Indulgencijos, reformacija, protestantizmas

XVI amžiuje Vakarų Europoje įvyko procesas, pavadintas reformacija, kurio metu dalis tikinčiųjų atsiskyrė nuo Romos Katalikų Bažnyčios ir sukūrė savo Bažnyčias. Šiame įraše noriu aptarti pagrindinius reformacijos teiginius ir ortodoksų (stačiatikių) požiūrį į protestantizmą. 

95 TEZĖS



Martinas Liuteris, dar būdamas katalikų vienuoliu
Klasikine prasme protestantais vadintinos trys pagrindinės reformacijos kryptys, susiformavusios po prieš popiežių sukilusių vokiečių kunigaikščių ekskomunikacijos: liuteronai (arba evangelikai), kalvinistai (evangelikai reformatai, presbiterijonys ir kt.) bei anglikonai (pastarieji atsirado paraleliai vokiškoms kryptims). Protestantai savo tikėjimą išreikšdavo dokumentais, vadinamais išpažinimais arba konfesijomis (kaip Augsburgo išpažinimas), todėl protestantizmo kryptys yra vadinamos konfesijomis. Šiais laikais egzistuoja gausybė vėliau atsiradusių protestantiškos kilmės sektų (kvakeriai, sekmininkai ir t.t..).

Nors iki reformacijos būta panašaus pobūdžio bandymų (kaip Jano Huso ir kt.), tačiau tradiciškai didžiausiu postūmiu reformacijai laikomos 95 vokiečių katalikų vienuolio, Martino Liuterio, tezės. Paskelbęs šiais tezes, kaip tai buvo tais laikais įprasta, jis Wittenbergo universitete iškvietė savo kolegas apsvarstyti Romos Katalikų Bažnyčios mokymą apie indulgencijas. Šias tezes galite rasti Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios puslapyje - http://www.liuteronai.lt/Istorija-ir-teologija/Martyno-Liuterio-rastai/95-tezes . Tačiau tam, kad suprastume Liuterio tezes, pirma reikia pasidomėti Romos Katalikų Bažnyčios mokymu apie indulgenciją. Jis po šiai dienai išliko beveik nepakitęs ir gali būti rastas Romos Katalikų Bažnyčios Katekizme (http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/N158BE.html), ją šioje nuorodoje aptaria X skyrelis, pavadinimu „Atlaidai“.


Romos katalikai bausmę už nuodėmę skirsto į amžiną ir laikiną:

„Atlaidai esti daliniai arba visuotiniai, žiūrint, ar jie atleidžia tik dalį laikinosios bausmės už nuodėmes, ar ją visą.“80 „Kiekvienas tikintysis gali atlaidus [...] pelnyti sau pačiam arba juos pritaikyti mirusiesiems.“
„kiekviena, net ir lengvoji nuodėmė sukelia nesveiką prisirišimą prie kūrinių, kurį turi atitaisyti nuskaistinimas arba čia žemėje, arba po mirties (skaistykloje). Tas nuskaistinimas išvaduoja iš „laikinosios bausmės“ už nuodėmę. “
„Atleidžiant nuodėmę ir atkuriant vienybę su Dievu, kartu atleidžiama ir amžinoji bausmė už nuodėmę. Tačiau laikinosios bausmės už nuodėmes išlieka.“
„turi stengtis šias laikinas bausmes už nuodėmę priimti kaip malonę, o gailestingumo ir artimo meilės darbais, taip pat malda ir įvairiais atgailos būdais siekti visiškai nusivilkti „senąjį žmogų“ ir „apsivilkti nauju žmogumi“ “
Kitaip tariant, pagal katalikų teologiją nusidėjęs žmogus ne tik nutolsta nuo Dievo, bet ir kažkokiu būdu pakeičia pasaulį, todėl norėdamas įvykdyti atgailą jis turi ištaisyti arba atpirkti savo laikinuosius nuodėmės padarinius. Jei jis to nesugebėjo padaryti ir numirė, jis papuola į specialią vietą, skaistyklą, kuri nėra nei rojus, nei pragaras, ten patenka visos sielos, kurių nuodėmės dar nėra atitaisytos. Atpirkti nuodėmę galima gerais darbais, o viena iš gero darbo rūšių yra auka Bažnyčiai. Todėl vienas iš katalikų teologų suformavo tokį palyginimą: „siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui“.

