2016 m. liepos 2 d., šeštadienis

Kodėl meldžiamasi šventiesiems? Kodėl meldžiamasi už mirusius?

 
...Credo in Spiritum Sanctum, sanctam Ecclesiam catholicam, sanctorum communionem...
...Πιστεύω εἰς τò πνεῦμα τò ἅγιον, ἁγίαν καθολικὴν ἐκκλησίαν, ἁγίων κοινωνίαν...
- Apaštališkasis Tikėjimo išpažinimas

Vakaruose nuo senovės išplitęs Apaštališkasis Tikėjimo išpažinimas iškart po tikėjimo į Šventąją Dvasią išpažįsta tikėjimą į Visuotinę Bažnyčią, o tada - į šventųjų bendravimą arba bendrystę (communio sanctorum). Bažnyčia - tai ne kas kita, kaip šioji šventųjų bendrystė arba šventųjų bendravimas, kuris vyksta Šventojoje Dvasioje.

DANGIŠKOJI LITURGIJA

Laiške hebrajams visi Bažnyčios nariai vadinami šventaisiais, kaip gavę Šventąją Dvasią iš Jėzaus ir aplink jį susitelkę:
„Šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų tikėjimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų“ (Hbr 3,1)
Po to, kai 11 Laiško hebrajams skyriuje Paulius papasakoja apie gausybę Senojo Testamento teisuolių, jis apie juos ima kalbėti kaip apie gyvus, greta stovinčius liudytojus: 
„Mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles“ (Hbr 12,1)
Taip jis kalba todėl, kad, kaip sakoma Evangelijose (Mk 12,27; Mt 22,32; Lk 20,38), Dievas yra „gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas“. Apie tai kalba dar pranašas Dovydas:
„Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atsimintų, mirusiųjų buveinėje kas gali tave šlovinti?“ (Ps 6,6)
Pasak Apreiškimo Jonui, iškeliavę anapusybėn šventieji ne tik meldžiasi Dievui, bet ir su Juo bendrauja apie gyvuosius:
„Kai jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus,smilkalų, – o tai buvo šventųjų maldos.“ (Apr 5,8)
„Αš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę. Jie šaukė didžiu balsu, klausdami: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!“ (Apr 6,9-10)
Todėl Laiške hebrajams visos dangiškosios galybės ir visi šventieji taip pat dalyvauja Dievo šlovinime: 
„Jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio, prie danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie nuskaidrintų teisiųjų dvasių ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris šaukia garsiau už Abelio kraują.“ (Hbr 12,22-24)
UŽTARIMO MALDOS

Apaštalas Paulius laiškuose meldžiasi užtardamas Bažnyčios narius:
„Meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu (Fil 1,9) Meldžiu, kad tavoji tikėjimo bendrystė būtų veiksminga ir išaugtų į pažinimą visokio gėrio mumyse, nukreipto į Kristų. (Fm 1,6)
Tai darydamas jis seka Jėzaus pavyzdžiu:
...Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius... (Jn 17,9)
Šventajame Rašte sutinkame ir prašymus pasimelsti už save:
Simonas atsakė: „Melskite už mane Viešpatį, kad manęs neištiktų jūsų žodžiai“. (Apd 8,24)Melskite už mus, nes mes esame įsitikinę turį ramią sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis. (Hbr 13,18)
Jėzus palyginimuose kalba taip, tarsi mirusieji vieni kitus matytų:
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! (Lk 16,23-24)Abraomas atsakė: [...] (Lk 16,25)
Jeigu Bažnyčia yra šventųjų bendrystė, jeigu šventieji pas Dievą yra gyvi ir jeigu yra normalu šventiesiems vienas kito prašyti už juos pasimelsti Dievui, tuomet logiška prašyti šventųjų, kurių kūnu su mumis nebėra, kad jie už mus melstų Dievą. Ortodoksų Bažnyčios praktikoje kreipiantis į Mariją-Dievo Gimdytoją arba į šventuosius prašoma, kad jie užtartų prieš Kristų, lygiai taip pat, kaip prašoma gyvųjų, kad jie už mus pasimelstų.

MALDA UŽ MIRUSIUOSIUS

Protestantų nepripažįstamose šventomis (jas naudoja tik kai kurios evangelikų bendruomenės), makabiejų knygose randame maldą už mirusius jau Senajame Testamente:
„Kitą dieną, kadangi tai buvo reikalinga, Judas ir jo vyrai nuėjo paimti žuvusiųjų kūnų ir parnešti jų palaidoti su jų giminėmis protėvių kapuose. Po kiekvieno žuvusiojo tunika buvo rasta šventieji Jamnijos stabų atminai, kuriuos žydams Įstatymas draudžia nešioti. Visiems buvo aišku, kad tai buvo priežastis, dėl kurios tie vyrai žuvo. Visi tad šlovino kelius VIEŠPATIES, teisiojo teisėjo, kuris atidengia paslėptus dalykus, ir atsidėjo maldai, prašydami, kad žuvusiųjų padarytoji nuodėmė būtų visiškai atleista.“ (2 Mak 12,39-42)
Šios maldos rėmėsi tikėjimu mirusiųjų prisikėlimu, kuris paplito tarp žydų prieš pat į pasaulį ateinant Kristui:
„Būdamas arti mirties, jis tarė: „Aš pasirinkau mirti nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą. Betgi tau prisikėlimo naujam gyvenimui nebus!“ (2 Mak 7,14-15)
 Tikėtina, kad Paulius, taip pat remdamasis tikėjimu mirusiųjų prisikėlimu, meldžiasi už mirusįjį antrajame laiške Timotiejui:
„Viešpats tebūna gailestingas Onesiforo namams, nes jis dažnai mane stiprindavo ir nesigėdijo mano grandinių,  bet, atvykęs į Romą, rūpestingai ieškojo manęs ir surado.  Viešpats tesuteikia jam aną dieną rasti Viešpaties pasigailėjimą.“ (2 Tim 1,16-18)
Bet kokiu atveju, Paulius laimina Onesiforą prašydamas jam Dievo pasigailėjimo Paskutiniojo teismo dieną, o jei mes tikime, kad pas Dievą visi yra gyvi, tai nėra jokios bėdos melstis už tai, kad Dievas pasigailėtų paskutinę dieną ir gyvų, ir mirusių.

KOKIU BŪDU JI VEIKIA?

Kokiu būdu veikia malda - vienas beprasmiškiausių klausimų. Malda nėra magija, tai yra bendravimas. Kristus sako:
Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. (Mt 6,8)
Kokia tada kažko prašyti? Į šį klausimą turbūt atsako visai kita Šventojo Rašto eilutė:
Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais! (Gg 1,2)
Šioje Rašto eilutėje Sužadėtinė kreipiasi į savo Jaunikį, trokšdama, kad Jis Ją bučiuotų. Paprastai, pagal Bažnyčios Tėvų aiškinimą, Sužadėtinė suprantama kaip Bažnyčia, Jaunikis - kaip Kristus (kaip ir Apreiškime Jonui). Kodėl Sužadėtinė prašo Ją bučiuoti? Kam apskritai žmonės bučiuojasi?

Žmogiškasis bendravimas kupinas beprasmių, nenaudingų dalykų. Žmonės kasdien sako vienas kitam „labas“, spaudžia rankas. Kokia prasmė yra dviem žinduoliams vienas kitam spausti galūnes? O bučinys - taip pat ne iš protingiausių dalykų; juk jo metu apsikeičiama tiek daug seilių, o su jomis į tavo burną patenka tiek daug bakterijų!

Bučinys - tai artimiausios bendrystės, artimiausio ryšio išraiška. Sakydami „labas“, spausdami rankas žmonės išreiškia bendrystę, o bučiuodamiesi išreiškia pačią intymiausią bendrystę, patį didžiausią artumą. Tikras, nuoširdus bučinys yra spontaniškas lūpų šokis, kuriame susilieja dvi valios ir artėjama prie dviejų tapimo vienu.

Todėl ir Bažnyčia sako Sužadėtiniui: Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais! (Gg 1,2), o Sužadėtinis atsako: „Tavo lūpos kaip geriausias vynas! (Gg 7,10). Bažnyčia siekia buvoti bendrystėje su Kristumi, o Kristus - su Bažnyčia. Taip ir paskiro tikinčiojo gyvenime.

Maldos tikslas - būti bendrystėje su Kristumi, o per bendrystę su Kristumi - būti bendrystėje su visais šventaisiais. Todėl, kaip sako šv. Jonas Auksaburnis, malda už mirusiuosius yra tas pats, kas malda už gyvuosius - tai, visų pirma, aukščiausia meilės vienas kitam apraiška, bendrystės išraiška. Malda yra savaiminis tikslas, meilės šokis, todėl kas ją patiria, nebenori sustoti. 

Kaip sako aba Evagrijus:
Kuomet stovėdamas maldoje atsidursi džiaugsme, pranokstančiame visus likusius, tuomet iš tiesų suradai maldą

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą