2016 m. liepos 9 d., šeštadienis

Pagiriamasis žodis Lietuvos liuteronams


Ką paprastai įsivaizduoja ortodoksai ar katalikai, išgirdę apie liuteronybę? Paprastai ši Bažnyčia asocijuojasi su liberaliąja teologija ir radikaliu Bažnyčios reformavimu - moterų kunigyste, vienalytėmis santuokomis, gitaromis ir pasaulietine muzika Mišiose, Šventosios Tradicijos atmetimu. Pijaus X brolijoje netgi gajus įsitikinimas, esą daugelis blogybių po Vatikano II susirinkimo į Katalikų Bažnyčią atėjo iš liuteronybės. Tačiau trumpa pažintis su Lietuvos liuteronų bendruomene gali įtikinti, kad ne viskas taip vienareikšmiška.

TRADICINĖ ARCHITEKTŪRA

Šiandien apsilankiau Vilniaus liuteronų bažnyčioje, užsukau aplankyti draugės. Tai nebuvo pirmasis mano apsilankymas šioje bažnyčioje. Tačiau darydamas bažnyčios nuotraukas apmąsčiau įvairias savo patirtis ir norėčiau pasidalinti ir ne tik šiandien darytomis nuotraukomis.

Bet kurį pirmąsyk užėjusį bažnyčion žmogų gali nustebinti tai, kad ji išpuošta puošniu baroko stiliumi. Gausu skulptūrų, tarp kurių - ir šventieji, ir angelai, virš altoriaus - didelis kryžius. Nė ženklo paprastai su prostestantizmu siejamo ikonoklazmo.


Altorius yra pristumtas prie sienos, presbiterija atskirta tvorele, greta presbiterijos pastatyta sakykla.



Bažnyčioje yra ir gražios, lotyniškais užrašais išpuoštos žvakidės. Galima uždegti žvakelę, pasimelsti. Šalia stovi stalelis su lapeliais, skrynele ir aukų dėžute. Galima užrašyti norimų žmonių vardus, kad kunigai už juos pasimelstų. Vėlgi, ne tai, ko tikimės užsukę pas protestantus.



Yra, žinoma, ir Vakarų bažnyčios būdinga detalė - vargonai. Nuotraukoje - bažnyčioje budėjusi mano bičiulė.


Jei po Vatikano II susirinkimo Katalikų Bažnyčioje į presbiteriją kelia koją kas tik nori, o tradicija priimti Komuniją atsiklaupus prie Viešpaties stalo (tvorelės arba specialios atramos) išnyko, tai liuteronai Komuniją tebepriima atsiklaupę šalia presbiterijos:

Keli kunigai dovanoja suklaupusiems žmonėms Komuniją.
Čia ir toliau liturgijos vaizdai - LRT
TRADICINĖ LITURGIKA

Lietuvos liutronų dvasininkai vilki tradiciniais krikščionių liturginiais rūbais:

Liuteronų vyskupas
Eucharistinis kanonas skaitomas ad orientem, kunigui žvelgiant į Rytus, o ne į žmones:





Pastebėtina, kad, bent jau šv. Kalėdų pamaldose, visi kunigai stovėjo pašonėje, o Eucharistinį kanoną skaitė tik vienas kunigas (nebuvo koncelebracijos). Pamokslams sakyti taip pat tebenaudojama sakykla (tradicinės sakyklos Katalikų Bažnyčioje palaipsniui nustotos naudoti po Vatikano II susirinkimo):


Turi liuteronai ir smilkalus:


PAMALDŲ TEKSTAI

Ortodoksai liuteronų pamaldose gali išgirsti pamaldų tekstų, paimtų ir iš ortodoksų apeigų:

Giesmė iš apaštalo Jokūbo Dieviškosios Liturgijos 
Ektenija iš šv. Jono Auksaburnio Dieviškosios Liturgijos
Liuteronai gieda visi kartu (visi susirinkusieji), kaip ortodoksai darydavo senovėje (ir kaip dar daro kai kuriuose kraštuose, pvz. Ukrainos provincijoje). Tiesa, skirtingai nei ortodoksai, jie turi muzikinių instrumentų, tokių kaip pianinas ar vargonai:

Bičiulė rodo liuteronų pianiną
Liuteronų pamaldų tekstų vertimai - konservatyvus. Čia ir kunigai atsakoma „ir su tavo dvasia“ (o ne „ir su tavimi“), maldoje „Tėve mūsų“ prašoma ir nevesk mūsų į pagundą“ (o ne neleisk mūsų gundyti“). 

Žinoma, ortodoksams rūpi, ar liuteronai išpažįsta Filioque. Šiuo atžvilgiu jie pasirinko tarpinę poziciją. Jų išpažinime Filioque (išpažinimas, kad Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus) yra skliaustuose, kaip nebūtinas (taip jis pateikiamas ir maldynuose):


PAMALDŲ CIKLAS

Kaip ir ortodoksai, liuteronai yra išsaugoję vakarines pamaldas (Mišparus), valandų liturgiją parapijinėse bažnyčiose.




Įdomi liuteronų subtilybė - namų pamaldos. Matyt jos sugalvotos tam, kad užpildytų tuštumą kasdieniame šeimos religiniame gyvenime:


RIBOS

Senovinis Lietuvos liuteronų herbas
Šiandien Lietuvos liuteronai tikrai gali būti vadinami tradicine krikščioniška bendruomene. Tradicija alsuoja ne tik jų architektūrai, rūbai, giesmės, liturgika, bet ir teologija - jie priešinasi liberaliosioms liuteronybės tendencijoms. Lietuvos liuteronai nelaimina vienalyčių santuokų, neordinuoja moterių kunigių. Jie laikosi tradicinės krikščioniškos moralės.

Ortodoksų atžvilgiu, žinoma, yra ir daugiau panašumų. Liuteronai taip pat turi Bažnyčių sinodus, taip pat nepripažįsta popiežius, jų valdymas taip pat yra decentralizuotas. Tik jei ortodoksus jungia eucharistinis bendravimas, tai liuteronai savo bendravimą vadina „altoriaus ir sakyklos bendryste“.

Žinoma, nedera paleisti iš akių ir svarbių skirtumų, kodėl liuteronai ir ortodoksai nėra viena Bažnyčia. Nors ir liuteronai labai gerbia Mergelę Mariją (Martinas Liuteris netgi melsdavosi malda „Sveika, Marija“), visgi, liuteronai maldoje nesikreipia nei į Mariją, nei į kitus šventuosius. Liuteronai taip pat nesimeldžia už mirusiuosius, o tik mirusiųjų minėjimo malda:


Tiesa, maldos teologinis pagrindimas - labai panašus į šv. Jono Auksaburnio. Šv. Jonas teigė, kad meldžiamės už mirusiuosius iš meilės, o ne siekdami paveikti Dievą. Liuteronai, atrodo, padarė tą pačią teologinę išvadą, tačiau skirtingai ją pritaikė maldos praktikoje.

Maldų šventiesiems ir už mirusiuosius nebuvimas liuteronybėje turbūt išlieka vienu akivaizdžiausiu liuteronų ir ortodoksų skirtumų (jei nesileistume į teologines gelmes). 

Susitikimo su Lietuvos liuteronais patirtis verčia susimąstyti, kiek daug kliūčių šiandien tikintiesiems sudaro susiformavusios religinės ir kultūrinės tapatybės. Juk jei liuteronas norėtų tapti ortodoksu, jam nepakaktų visiškai pašalinti Filioque, pripažinti maldą šventiesiems ir už mirusiuosius. Jam reikėtų išsižadėti visos savo liturginės tapatybės, rūbų, muzikos, bažnytinio meno, nors jie šiurkščiai nepažeidžia Bažnyčios Tradicijos.

P.S. Tyčia neliečiau sakramentų klausimo. Paprastai šnekant, liuteronai pripažįsta, kad duona ir vynas virsta Kristaus Kūnu ir Krauju, jie atlieka tiek kunigų pašventinimo, tiek ligonių patepimo, tiek kitas apeigas. Lietuvos liuteronų vyskupas yra sakęs norįs atkurti ir klausyklas, kurias seniau liuteronų bažnyčios turėjo. Todėl nepanašu, kad sakramentų klausimas būtų principinis. Žinoma, visada galima gilintis į teologines vingrybes, kas ir naudinga, tačiau moderniausiųjų Lietuvos katalikų kontekste liuteronų konservatyvumas kelia įspūdį. 

***

Susiję straipsniai:

Šv. Kūčios su liuteronais
Indulgencijos, reformacija, protestantizmas
Ortodoksų Bažnyčia Suomijoje
Šventosios Dvasios beieškant (3): liuteronai ir unitai
Kodėl meldžiamasi šventiesiems? Kodėl meldžiamasi už mirusius?
Ką ortodoksai (stačiatikiai) tiki apie Mariją?

8 komentarai:

  1. " jie pataikauja žmonėms dėl savo naudos"
    Nebloga religija susikūrėte. Gauni Gintarai pajamas iš savo religijos?
    Šis matyt ekstrasensas ir yra karalius. Man jūsų religija cirkas. Apaštalai tokių nesamonių nedarė. Mokat gerai manipuliuoti. Bet ateis Kristus kur pasislėpsit?
    https://www.youtube.com/watch?v=c2NbbAPeoHA

    o kas čia per nesamonė, karalių susutikimas, ar cirkas?
    https://www.youtube.com/watch?v=KOW4yXgyZ9U

    hipnotizuoja net
    https://www.youtube.com/watch?v=WKLxTWs886s

    kas jus apkerėjo?
    https://www.youtube.com/watch?v=syC4Da9I-_8

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kada Tamsta spėjo pas apaštalus Liturgijoje apsilankyti? Ilgaamžis turbūt esate, jei atsimenate, ką darė ir ko nedarė apaštalai :) arba pats - ekstrasensas ir pykstate, nes įtariate atradę konkurentus :)

      Panaikinti
    2. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    3. tikrai ne konkurentus radau. Mane sumaltumėte į miltus, aš net nepasipriešinčiau. Pykstu geraja žodžio prasme. Ar jūs esate įsitikinę skaitydamas Dievo žodį ir tų savo bažnyčios tėvų raštus, kad jūs neklystate dėl savo ortodoksų religijos? Gali laikytis įvairių pažiūrų ir erezijų, bet gali net nesuprasti, kad klysti.

      Kai aš patikėjau Jėzų Kristų (patikėjau pradedamas skaityti NT), nutariau nueiti į katalikų bažnyčia. Galvojau, kad ir būti kaip pas katalikus. Net į vienuolyną norėjau vykti. Be dar nutariau pasiaiškinti, nes Dievo žodis skyrėsi nuo katekizmų. Iš kur atsirado tos tradicijos, kurios prieštarauja Raštui? čia kažkas ne taip galvoju sau. Vienoje dėstomi dalykai prieštaraujai kitoje. Ar, kai Dievo žodis sako, kad yra Vienas Tarpininkas, o kiti sako, kad yra kitų dar, ir dar kiti sako, kad tai nepanaikino Vieno Tarpininko tarpininkavimo kitų šventųjų tarpininkavimo. Čia tik mažas pavyzdys. Ir galvoju, ar aš durnas ir nemoku skaityti, ar jie durni ir nemoka skaityti. Kažkokia filosofija čia ar mistagogija. Nu negali būti, kad aš durnas. Vienas yra vienas. Vienas obuolys, vienas katinas. Iš kur tie du ir daugiau. Pamokykite mane, man atrodo, kad aš durnas esu. Mane apsimetėliu net vadino. Gal aš nesveikas ir ligonis.

      Apaštalai paliko liturgiją? O jie ir mosikavo kryžukais per liturgiją? Ar jie mokino užsidėti karūnas? Skambučius, varpelius?

      Paaiškinkite, kad apšviestumėte mano durnumą. Tikrai jaučiuosi, kaip durnius.

      Panaikinti
    4. Kaip neseniai viename įraše sampratavau, protingas žmogus bus linkęs galvoti, kad tai greičiau jis išprotėjo, nei visas likęs pasaulis. Nors kartais ir iš tiesų būna atvirkščiai.

      Taip, apaštalai paliko Liturgiją. Jau laiške Hebrajams rašoma "broliai, ir pirmoji Sandora turėjo apeiginių nuostatų", kas numato, kad krikščionims savaime suprantama buvo, jog apeigos turi nuostatus. Kitaip ir būti negalėjo žydams. Kai kuriuos apeiginius nuostatus pats Paulius pateikia laiškuose Korintiečiams ir Galatams, disciplininiai nuostatai pateikti laiškuose Timotiejui ir Titui, dėl kurių autorystės tarp mokslininkų vyksta ginčai (jie arba Pauliaus, arba mokinių).

      Laimėjimas Kryžiaus ženklu yra apeiga, senesnė už krikščionybę. Paskaitykite Senosios Sandoros apeiginius nuostatus, jau ten vyriausiasis kunigai laimindavo Kryžiumi. Skambučiai, varpeliai - tai iš Šventyklos Liturgijos perimti elementai, kurių apaštalai paprasčiausiai neturėjo materialinių sąlygų naudoti ir kurie nesudaro Liturgijos esmės.

      Kas liečia tarpininkavimą, Jėzus yra vienintelis Tarpininkas tarp Tėvo ir žmonių. Niekas, nei katalikai, nei ortodoksai nemoko, kad šventieji gali užtarti Tėvo akivaizdoje. Šventieji gali tik pasimelsti Jėzui, kaip bet koks kitas gyvas žmogus. O kalbėtis vien su Jėzumi tai kažkoks dvasinis autizmas, jau Apaštališkas Išpažinimas vadina Bažnyčią šventųjų bendravimu. Krikščionys turi bendrauti vieni su kitais. O ar su kūnu ar be, visi Dievo šventieji yra gyvi, nes Dievas yra "gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas".

      Panaikinti
  2. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. "broliai, ir pirmoji Sandora turėjo apeiginių nuostatų".
    Apie šita vieta esu galvojes. Reiškias ir antroji turi turėti. Bet ar tikrai tokių kaip pas jus labai pažengusių? Jos buvo paprasos.
    Didačė net nerašė tokių dalykų kaip yra pas jus. Ar tų cerkvių statymas nėra bandymas kopijuoti ST. Krikščionybės istorija man kalba, kad čia kažkas negerai jumis.
    Tai koks skirtumas tada, Romos katalikas ar ortodoksas,visai nesvarbu?


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jeigu skaitote rusiškai, rekomenduoju "Put' pravoslavija" Šmemano. Ten visą ortodoksų istorijos vizija yra paaiškinta.

      Didachėje ir negalėjo būti visų apeiginių nuostatų, nes egzistavo slaptumo disciplina (disciplina arcani). Dėl jos dar IV a. Epifanijus Kiprietis ir Kirilas Jeruzalietis bodejosi apie viską atvirai kalbėti.

      Taip, šiandienos Liturgijoje daug pagražinimų, bet juos galima visus lengvai suvaldyti. Kai kurios giesmės, procesijos. O žvelgimas į Šventyklą natūralus, nes Jėzaus Kūnas kurį jis sugriovė ir atstatė ir yra Šventykla. O kur du ar trys renkasi Jo vardu, ten tarp jų yra Jėzus - Šventykla. Todėl tokios ir apeigos.

      Kas dėl katalikų, skirtumas aišku yra, didelis, bet tai jau kita tema.

      Panaikinti