Mūsų laikais, jau po reformacijos, Romos Katalikų Bažnyčia šiek tiek pakeitė šią praktiką, viešai nebe išduoda nuodėmių atleidimo raštų ir dažniausiai kunigas, išklausęs išpažinties, nuodėmės atstatymui skiria melstis (duoda sukalbėti 10 „Sveika Marija“, 5 „Tėve Mūsų“ ir panašiai). Dabar daug ką papiktintų, jei vietoje to jis pasiūlytų alternatyvą paaukoti 50 litų Bažnyčiai...

Čia iš karto galima trumpai paminėti, jog Rytų Ortodoksų Bažnyčios mokymas apie atgailą visiškai skiriasi nuo Romos Katalikų Bažnyčios mokymo, todėl rytuose toks dalykas kaip indulgencija niekada neegzistavo. Taipogi Rytuose neegzistuoja mokymas apie skaistyklą. 

Ko gero didžiausią pyktį Martinui Liuteriui sukėlė tai, jog dėl tokio Romos Katalikų Bažnyčios mokymo Bažnyčioje ėmė plisti korupcija ir žmonės vietoje tikros atgailos pakeitė ją išoriniu „susimokėjimu“ už nuodėmes. Liuteris savo tezėse skelbė: „mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: ,,Atgailaukite" ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila“ (1 tezė). Ir ši atgaila turi būti suprantama ne kaip formalus sakramentas, atliekas Bažnyčioje, bet kaip nuolatinė atgaila, trunkanti iki įžengimo į Dangaus Karalystę (2-4 tezės).

„Kaip retai kas iš tiesų atgailauja, taip retai kas iš tiesų nusiperka atleidimą; taip įvyksta retų rečiausiai“ - abejojama 31-oje tezėje. - „kiekvienas iš tiesų atgailaujantis krikščionis gauna vi­sišką atleidimą nuo bausmės ir kaltės, net ir be atlaidų raštų“ (36)
Ko gero „aštriausi“ tezių kampai buvo strėlės, nutaikytos į popiežių. Liuteris kvestionavo, kaip popiežius gali savo nuožiūra atleisti bausmes, vietoje to ar neturėtų jis tik konstatuoti, jog atleidžia Dievas? Pats popiežius neturi tokios galios, tik Dievas gali atleisti nuodėmes per popiežių. Jis kritikavo Romos mokymą priešpastatydamas jį Kristaus mokymui, išreikštame Šventajame Rašte. Paplitusioms praktikoms jis priešpastato retorinius „žmonių“ klausimus: „kodėl popiežius, kurio turtai šiandien gau­sesni už turtingiausiųjų turtuolių, mieliau nestato vienos tik šv. Petro bazilikos už savo pinigus, bet stato ją už neturtingų tikinčiųjų pinigus? [...] Nutildyti šiuos labai keblius pasauliečių įrodinėjimus -vien remiantis galia, o ne protingai juos išsprendžiant — va­dinasi, bažnyčią ir popiežių išstatyti priešų pajuokai ir krikš­čionis padaryti nelaimėliais“ (86; 90).  Toks viešas išsakymas to, ką pasauliečiai tuo metu tyliai apkalbinėjo tarpusavyje pasirodė įžūlus ir pavojingas popiežiaus šalininkams, todėl netrukus prieš Liuterį imtasi priemonių.

5 SOLAE

Prieštaraudamas indulgencijų logikai, Liuteris išvedė savo garsiuosius 5 solae (lotyniškai „vien“). Jis skelbė, kad nei kunigas, nei popiežius negali atleisti nuodėmių - tik Dievas, todėl žmogus gali būti išgelbėtas tik Sola Gratia - tik per Dievo malonę. Jokie mūsų darbai, jokie užmokesčiai negali garantuoti mums Dievo atleidimo - tik Dievas pats, kaip asmuo gali atleisti. Iš to netiesiogiai kyla ir antrasis principas- Sola Fidei (lot. „vien tikėjimu“). Jis skelbia, jog vienintelė tinkama priemonė siekti malonės yra tikėjimas. Jokie mūsų darbai negali mums jos užtikrinti. 

