Apie dvasinį paklydimą (IV)
Straipsnių ciklas - pirma dalis, antra dalis, trečia dalis
Ankstesniame straipsnyje aptarėme šv. Ignoto Briančianinovo požiūrį į Tomo Kempiečio dvasingumą, kurį Ignotas laiko dvasiniu paklydimu, „išsigalvojimu“ (mнeниe, aponoia). Antrasis katalikų autorius, su kuriuo jis polemizuoja, – Ignacas Lojola. Ignacą Lojolą jis laiko neteisingo proto naudojimo pavyzdžiu.
Ignaco „Dvasinės pratybos“. Ignacas Lojola (1491–1556) – tai naujos katalikų dvasinės tradicijos, jėzuitų dvasingumo pradininkas. Ispanų riteris, siekęs pasaulinės šlovės ir ieškojęs mūšių, buvo sužalotas mūšyje ir reabilitacijos metu pradėjo skaityti religinius tekstus apie Jėzaus, šventųjų gyvenimus ir Bažnyčios Tėvus. Jis užsidegė noru tapti asketu ir gyventi dėl Kristaus. Montserato vienuolyne pakabino savo kario rūbus priešais Dievo Motinos statulą ir pradėjo kovingosios Bažnyčios tarno gyvenimą.
[SKAITYTI TOLIAU]
Ankstesniame straipsnyje aptarėme šv. Ignoto Briančianinovo požiūrį į Tomo Kempiečio dvasingumą, kurį Ignotas laiko dvasiniu paklydimu, „išsigalvojimu“ (mнeниe, aponoia). Antrasis katalikų autorius, su kuriuo jis polemizuoja, – Ignacas Lojola. Ignacą Lojolą jis laiko neteisingo proto naudojimo pavyzdžiu.
Ignaco „Dvasinės pratybos“. Ignacas Lojola (1491–1556) – tai naujos katalikų dvasinės tradicijos, jėzuitų dvasingumo pradininkas. Ispanų riteris, siekęs pasaulinės šlovės ir ieškojęs mūšių, buvo sužalotas mūšyje ir reabilitacijos metu pradėjo skaityti religinius tekstus apie Jėzaus, šventųjų gyvenimus ir Bažnyčios Tėvus. Jis užsidegė noru tapti asketu ir gyventi dėl Kristaus. Montserato vienuolyne pakabino savo kario rūbus priešais Dievo Motinos statulą ir pradėjo kovingosios Bažnyčios tarno gyvenimą.
[SKAITYTI TOLIAU]
