2016 m. liepos 3 d., sekmadienis

Kodėl ortodoksai neskuba modernizuotis?

Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Dievogarbos akimirkos
TRADICIJOS GROŽIS

Ortodoksų Bažnyčios liturginė tradicija - labai sena. Visų liturgijų pagrindas - šv. Apaštalo Jokūbo, Viešpaties Brolio Dieviškoji Liturgija, sudaryta I a. (ji kartais švenčiama ir pati). Paprastai naudojami jos sutrumpinti variantai - šv. Bazilijaus Didžiojo (IV a.) ir šv. Jono Auksaburnio (V a.) Dieviškosios Liturgijos tekstai. Pagrindinis Liturgijos tekstas papildomas tam tikrais vėlesniais intarpais (šv. Justinijono VI a. giesmėmis, troparais, kondakais), yra tam tikri vizualiniai, estetiniai elementai, atėję į Bažnyčią vėliau, tačiau galutiniu Liturgijos susiformavimo metu galima laikyti XII a.


Taigi, Ortodoksų Bažnyčia meldžiasi taip pat, kaip krikščionys meldėsi prieš 2000 metų, tik Liturgija yra papuošta tam tikrais elementais, kurie buvo surinkti per pirmus 1200 metų. Pastarajai kategorijai priklauso ir, pavyzdžiui, kilimėliai su ereliu. Bet senovinė Liturgija - tai ne vienintelis Apaštalų laikų palikimas.


~75% Ortodoksų Bažnyčios narių naudojasi senuoju liturginiu kalendoriumi, paros pamaldų ciklas sudėliotas pagal bizantišką laiką (o kai kurie vienuolynai pagal jį gyvena; taip pat žr. čia),  laikomasi pasninko trečiadienį, penktadienį ir tradiciniais laikotarpiais, švenčiamas šabas, naudojama senovinė liturginė kalba. Pavyzdžiui, Graikijoje naudojama originali liturginė tekstų kalba - senovės graikų kalba. Kitose bažnyčiose naudojami senoviniai vertimai - senovės gruzinų, senovės slavų, senovės rumunų ir kt. kalbomis. Dažniausiai tik bažnyčiose, neturinčiose senos tekstų vertimo tradicijos, naudojamos šiuolaikinės kalbos.


Ar tai ne muziejinė archajika? Nors ir yra trūkumų, kuriuos reikėtų tobulinti, tačiau Bažnyčios konservatyvumas turi gilią teologinę prasmę. Kaip rašo Bažnyčios Tėvų tyrinėtojas Georgijus Florovskis, ortodoksų dvasingumo pradžia - tai gilinimasis į Šventųjų Tėvų mokymą ir bandymas perprasti jų dvasią, įgyti phronemą, t.y. Tėvų mąstymą, Tėvų pasaulėjautą. Senovinis ortodoksų liturgikos ir viso gyvenimo būdo pobūdis garantuoją unikalią viso Ortodoksų Bažnyčios dvasinio mokymo organinę dermę.


Kiekvienas liturginis veiksmas, kiekviena kunigo aprangos detalė, kiekvieno architektūrinio elemento išdėstymas cerkvėje turi gilią simbolinę prasmę, kuri sąveikauja su kitomis prasmėmis, o svarbiausia - su Šventojo Rašto tekstais ir Tėvų Tradicija. Pasninkų, pamaldų ir t.t.. ciklai sudaro tam tikrą gyvenimo ritmą, kurio metu vėl ir vėl išgyvenami Šventojo Rašto įvykiai, šį išgyvenimą stiprina astronominiai pokyčiai, su kurias suderintas kalendorius. Kadangi Tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą, tai pasninkaujantysis trečiadienį ir penktadienį šiuo pasninku susijungia su visais krikščionimis, kurie nuo Apaštalų laikų, per 2 tūkstančius metu pasninkaudavo tuo pačiu metu, ir su Šventojo Rašto įvykiais (Judo Iskarijoto išdavyste - trečiadienį, Kritaus nukryžiavimu - penktadienį). Visa ortodokso kasdienybė sutvarkyta tokiu būdu, kad kasdien jis tam tikrais veiksmais susivienija su Visuotine Bažnyčia, išsitęsusia laike ir erdvėje.