Radikaliausias ekleziologiniu požiūriu principas yra Solo Christo („vien per Kristų“). Pasak jo, kadangi išganymas gaunamas tik per Kristų, tai nereikalingi jokie tarpininkai bendravime su Dievu. Todėl atsisakoma Apaštališko perdavimo grandinės ir skelbiama visuotinė kunigystė. O Dievo-žmogaus santykis organizuojamas Soli Deo gloria („vien Dievo garbė“) - meldžiamasi tik tiesiogiai Dievui. Viską vainikuoja galutinis principas, nusakantys protestantizmo autoriteto šaltinį - Sola Scriptura, teigiantis, kad reikia vadovautis visame kame tik Šventuoju Raštu... Taigi yra 5 solae:

1. Sola Scriptura;
2. Sola Fidei;
3. Solo Gratia;
4. Solo Christo;
5. Soli Deo gloria

LIUTERIO BIBLIJA

Verta trumpai paminėti, jog reformacijos materialine baze, technologiniu pagrindu, be abejonės buvo vadinamoji Guttenbergo Biblija, t.y. J. Guttenbergo išrastas spaudos mechanizmas. Seniau knygos buvo itin brangios ir perrašomos ranka. Guttenbergas pradėjo jų masišką spausdinimą. 

Liuteris naudojosi šiuo išradimu savo idėjų platinimui. Didžiausias lūžis buvo Liuterio Biblijos išleidimas. Iki tol Romos Katalikų Bažnyčioje Biblija buvo tik lotynų kalba ir todėl paprasti pasauliečiai jos nesuprato, negalėjo perskaityti ir turėjo pasitikėti kunigų aiškinimu. Liuteris išvertė Senąjį Testamentą iš hebrajų, naująjį - iš senovės graikų kalbų į vokiečių kalbą ir tokiu būdu Biblija tapo prieinama kiekvienam.

Čia vėlgi galima padaryti ekskursą į šio klausimo sprendimus Rytų Ortodoksų Bažnyčioje. Ortodoksai dar ikischizminiais laikais pasmerkė vadinamąją trikalbę ereziją, kuri teigė, esą tikėjimą galima skelbti tik lotyniškai, graikiškai ir hebrajiškai (kalbomis, kuriomis ant kryžiaus buvo užrašytas nuosprendis - INRI). Todėl ortodoksų misija visada rėmėsi liturgijos ir Šv. Rašto vertimu į vietinę kalbą. Geriausiai mums žinomas pavyzdys - šventųjų Kirilo ir Metodijaus misija slavų kraštuose, kurios metu jie sukūrė slavišką raštą - kirilicą - ir išvertė Šv. Raštą į senąją slavų kalbą. Kitaip tariant, problemos, su kuria susidūrė Vakarų pasauliečiai, nemokėję lotyniškai, Rytuose nebuvo.

Didžioji šių darbų yda buvo ta, jog dėl reikalo skubos šaltiniai buvo imami nekritiškai. Pavyzdžiui, Liuteris savo Biblijos vertimo pagrindu paėmė mazoretinį žydų kanoną, darydamas prielaidą, jog šis per 1500 metų nekito. Todėl liuteronai iš Biblijos „išmetė“ didelį skaičių knygų, kurių nerado pas žydus, niekinamai vadino jas „deuterkanoninėmis“ ar panašiai. Tačiau žydai po Kristaus nukryžiavimo radikaliai keitė savo kanoną. Ironiškiausia, jog tas „deuterkanonines“ knygas, kurių nepripažįsta protestantai, Naujajame Testamente cituoja pats Ganytojas. 

Kad vertimai buvo iš radikalumo atlikti paskubomis ir nemokšiškai, liudijo ir daugybė kitų kuriozų, pavyzdžiui, protestantai galvojo, jog tetragramatonas YHVH yra tariamas „Jahova“. Taip jis tikrai niekada nebuvo tariamas. Toks nesusipratimas įvyko todėl, kad žydai kaip priminimą, jog šio žodžio nereikia skaityti, o reikia tarti „Adonai“ (Viešpats), po hebrajiškomis raidėmis pasižymėjo žodžio „Adonai“ balses - A, O, A. Protestantai pagalvojo, jog čia yra priebalses, kurias reikia tarti įstatant tarp balsių, taip ir gimė „Jahova“. Iš tokių pavyzdžiu mes matome, jog nors protestantizmo šūkis - Ad Fontes („prie ištakų“) atrodė labai gražus, tačiau tai, ką jie suvokė kaip „Ankstyvąją Bažnyčią“, „Apaštalų laikus“ prasilenkė su istorine tiesa. Tai, ką čia nurodžiau yra smulkūs simptomai, Bažnytinėje praktikoje pasireiškė kaip tai, kas protestantizmas yra šiandien.

SAKRAMENTAI

Pagal indulgencijų „aritmetinę“ logiką Romos Katalikų Bažnyčioje suvokiama ir Kristaus išperkamoji auka. Atseit, Adomas ir Ieva bei kiti žmonės pridarė nuodėmių, kurias atpirkti galėjo tik žmogus be nuodėmės, todėl Kristus įsikūnijo ir buvo nukryžiuotas už mūsų nuodėmes... Gali kilti logiškas klausimas: jei Kristus išpirko mūsų nuodėmes ir ta auka buvo „išperkamoji“ pačia labiausiai tiesiogine šio žodžio prasme (kad tai buvo įmoką, kad išlyginti „balansą“ kaip to reikalavo Senojo Testamento Įstatymas), tai nejaugi ji buvo tokia „mažavertė“, „pigi“, kad mums dar reikia žvanginti savo piniginėmis?


Liuterio atsakymas buvo puolimas į kitą kraštutinumą: Kristaus auka išpirko visas buvusias, esančias, ir būsimas nuodėmes. Todėl išgelbėjimui užtenka tik krikšto, arba pronunciacijos (paskelbimo nusidėjelio teisuoliu). Tereikia įtikėti, atgailauti, pasikrikštyti ir tu jau išgelbėtas. Bažnyčios sakramentai tokiu būdu tėra išoriniai ženklai, primenantys apie mūsų išgelbėjimą. 

Šveicariškasis Liuterio bendražygis J. Kalvinas šį principą dar labiau radikalizavo: „kartą išgelbėtas, visada išgelbėtas“. Jis tikėjo predestinacija, kad kai kurie žmonės jau yra išgelbėti, kiti - ne. 

Todėl liuteronai netiki jokiais tradiciniais sakramentais, tik krikštu ir Eucharistija, o atgaila yra tarsi sakramentas, tarsi ne. Tai yra asmeninis nuodėmių išpažinimas, atliekamas privačiai, o ne kunigui. Kiti protestantai pripažįsta tik krikšto sakramentą.


Ortodoksai šiais laikais išpažįsta 7 pagrindinius sakramentus, tačiau šis skaičius nėra apribotas. Tai yra krikštas, patepimas mira („sutvirtinimas“), kunigystė, santuoka, ligonio patepimas, atgaila, Eucharistija. Sakramentai paprastai ortodoksų yra vadinami „slėpiniais“ arba „paslaptimis“ (gr. mysterion). Kai kurie sakramentais laiko ir tokius įvykius, kaip „kirpimas į vienuolystę“. Sakramentai laikomi priemonėmis siekti Dievo malonės. 


Toks ir ne kitoks sakramentų traktavimas Ortodoksų Bažnyčioje egzistuoja todėl, kad ji laikosi Apaštalų palikimo, senovinės šv. Tradicijos. Šv. Raštas ir šv. Tradicija yra du ortodoksų tikėjimo šaltiniai ir šv. Rašto kanonas jų yra suvokiamas kaip Tradicijos palikimas. Tokius dalykus kaip kunigystę laikyti sakramentu ortodoksai laiko todėl, kad tokį traktavimą randame nuo pat seniausių Apaštalų mokinių raštų. T.y. toks mokymas egzistavo Bažnyčioje nuo Apaštalų laikų, kurie ir visada buvo Ortodoksų Bažnyčios etalonas.



Juridinis Kristaus aukos aiškinimas yra svetimas ortodoksų teologijai. Pasukus klausimą kitu kampu, jis gali lengvai pasirodyti šventvagiškas: jei Kristus buvo išperkamoji auka veikęs tokiu būdu, kaip deginamosios gyvulių aukos Senajame Testamente, pasidaro neaišku, kas tą auką priėmė: nejaugi jos reikėjo Tėvui? O gal tai buvo išpirka šėtonui? Tai skamba klaikiai. Todėl ortodoksai moko, jog Kristus pasiaukojo už mūsų nuodėmes, bet kokiu konkrečiai būdu ta auka išrišo mūsų nuodėmes išlieka paslaptimi. Bandymas ją aiškinti pagal Senojo Testamento Įstatymą veda į siaubingas išvadas, kurių nesilaikė senieji krikščionys. Todėl vėlgi, neturint juridinio Kristaus aukos aiškinimo ir neturint indulgencijų teologijos, šis liuteronų-katalikų ginčas dėl Kristaus aukos „galios“ atrodo nesavalaikis. 

Prof. Aleksejus Osipovas yra pastebėjęs, kad žvelgiant rytų ortodoksų akimis Vakarų (katalikų ir protestantų) teologija atrodo labai keistai, tarsi visa žmonijos istorija būtų vienas didelis teismas, kuriame Tėvas būtų teisėjas, Šėtonas - prokuroras, Kristus - advokatas, o žmogus - teisiamasis. Todėl atrodo, kad svarbiausi klausimai yra kaltės, pateisinimo, bausmės ir panašiai, t.y. juridiniai klausimai. Rytuose Bažnyčia yra įsivaizduojama kaip ligoninę, o nusidėjeliai - kaip ligoniai, Kristus - kaip Gerasis Ganytojas, besirūpinantis savo avimis. Todėl svarbiausi klausimai yra prigimties atstatymo, dieviškojo atvaizdo atkūrimu, žmogaus perkeitimo. Laikoma, jog nusidėjeliai jau dabar kenčia nuo nuodėmės kaip ligos, o pragaro kančios bus baisi pasekmė, tačiau katalikų šventojo Tomo Akviniečio žodžiai, jog „viena iš paguodų teisiesiems rojuje bus stebėjimas, kaip nusidėjeliai kenčia pragare“ ortodoksams skamba svetimai ir pasibaisėtinai. 

REFORMUOJANTI REVOLIUCIJA

Nors pradinė Liuterio intencija buvo Romos Katalikų Bažnyčios reformacija, jis buvo ekskomunikuotas ir sukūrė savo Bažnyčią. Jo ambicijas kurstė tai, jog įvairūs vokiečių kunigaikščiai siekdami politinės nepriklausomybės nuo popiežiaus aktyviai rėmė reformaciją. Palaipsniui Liuterio idėjos radikalizavosi, jis linko į kraštutinumus, paskelbė popiežių Antikristu.


Kenterberio katedra, anglikonų dvasinis centras
Puiki iliustracija to, kaip reformacijos teologiniai tikslai susiliejo su politinėmis tam tikrų veikėjų ambicijomis yra Anglijos pavyzdys. Tuometinis Anglijos karalius, Henrikas VIII, iš pradžių buvo aršus reformacijos priešas ir katalikybės gynėjas. Tačiau kai jis panoro išsiskirti su žmona ir vesti antrą kartą, popiežius to padaryti neleido, todėl jis tapo „protestantu“ ir sukūrė Anglikonų Bažnyčią, kuri įteisino skyrybas. Įdomumo dėlei galima paminėti, jog su savo antrąja žmona Henrikas VIII pragyveno tik du metus, po to ją nužudė ir vedė dar kartą.

ORTODOKSŲ POŽIŪRIS Į PROTESTANTUS

Ortodoksai remiasi Kristaus principu „iš vaisių pažinsi medį“. Reformacijos šūkis „prie šaknų“, intencija grįžti prie Apaštalų mokymo buvo teisinga ir suprantama. Vienu metu Liuteris susirašinėjo su Konstantinopolio patriarchu ir svarstė apie Eucharistinio bendravimo atkūrimą, tačiau susirašinėjimas nutrūko dėl nežinomų priežasčių.

Tačiau jei ypač reformacijos pradžioje galima buvo tikėtis gerų vaisių, šiandien šios bendruomenės būklė yra visai kitokia. Visų pirma, reikia konstatuoti, kad protestantams tikrai nepavyko grįžti į Apaštalų laikus. Tam užtenka pasiimti Apaštališkųjų Tėvų raštus ir palyginti dabartinius protestantus su tais raštais. Antra, šiais laikais jau egzistuoja net liuteronų „moterys-kunigės“, homoseksualių santuokų laiminimas ir LGBT kunigai ir taip toliau, jau nekalbant apie tai, jog atsirado toks fenomenas, kaip protestantų pastoriai-ateistai (http://www.bbc.co.uk/news/world-europe-14410482). Apie šį reiškinį jau išleista nemažai mokslinių tyrimų. Taigi, apie kokius „vaisius“ galime kalbėti, kai protestantų bendruomenėse ėmė plisti sodomija ir bedievystė? 

