Diakono tarnystė Ortodoksų Bažnyčioje

Diakonas Vitalis Dauparas
Pagal Surožo metropolitą Antonijų (Blumą)
ir diakoną Pavelą Seržantovą
2013 m.


            Diakonato kilmė ir esmė

Šv. Kankinys diakonas Steponas
       Apie pirmuosius diakonus sužinome iš Apaštalų darbų knygos 6 skyriaus, apaštalai išrenka iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties ir melsdamiesi uždeda ant jų rankas (pirmasis Šventimų sakramento liudijimas). Netrukus vienas iš pirmųjų diakonų – Steponas suimamas ir tampa pirmuoju Kristaus liudytoju – kankiniu. Šie du Bažnyčios slėpiniai – dvasininkų pašventimas per apaštalų rankų uždėjimą ir Kristaus liudijimas kankinių krauju Bažnyčioje nenutrūko iki pat šių dienų.

Pirmieji diakonai buvo išrinkti tam, kad būtų Bažnyčios gailestingosios meilės liudytojais. Bažnyčia – tai gailestingumas, Bažnyčia – tai meilė ir niekas kitas; ir jeigu ji tampa kažkuo kitu, ji nustoja būti Bažnyčia savo pilnatvėje. Ši meilė turi būti skvarbi, gili, ji privalo būti asmeninė ir konkreti. Ir jau pirmaisias krikščioniškojo gyvenimo amžiais, kai visa Bažnyčia virpėjo iš meilės, ji išsirinkdavo žmones gilios širdies, gyvos širdies,  žmones tyro gyvenimo, maldos vyrus, kad padarytų juos savo meilės įrankiais tarp tų žmonių, kurie vargsta, kuriuos palietė nelaimė, kuriuos parbloškė skausmas.

Diakonato esmę galima suprasti iš pačių įšventinimo apeigų: jos vyksta Dieviškosios Liturgijos metu, pačioje presbiterijoje (ιερόν arba βήμα), ir naujai pašventintasis tuoj pat prileidžiamas prie tarnystės. Diakonatas yra pirmasis (iš trijų aut.past.) šventimų laipsnis (ιερατικόν τάγμα), o pašventintasis tampa dvasininku.

Diakono šventimai
Bizantiška malda, skaitoma šventimų sakramento metu, ir laikoma prototipu visų šios rūšies maldų Ortodoksiškuose rytuose, skelbia: „Dieviškoji malonė, visada gydanti negalią, ir trūkumus užpildanti, įšventina (προχειρίζεται), (vardas), prakilniausiąjį ipodiakoną diakonu, pasimelskime už jį, kad nužengtu ant jo Šventosios Dvasios malonė“. Maldos formulė netiesiogiai išreiškia dieviškojo pašaukimo mintį. Sekanti malda tiesiogiai kviečia Šventąją Dvasią išsilieti ant šventinamojo. Pseudo-Dionizijus apie „Dieviškąjį išrinkimą“ (εκλογή) teigia, kad vyskupas čia tik šio išrinkimo skelbėjas (εκφαντορικός), arba paskelbimo akto vykdytojas (ανάρρησις). Ši mintis palaikoma taip pat ir didžio XV amžiaus mistiko Simono Solonikiečio.

Diakono liturginės funkcijos

Pagal apeigyną (служебник) – knygą, kurioje nurodyta kaip reikia atlikti liturgines apeigas – diakonas dalyvauja kiekvienoje liturgijoje, taip pat nurodoma, jeigu nėra diakono, jo tekstus taria kunigas. Kai diakonas patarnauja kartu su vyskupu arba kunigu, jis ne tik kelia ir įgarsina susirinkusių pasauliečių maldą, bet ir patį vadovaujantįjį maldai (t.y. vyskupą arba kunigą) kviečia maldai, kurią šis pagal savo luomo priedermę, turi atnešti Viešpačiui. O pačios pamaldos prasideda būtent diakono žodžiais: „Palaimink, Ganytojau!“ (Благослови, Владыко!), ir tik po to pamaldoms vadovauja kunigas. Nepertraukiamas (nuolatinis) dialogas vyksta tarp pamaldų vadovo ir diakono, kuriame diakonas simbolizuoja Dangiškąjį pasiuntinį (άγγελος) dvejopu būdu, kaip žinios nešėjas, atsiųstas ir kunigui, ir besimeldžiantiems žmonėms. Todėl, po proskomidijos (pirmosios Dieviškosios Liturgijos dalies – Šventųjų atnašų paruošimo - aut.past.), pavyzdžiui, jis nėra siunčiamas iškarto iš presbiterijos skelbti Didžiosios ektenijos (specialūs maldavimų rinkiniai giedami diakono (arba kito dvasininko) pamaldų metu - aut.past.) bet visų pirma duoda ženklą kunigui pradėti savo maldą tardamas jam: „Laikas veikti Viešpačiui“.

Didžioji dalis diakono tarnystės susideda iš maldavimų skelbimo (giedojimo). Dėl to, Teodoro Mopsuiečio žodžiais galime pasakyti, kad „diakonas tai Bažnyčios šauklys“. Girdėdami jį, pamaldų dalyviai žino, ką jiems reikia daryti arba apie ką mastyti. Liturgijos metu diakonas paskui save veda ir chorą, skelbdamas nustatytus maldavimus, išreiškiančius visus krikščionių bendrijos poreikius.

Diakonas skelbia ekteniją
Pamaldų metu diakonas „tampa kunigo maldos gynėju /.../ visi rūpesčiai dėl pamaldų, netgi pats pamaldų vedimas (čia negalime vartoti žodžio vadovavimas pamaldoms, nes pamaldoms visada vadovauja vyskupas, arba jo paskirtas kunigasaut. past.) gula ant diakono pečių, kad kunigas galėtų visiškai atsiduoti maldai“. Metropolitas Antonijus Surožietis teigia, kad diakonas turi pareigą tiesiogiai saugoti kunigo maldą. Šventojo Siluano Atoniečio mokinys schiarkimandritas Sofronijus (Sacharovas), dar būdamas diakonu vienuoliu rašė kunigui Dovydui Balfuru: „Man būtų didžiulis džiaugsmas ir Dievo malonė patarnauti jums per Dieviškąją Liturgiją, ypatingai tuo momentu, kai diakonas taria: „Palaimink, Ganytojau, Šventąją Duoną“, ir kunigas: „ir padaryk šią Duoną tikruoju Tavojo Kristaus kūnu“ ... Šiuo momentu ugninga malonė nužengia iš dangaus ir paliečia širdį, o kartais su galinga jėga atnaujina visą žmogų“. Didelė tėvo Sofronijaus patirtis atskleidžia mums, kas įdiegta pačioje Liturgijoje, tai, ką galima skaityti iš teksto. O būtent, Liturgijos metu po Didžiojo įėjimo vyksta dialogas tarp kunigo ir diakono. Diakonas meldžiasi už kunigą ir sako jam: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave“. O kunigas meldžiasi: „Ta pati Dvasia padės mums per visas mūsų gyvenimo dienas“. Šis maldingas diakono palinkėjimas skirtas kunigui, nes Eucharistinio kanono metu jam teks laiminti Šventąsias Antanašas. Diakonas dialogo metu kartoja arkangelo Gabrieliaus žodžius ištartus per Apreiškimą Marijai (žr. Lk 1,35). Pagal dogmų teologo V. N. Loskovo išaiškinimą, Šventosios Dvasios veikimas paruošė Mergelę Mariją Dievo Sūnaus priėmimui ir gimdymui. Diakonas tuo pačiu būdu meldžiasi už kunigą, kad Šventoji Dvasia apvalytų ir pašventintų jį Viešpaties Kūno ir Kraujo slėpinio tarnystei. Tėvas Sofronijus liudija, kad Dievo malonė nužengia ant atliekančiojo Liturgiją (dar iki Komunijos priėmimo).

Žinoma, metropolitas Antonojus nepalieka nuošalyje ir kito diakono veiklos aspekto – diakonas tampa „tikinčiųjų maldos vadovu. Jis /.../ duoda temą maldai. Įveda /.../ į Liturginį slėpinį, veda į jo gelmes – tas gelmes, kurių patys tikintieji negalėtų pasiekti savo dvasiniame gyvenime.“  

Dviguba tarnystė – tarp kunigo ir besimeldžiančių tikinčiųjų – štai ta ypatinga tarpinė grandis, šią diakono būseną metropolitas Antonijus vadina „pasaulietis dvasiniame luome“  («мирянин в священном сане»). Diakonas savo vietoje, tarp kunigo ir žmonių, nuolat juda tarp presbiterijos ir šventovės. „Presbiterija simbolizuoja jau išsipildžiusią Dievo karalystę, o šventovė – tai Dievo Karalystės statymo vieta“. Žmogus šventinamas diakonu, šventimų metu „peržengs šią ribą per Karališkus Vartus – pirmą kartą savo gyvenime. Jis ją peržengia dėl to, kad potencialiai visa Bažnyčia jau yra ten“. Diakonas žengia nuo žmonių į presbiteriją, kad ten atstovautų žmones ir kartu palaikytų kunigą, jam padėtų liturginėje tarnystėje. „Liaudis šventovėje neša kunigo maldą ant savo maldų... Iš kitos pusės, diakonas siunčiamas iš presbiterijos vadovauti Bažnyčios, t.y. tautos (liaudies), maldai, dėl to, kad pats priklauso šiai tautai; jį atsiuntė iš presbiterijos, iš pačios Dievo Karalystės šerdies, nurodinėti žmonėms, kokiais žodžiais reikia melstis, kad ši malda sutaptų su Kristaus Išgelbėtojo malda“.

Savo daugkartiniame judėjime iš presbiterijos į šventovę, iš šventovės į presbiteriją diakonas pasireiškia kaip jungianti gija tarp kunigo ir pasauliečių, jungianti gija Dievo tautoje, nes Dievo tauta – viena. Ir jo užduotis viena – (pa)šventinti pasaulį. „Kiekvienas pašventintasis, ar tai diakonas, ar tai kunigas, ar tai vyskupas - tai žmogus, kuriam pavesta šventinti pasaulį, jeigu reikia savo gyvybės kaina, ne tik žodžiu, ne tik pavyzdžiu, bet tuo, kaip jis žvelgia į savo mirtį ir kaip jis atiduoda savo gyvenimą /.../ Ir ryšys tarp liaudies, patarnautojo, ipodiakono, diakono, kunigo, vyskupo turi būti absoliučiai tamprus. Tai vienas kūnas, kuriame kiekvienas atlieka kažkokią savo užduotį, bet visų užduotis – visą pasaulį pašventinti, tai reiškia, išplėšti iš blogio vergijos ir atiduoti į Dievo rankas“. Diakonas labai tampriai susijęs su pasauliečiais, netgi „techniškai diakonas yra pasaulietis, ta prasme, kad jį laidoja kaip pasaulietį“ (pagal pasauliečių laidojimo apeigas - aut.past.). Diakonas turi sugebėti priimti žmones, susirinkusius šventovėje, nes tardamas ektenijas, jis šių žmonių maldas nuneša prieš Dievo veidą. Diakonui paprasta nurodinėti kokiais žodžiais melstis, tačiau žymiai sunkiau taip ištarti šventųjų maldas, „kad mes galėtume įsilieti į maldas tų, kurie iš tiesų gyveno pagal Evangeliją“. Daug sudėtingiau pakviesti „visą čia susirinkusią bendruomenę susijungti su šiomis maldomis“. Juk pakviesti maldai reiškia ir įkvėpti maldai. Įkvėpti maldai gali ne balso jėga ir tembras, bet tik gyva asmeninė malda išaukštintais senųjų šventųjų žodžiais.

Diakonas skaito (skelbia) Evangeliją
              (nuotraukoje Patriarcho protodiakonas Konstantinas Bargan)
Dar vieną be galo svarbią diakono užduotį mato metropolitas Antonijus – Evangelijos skelbimas (skaitymas liturgijos metu - aut.past.). Diakonui reikia „įsiskaityti į Evangeliją, gyventi Evangelija taip pilnai, kaip tik jis gali, kad skelbiant Ją, neskelbti savo paties pasmerkimo“. Diakonate žmogui „dovanota ir jaudinanti, ir bauginanti malonė – skelbti paties Kristaus žodžius; ne skelbti apie Jį, bet stovėti ir sakyti mums: „Štai ką mums sako Dievas!“. Evangelijos skaitymas balsu įpareigoja diakoną gyventi pagal Evangeliją, įpareigoja ir parapijiečius gyventi pagal Evangeliją. Jei parapijiečiai mato, kad diakonas skaito viena, o gyvena visiškai kitaip, jie gali būti tuo sugundyti. Tai diakono atsakomybė prieš Dievą ir prieš žmones.

Socialinės funkcijos

Be savo liturginių funkcijų diakonas kartais dalyvauja sielovadinėje veikloje ir bažnytiniame administravime. Kalbėdami apie pastarąją funkciją galime paminėti dabartinę arkidiakonato svarbą  Visuotiniame (Konstantinopolio) Patriarchate. Didysis Konstantinopolio Arkidiakonas yra atsakingas už visų pamaldų organizacinę tvarką ir skiriant pamokslininkus, įskaitant net vyskupus. Jo ypatingas ryšys su patriarchu pabrėžiamas tuo, kad jis dalyvauja tik tose pamaldose, kurias atlieka tik pats patriarchas.  

Rusijoje devintajame XIX a. dešimtmetyje diakono buvimas buvo įvestas kaip norma kiekvienai parapijai, priskaičiuojančiai daug kaip 700 sielų (Šventojo Sinodo nurodymas Nr.3, 1885 kovo 4 d.). Kiek vėliau diakonai buvo atsakingi už religinį švietimą bendrojo lavinimo mokyklose (Šventojo Sinodo nurodymas Nr.1, 1886 kovo 3d.). Be to, buvo nuspręsta sumažinti atlyginimą tų diakonų, kurie buvo pašventinti po 1885 m., bet neturėjo reikalingo dėstyti mokyklose pasiruošimo.

Labdara gi visiškai išnyko iš diakoniškos veiklos, kaip rodo tas faktas, kad ji daugiau nebesiejama nė su vienu Bažnytinių šventimų laipsniu.

Diakonas neteikia sakramentų, negali šventinti daiktų, laidoti ar suteikti palaiminimo.




Populiarūs įrašai