Kaip skruzdės nešdamos po šapelį pastato nuostabų skruzdėlyną, taip ortodoksai per šimtmečius išpuošė Bažnyčios liturgiją, jos esmės nekeisdami. Taip ikona įgijo tobulą abstraktumą, giedojimas - meditatyvumą, procesijos - iškilmingumą. Daugybė krikščionių naudodamiesi šiomis priemonėmis pasiekė šventumą. Liturginės ir kt. tradicijos padeda jį pasiekti, nes talpina savyje Kristaus mokymą.


TRADICIJOS VERTĖ

Paimkime pavyzdį. Jei norėtumėte sužinoti, kaip mokė gyventi koks nors Jonas, tai geriausia būtų su juo susipažinti ir ilgai bendrauti. Jei tokios galimybės jau nėra, tuomet galite susipažinti su jo sekėjais; ar sekėjų sekėjais; ir t.t.. Ta pati logika galioja ir Kristaus mokymui.


Nors Kristus yra gyvas ir mes su juo galime užmegzti ryšį, tačiau, pagal krikščionių tikėjimą, mes esame apsupti piktųjų dvasių, kurios gali mus paklaidinti. Todėl saugiausias kelias, jei norime sekti Kristaus mokymu, ieškoti išlikusiųjų Jo pasekėjų. Visa pasekėjų tradicija per šimtmečius perduota Tėvų raštuose, gyvuoja ir šiandien.


Kadangi Bažnyčioje visi yra tik žmonės, o visi žmonės - klysta, tai Bažnyčia ir saugo Kristaus, Apaštalų ir Šventųjų Tėvų palikimą. Nešventas hierarchas, lengva ranka kaitaliodamas Bažnyčios praktikas, gali iškreipti visą Bažnyčios tikėjimą. Juk Tėvai moko, kad „maldos taisyklė - tikėjimo taisyklė“, t.y. maldose, maldiniuose veiksmuose, liturginiuose simboliuose yra sudėtas Bažnyčios tikėjimas.


Šitokį mentalitetą puikiai išreiškia Pavelo Florenskio pavyzdys. Jo kabinetas buvo pilnas visokių popiergalių ir lapelių - jis neleisdavo žmonai šios patalpos tvarkyti. Taip darė todėl, kad bijojo, jog ant bet kurio išmesto lapelio gali būti užrašyta kažkas svarbus ir, išmetus, tai amžiams pražus.


Šią nuostatą išreiškia ir vieno senuko, sentikio pasakymas: „Kas eina siauru lieptu, tam svarbu laikytis už patikimų dalykų, o kas eina plačiu tiltu, tam nesvarbu už ko laikytis. Krikščionis gi eina siauru keliu“. Nors sentikystė - tai jau ortodoksų atmetamas kraštutinumas, kai modernizacijos atsisakoma iš vis, sentikybė, kaip bet kuri atskala, tiesiog radikalizavo tendenciją, egzistuojančią pačioje ortodoksijoje.


HERMENEUTINIS TRŪKIS: KODĖL MODERNIZUOJAMA

Modernizmas nėra atsiradęs tuščioje vietoje, modernizmas ir tradicionalizmas (kraštutinė jo apraiška - fundamentalizmas) - du kraštutiniai atsakymai į tą patį hermeneutinį klausimą. Problema ta, kad per šimtmečius susiklosčius tradicijai, sunku atskirti Tradiciją nuo tradicijos, sunku atskirti, kas esminga, galima pavirsti fariziejumi sergint neesminius dalykus. Be to, kartais neesminės inovacijos tam tikru laiku vėliau imamos vertinti kaip svarbi Tradicijos dalis, pamiršus, kad tai niekada nebuvo Tradicija.

Kalbant buitiškai, atėję į puošnią, ištaigią Liturgiją žmonės visiškai gali nebesuprasti, kas ten vyksta. O kai nebesupranta kas ten vyksta, gali imti neesminius veiksmo dalykus iškelti tarsi svarbiausius. Taip Panichida (mirusiųjų minėjimas) po Liturgijos tampa svarbesniu dalyku už mirusiųjų minėjimą Liturgijos metu, nors teologiškai viskas yra atvirkščiai. Jauną vyną įpylus į senus vynmaišius ir vynmaišiai gali suplyšti, ir vynas - išbėgti, todėl vynmaišiai turi atitikti vyną.