Žinoma, toli gražu ne visi protestantai seka „naujovėmis“. Pavyzdžiui, Lietuvos protestantai yra konservatyvūs ir gana atkakliai laikosi pradinių reformacijos nuostatų. Tačiau to paties nepasakysi apie Vokietijos liuteronus ar Didžiosios Britanijos anglikonus. 

Jei dėmesį sutelktume prie teologinio mokymo, o ne praktinio įgyvendinimo, tai visų pirma ortodoksams kliūna Liuterio ir kitų protestantizmo ideologų etinė laikysena. Liuteris buvo vienuolis, išsižadėjęs vienuolystės ir vedęs kitą buvusią vienuolę. Savo raštuose jis naudoja nemažai piktos, kone keiksmažodžinės kalbos ir kaltina katalikus satanizmu. Henrikas VIII, kaip minėjome, taip pat nepasižymėjo dorybe. O vienas iš pagrindinių protestantizmo šūkių buvo kaltinimas, jog Romos katalikų žodžiai ir veiksmai neatitinka vienas kito.

Protestantai nepripažįsta kunigystės ir kitų sakramentų, todėl, kaip yra pažymėjęs Daniilas Sysojevas, ortodoksai net teoriškai negali laikyti jų dvasininkais, o jų bendruomenės - Bažnyčia, nes jie patys savęs nelaiko kunigais tradicine prasme. Todėl atitinkamai su jais ir vedamas ekumeninis dialogas. Liuteronų atveju noriai bendradarbiaujama su tais, kurie nepripažįsta „moterų ordinacijos“, homoseksualizmo ir pan., nes, galų gale, kaip minėjau, protestantizmo pradinė intencija buvo grįžimas prie ortodoksijos. 

Dar vienas momentas, kurį verta paminėti yra tas, jog paprastai visa protestantų kritika yra nutaikyta prieš katalikų teologija. Pagrindiniai protestantizmo teiginiai paprasčiausiai nepritaikomi ortodoksams. Pas juos nėra nei indulgencijų, nei popiežiaus valdžios (nors ir pripažįstamas jo moralinis autoritetas, aišku ne dabar, kai jis yra už Bažnyčios ribų), nei kitų diskusijų objektų. Netgi vėlesnių protestantų sektų kaltinimai - pvz. adventistų, jog katalikai pakeitė šabo šventimą sekmadienio šventimu ir nebevykdo įsakymo švęsti šabą - yra visiškai netinkami ortodoksams, nes visose tradicinėse ortodoksų kultūrose yra išskiriama Šabo Diena (šeštadienis, septintoji savaitės diena) ir Viešpaties diena (kuri yra aštuntoji ir tuo pačiu pirmoji savaitės diena). Šabo diena yra skirta poilsiui ir ji išskirta liturgiškai, o Viešpaties Diena yra Mažosios Velykos, skirtos Kristaus pergalės prieš mirtį šventimui. 

Tokių pavyzdžių yra galybė. Todėl reziumuojant galima pasakyti, jog kaip ir į visus, nuoširdžiai ieškančius Kristaus, į protestantus Ortodoksų Bažnyčia žiūri labai palankiai, ypač dėl jų intencijos grįžti prie šaknų. Žinoma, tokiais ir panašiais atvejais niekas negali pasakyti sakinio „Ortodoksų Bažnyčia mano...“, nes mes neturime popiežiaus ar kito centralizuoto autoriteto, todėl vienintelė pozicija, kurią galima išsakyti, yra Bažnyčios Tėvų ir Visuotinių Susirinkimų. Tačiau kalbant iš praktinės pusės, dialogas su protestantais vyksta geranoriškai, tačiau dialogą kartais apsunkina tai, jog mūsų pasaulėvaizdžiai radikaliai skirtingi, be to, kai kurios modernistinės protestantų pakraipos jau nebesiekia grįžti prie šaknų, o siekia sukurti „modernią“ krikščionybę, kuri turi mažai ką bendro su Kristumi, į kurį siekė atsigręžti Liuteris. 

Komentarai

Populiarūs įrašai