RYTŲ IR VAKARŲ KRIKŠČIONYBIŲ DINAMIKA


Priežastis, kodėl Ortodoksų Bažnyčia (ypač Rusijoje ir postsovietinėse šalyse) vengia modernizacijos - paprasta. Užtenka pažvelgti į modernizuotos Romos Katalikų Bažnyčios statistiką Vakaruose:




Nepaisant Katalikų Bažnyčios modernizacijos, katalikų Vakaruose mažėja (kaip ir krikščionių apskritai). Modernizacija - nebūtinai mažėjimo priežastis, tai gali tebūti bandymai gelbėti skęstantį laivą, tačiau jie pašaliečiui atrodo nesėkmingi, nes, kaip sakė viena ortodoksų senutė:  „Žiūrėkit, katalikai viską pritaikė šiuolaikiniam žmogui: Mišias sutrumpino, pasninkus panaikino, giedojimą pakeitė. Ar liaudis patraukė paskui juos į Bažnyčią?“


Priešingai, postsovietinėse šalyse Ortodoksų Bažnyčia sparčiai užpildė religinį vakuumą, sukurtą ilgametės ateizmo propagandos:

Tą patį stebime ir buvusioje Jugoslavijoje:


Apibendrinant galima pasakyti, kad visuose tradiciniuose ortodoksų kraštuose žmonės į Bažnyčią eina kaip niekada aktyviai. Bet tikinčiųjų prieaugis stebimas ir netradicinėse šalyse:
Pranešimas apie tai, kad nuo 2000 iki 2012 m. ortodoksų parapijų JAV išaugo 17%
Taigi, pirmas atsakymas į klausimą, kodėl ortodoksai neskuba modernizuotis yra paprastas - vyskupai mato, kad vaikštančių į cerkves žmonių skaičius tik auga, tikėjimo sklaida aktyvi, todėl jie nemato priežasčių ką nors keisti. Žinoma, taip mano ne visi, neseniai praėjęs Šventasis ir Didysis Ortodoksų Bažnyčios susirinkimas paskelbė apie būtinybę re-evangelizuoti Ortodoksų Bažnyčios tikinčiuosius, intelektualiausi vyskupai įtaria, kad dabartinis tikinčiųjų antplūdis - tai laikinas reiškinys.

MODERNIZMAS IR PASAULIETIŠKUMAS

Dar viena priežastis, dėl kurios daugelis vyskupų priešinasi modernizacijai - Bažnyčios supasaulėjimo baimė. Kaip sakoma Susirinkime, Bažnyčia yra ne iš šio pasaulio ir Ji turi eiti į pasaulį jį perkeisdama, o ne tapti pasaulio dalimi. Supasaulėjimas - viena didžiausių blogybių, kurią ortodoksai įžvelgia katalikų povatikaninėse Mišiose.

Ortodoksų cerkvėse labai stipri sacrum/profanum perskyra. Cerkvėse skamba kitokia muzika, nei namuose ar šokiuose. Altorius yra atskiroje erdvėje, į kurią žengia tik kunigai ir jiems patarnaujantys vyrai, o prie paties altoriaus liestis gali tik tie, kad turi kunigystės sakramentą. Net smilkyti leidžiama tik diakonui, t.y. sakramentiškai pašvęstam dvasininkui. Bažnyčių dailė ir architektūra taip pat radikaliai skiriasi nuo pasaulietinės.

Visa tai, o kartu ritmiškas, tvarkingas liturgijos vyksmas suteikia galimybę stipriai išgyventi šventybę. Tuo tarpu modernizuojant liturgiją, architektūrą ir kt. kyla grėsmė, kad bus ištrintos ribos tarp pasaulietinės ir bažnytinės erdvės, tarp profaniško ir švento. 

Jei paskaitytume tokių konvertitų, kaip buvęs anglikonas, ortodoksų vyskupas Kallisto Ware'o pasakojimus, pamatytume, kad būtent šventybės patirtis, su kurią jis nesusidūrė anglikonų dievogarboje, jį ir patraukė į ortodoksų tikėjimą. Daugelis yra patraukiami šios patirties. Ir tai yra giluminė, religinė priežastis, dėl ko ortodoksai bijo modernizacijos. 

Ar Bažnyčia gali gyventi nieko nekeisdama? Akivaizdu, kad ne. Jau dabar Ortodoksų Bažnyčią skaldo kalendoriaus ir kt. problemos, kurias būtina išspręsti. Tačiau įmanoma suprasti ir ypatingai atsargią vyskupų laikyseną šiais klausimais. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą