Bažnytinė slavų kalba

Šventieji prilygstantys Apaštalams Kirilas ir Metodijus
Dažnas lietuvis, pagal analogiją su Romos Katalikų Bažnyčia, įsivaizduoja, jog "Mišios" (Dieviškoji Liturgija) ortodoksų cerkvėse vyksta rusų kalba. Tačiau nuo seno liturginė Rusijos Ortodoksų Bažnyčios kalba yra ne rusų, o bažnytinė slavų kalba. Tai - ypatinga kalba, kuri ne tik nenaudojama niekur, išskyrus bažnyčią, bet niekada ir nebuvo šnekamoji.

Rusų kultūroje ši kalba apipinta ne mažiau stereotipų, nei rusiškoji liturgika - kitose kultūrose. Todėl noriu šiame straipsnyje išsakyti itin nepopuliarią nuomonę ir ne tik sukritikuoti kai kuriuos mitus, susijusius su bažnytine slavų kalba, bet ir sukritikuoti pačią jos dabartinę naudojimo praktiką.


ŠV. KIRILO IR METODIJAUS MISIJA


Nėra labiau mitologizuoto Rusijos istorijoje įvykio, nei Rusiõs atsivertimas į krikščionybę. Dažnai populiariuose lankstinukuose ir vadovėliuose yra pasakojama tiek apie Kirilo ir Metodijaus, tiek apie kunigaikščio Vladimiro konfliktus su katalikais, nepaisant to, kad visi šie įvykiai vyko dar iki 1054-ųjų metų, kai vakariečiai buvo lygiai tokie patys ortodoksai. 


Šventųjų Kirilo ir Metodijaus misija priklausė senovinei, ortodoksinei Tradicijai, pagal kurią apaštalaujantieji pagonių tautoms visuomet stengėsi išversti šventuosius tekstus į vietines kalbas bei sukurti tam reikalui pagonių tautoms rašto sistemą (jei jie rašto neturėjo). Apie tai daug rašė rusų lingvistas Nikolajus Ilminskis. Taip kadaise Romoje liturgija ir Šventasis Raštas buvo verčiami iš graikų į lotynų kalbą, globojamas bažnyčios vystėsi koptų raštas, tekstai buvo verčiami ir į sirų kalbą (Pešita), šv. Mesropas Maštotsas sukūrė raštą armėnams, o V-ajame amžiuje krikščionys sukūrė gruzinų alfabetą ir išvertė tekstus į gruzinų kalbą. Arijono Ulfilo užmojis sukurti raštą bei vertimus gotams taip pat buvo perimtas iš ortodoksų Tradicijos. Kaip pažymi Jonas Meyendorfas, "bizantiškasis Evangelijos sklaidos metodas įtraukė į save Raštų ir liturgijos vertimą į šalies tautos kalbą ir naujų bažnyčių steigimą pagal Didžiosios Bažnyčios Konstantinopolyje modelį". Tačiau IX-ajame amžiuje minėtieji slavų Apaštalai papuolė į politinių intrigų sūkurį. 


800-aisiais metais Vakaruose buvo įvykęs įvykis, kurį, pritariant teologui Thomui Hopko, galima laikyti didžiosios schizmos ištakomis. Popiežius vainikavo frankų karalių Karolį Didįjį "Romos imperatoriumi" - suteikė jam titulą, tuo metu priklausiusį imperatoriui Konstantinopolyje ("Bizantijos imperija" - tai gerokai vėliau, po Konstantinopolio žlugimo vakariečių sugalvotas pavadinimas. Oficialiai imperija vadinosi "Romos imperija") . Karolis rimtai užsimojo Vakaruose atkurti Romos imperiją ir perimti iš Konstantinopolio imperatoriaus "krikščionybės gynėjo" vaidmenį. Jis sukūrė plataus masto kultūrinio renesanso programą, o lotynų kalba tapo naujosios imperijos vienybės išraiška. Vienas imperatorius, viena imperija, vienas popiežius, viena popiežystė, viena kultūra, viena kalba. Kartu su vienos kalbos vartojimo liturgijoje idėjomis, Vakaruose plito "trikalbė erezija" - tikėjimas, jog teisinga liturgija gali vykti tik trimis kalbomis, kuriomis ant Kristaus kryžiaus buvo užrašytas jo nuosprendis - lotynų, graikų ir hebrajų.


Rytuose tuo tarpu buvo savų intrigų. Kultūrinė Rytų tapatybė buvo visai kitokia - kadangi Rytų Imperija apėmė ne vieną autokefalinę Bažnyčią (Karolio Didžiojo valstybėje buvo tik viena autokefalinė Bažnyčia, kuriai vadovavo popiežius), be to, joje irgi buvo hierarchas, kuris turėjo "popiežiaus" titulą (Aleksandrijos patriarchas; jis popiežiaus titulą gavo ankščiau už Romos vyskupą), turėjo Rytai ir Apaštalo Petro įpėdinį (šv. Petras buvo Antiochijos vyskupu ankščiau, nei tapo Romos vyskupu, todėl Antiochijos patriarchas yra šv. Petro įpėdinis, kaip ir Romos vyskupas). 800-ieji buvo atokvėpis tarp dviejų milžiniškų erezijos bangų, dviejų ikonoklazmo kovų (kovos su ikonų garbinimo erezija). Savo laiku ikonoklastai buvo sau palenkę ir imperatorių, ir patriarchą. Tokioje atmosferoje krikščioniškoje imperijoje, kurioje vienybė tikėjime reiškė politinę vienybę, o skilimas tikėjime - politinį skilimą, atsirado būtinybė stiprinti ir graikų kalbos bei kultūros stipresnę įtaką.


Juo labiau, kad daugybė "nacionalinių" Bažnyčių jau buvo atskilusios. Koptai, armėnai ir dalis sirų tapo monofizitizmo šalininkais, rytų sirai - nestorianizmo. Iš ryškesnių tautinių ortodoksų bažnyčių, šventusių liturgija vietine kalba, ko gero, buvo likę tik gruzinai, savo autokefaliją gavę dar V-ajame amžiuje. Turint omenyje milžinišką lingvistinio barjero (elementaraus nesusikalbėjimo, sąvokų vertimo problemas) įtaką monofizitų erezijos atsiradimui, graikų kalbos vartojimo plėtimas atrodė logiškas dalykas. 


Bet taip neatrodė naujai pasikrikštijusiai bulgarų Bažnyčiai. Tapę krikščionimis, bulgarai nesiruošė tapti graikais, todėl Bulgarijos valdovas Borisas I-asis įsteigė savo valstybėje švietimo įstaigas ir ėmė aktyviai domėtis liturgijos bei tekstų vertimo galimybėmis. Jis suvokė, jog nacionalinės religinės kultūros plėtra padės išsaugoti politinę nepriklausomybę nuo Konstantinopolio, todėl siekė Bulgarijos krikščionizacijos pagal senąjį graikų modelį: su nacionaline kalba, autokefalija, o vėliau - ir patriarchu bei vasilevsu ("karaliumi", "caru" - pastaroji politinė vizija nesutapo su Konstantinopolio imperatoriaus vizija).


Čia akiratyje pasirodė du išsilavinę vienuoliai misionieriai, iškeliavę į pagonių slavų - Moravijos žemes, kad jiems skelbtų Dievo Žodį. Šventieji Kirilas ir Metodijus ėmėsi kurti slavų raštą ir tekstų vertimus, bet jų misija susidūrė su rimta problema - Moravija (šiandien - Čekija) tuo metu buvo politiškai priklausoma nuo Karolingų imperijos ir joje veikė Vakarų misionieriai, tačiau, norėdamas politinės nepriklausomybės, Moravijos valdovas paprašė Konstantinopolio imperatoriaus, kad šis atsiųstų savo Bažnyčios misiją. Moravija tapo jurisidikcinių ginčų objektu - vieni teigė, jog ši žemė priklauso Romos vyskupo Bažnyčios jurisdikcijai, kiti - jog Konstantinopolio Bažnyčios jurisdikcijai. Esant tokiai situacijai, Kirilui ir Metodijui teko būti iškviestiems pas Romos popiežių, kur jie turėjo aiškintis dėl savo veiksmų jo jurisdikcijoje, kur jų veikla buvo uždrausta.


Netrukus misionierius priglaudė naujai kylanti Bulgarijos Bažnyčia, kuri tuo metu vis dar meldėsi graikiškai. Čia, kartu su daugybe pagalbininkų, jie ir sukūrė pirmąjį slavų raštą - glagolicą


SLAVŲ KALBOS KELIAS Į RUSIJĄ



Glagolica - Kirilo ir Metodijaus misijos sukurtas raštas
Kalba, į kurią šventuosius tekstus išvertė misionieriai, buvo naujas pietų bulgarų kalbos variantas. Atsižvelgdamas į senesnių vertimų į tautines kalbas patirtis, puikų filosofinį išsilavinimą turėjęs Kirilas žinojo, kad neįmanoma visas teologines subtilybes išversti į kitą kalbą, nesukuriant naujų gramatinių konstrukcijų bei naujo žodyno. Taip, pavyzdžiui, krikščioniškuose tekstuose lotynų kalba pasirodo neįprastos klasikinei lotynų kalbai konstrukcijos, neįprasti žodžiai ir netgi graikiškos frazės, tokios, kaip Kyrie, eileison. Kai vertėjai susidurdavo su graikišku žodžiu, kurio nėra slavų kalboje, pavyzdžiui, charmolypi (χαρμολύπη - džiaugsmingas-liūdesys), tai tiesiog padarydavo kalkę, išversdavo jo šaknis - radostopečalije (радостопечалие). Be to, bažnytinė bulgarų (slavų) kalba turėjo supaprastintą fonetiką (t.y., mažiau garsų). Dėl to naujoji bažnytinė kalba gerokai skyrėsi nuo šnekamosios bulgarų kalbos.

Tai turėtų sugriauti tarp protestantų populiarų mitą, esą senovės Bažnyčia meldėsi kasdiene kalba. Visi Šventojo Rašto ir liturgijos vertimai į nacionalines kalbas, kuriuos atlikdavo misionieriai, skambėjo neįprastai, nekasdieniškai (turėjo nenormalių sintaksinių konstrukcijų, nenormalų žodyną), kartais vertimai jau pirmuosiuose variantuose turėjo archaizmų, skirtų iškilmingumo jausmui sustiprinti. Bažnytinė lotynų kalba iš pat pradžių skyrėsi nuo šnekamosios lotynų kalbos, taip, kaip ir bažnytinė graikų kalba gerokai skyrėsi nuo šnekamosios graikų kalbos (bažnytinėje graikų kalboje pilna hebrajizmų, hebrajiškų konstrukcijų bei yra įterpta hebrajiškų žodžių - amen, aleliuja ir kt.). Kristaus laikais šnekamoji žydų kalba buvo aramėjų, hebrajų kalba jau buvo mirusi daugiau nei 300 metų, o Šventykloje ir sinagogose skambėjusi kalba iškilmingumu ir ceremonialiomis formulėmis gerokai skyrėsi nuo kadaise egzistavusios šnekamosios hebrajų kalbos.


Krilica - Krilo ir Metodijaus sekėjų sukurtas raštas
Po Rusios krikšto, bažnytinė slavų kalba, vartota Bulgarijoje, pradėjo plisti Rusios žemėse. Tuo metu Bulgarijoje Kirilo ir Metodijaus sekėjai jau buvo sukūrę naują slavišką raštą, kurį mokytojų garbei pavadino kirilica. Kirilicos alfabetas buvo pavadintas pirmųjų raidžių  pavadinimais - Az ir Buki (Azbuka). 

Tarp kitko, kirilicos alfabeto (azbukos) raidžių pavadinimai sudaro tam tikrą misionierišką žinią. Raidžių pavadinimai yra tokie: 

Азъ буки веде. Глаголь добро есте, Живите зело, земля, и, иже како люди, мыслите нашь онъ покои. Рцы слово твердо – укъ фърътъ херъ. Цы, черве, шта ъра юсь яти. 
Aš Raides Žinau, Žodis Turtas Yra, Gyvenkite Nuoširdžiai, Žemė [žemės gyventojai] ir Kurie Kaip [t.y. kaip pridera] Žmonėms, Mąstykite Mūsų Šią Pasaulio-Tvarką, Tarkite Žodį Tvirtai, Žinios - Dievo dovana. Drįskite, Skverbkitės, Idant Esančiojo Šviesą Pasiektumėte.
Pradėjusi plisti po nebulgarų karštus, bažnytinė slavų kalba ėmė keistis. Kitos slavų kalbos neturėjo kai kurių garsų, kuriuos turėjo bulgarai; turėjo garsų, kurių bulgarai neturėjo. Galų gale, gerokai skyrėsi bulgarų, ir, pavyzdžiui, rusų protėvių žodynai. Todėl ėmėsi formuotis bažnytinės slavų kalbos dialektai - rusiškoji bažnytinė slavų kalba ėmė skirtis nuo bulgariškosios ir panašiai.

Rusijoje bažnytinė slavų kalba buvo laipsniškai rusifikuojama, taip kaip ir kituose slaviškuose kraštuose taikoma prie vietinių poreikių. Visgi, jos skirtumas nuo šnekamosios kalbos buvo milžiniškas ir jai mokytis reikėjo žodynų bei kitų priemonių.


1595 m. bažnytinės slavų k. žodynas
Iki patriarcho Nikono reformos XVII a. bažnytiniai tekstai visoje Rusijoje gerokai skyrėsi, nebuvo standartizuoti. Per "knygų sutvarkymo" ("knižniaja sprava") reformą tekstai standartizuoti, iš naujo pataisyti pagal graikišką originalą laikantis maksimalaus pažodiškumo (tai lėmė sustiprintą graikiškų sintaksinių skverbimąsi į bažnytinę slavų kalbą). Po skaudžių įvykių, kuriuos lydėjo ši reforma (atsirado sentikių atskala, schizma, nepripažįstanti naujai išleistų knygų), bažnytinės slavų kalbos raida Rusijoje sulėtėjo, nors nesustojo.

Dar labiau pokyčius Rusijoje stabdė bolševikų revoliucijos įvykiai. Komunistams organizavus probolševikinę "atnaujintojų" ("obnovlencų") bažnytinę schizmą, radikaliai reformavusią Bažnyčios apeigas, Rusijos ortodoksai tapo persekiojami ir tai skatino kraštutinį konservatyvumą apeigų klausimais.

Šiandieninė slavų kalba nebeatlieka pirminių savo funkcijų. Nors ir bažnytinė kalba neturi būti kasdienė, neturi būti įprasta, tačiau ji turi būti suprantama. Vertimai daromi tam, kad jie būtų suprantami. Priešingu atveju protingiau tarnauti tiesiog graikiškai ar hebrajiškai.

Šventieji Tėvai pažymi, jog supratimas rodo maldos brandumą ir tikslumą. Nesuprantamų žodžių bambėjimas ne gali net nebūti malda, bet gali būti nepagarbus veiksmas Dievo atžvilgiu. Dievas ieško žmonių širdžių, o ne "skaitymo mašinų", kaip žirnius į sieną beriančių nežinomos kalbos žodžius.

TIEMS, KAS SUPRANTA SLAVIŠKAI
Norėčiau pasitelkti filologo Andriejaus Desnickio pavyzdį. Štai kiekvieną Gavėnią cerkvėse yra skaitomas šv. Andriejaus Kretiečio kanonas. Jame yra žodžiai:
«Аще бабы слышала еси, убивающыя иногда безвозрастное мужеское, душе окаянная, целомудрия деяние, ныне, яко великий Моисей, сси премудрость»
Internete galima rasti fantastiškiausių šios frazės vertimų į rusų kalbą. Pavyzdžiui: 
«Если ты слышала, несчастная душа, о повивальных бабках, некогда умерщвлявших новорожденных младенцев мужского пола, то теперь, подобно Моисею, млекопитайся мудростью» 
"Jeigu tu girdėjai, nelaimingoji siela, apie pribuvėjas, kadaise žudžiusias naujagimius kūdikius, tai dabar, tarsi Mozė, žindykis išmintimi" 
Jei esate "suprantantis" bažnytinę slavų kalbą, siūlau pabandyti dar kelis kartus perskaityti slavišką tekstą ir pabandyti jį suprasti. Jei jūs jau pasidavėte, pateiksiu normalų Desnickio vertimą į rusų kalbą:
«Слышала ли ты, несчастная душа: некогда египетским повитухам велено было убивать новорожденных мальчиков, и так же ты губила целомудрие в зародыше — но теперь, как великий Моисей молоком материнским, питайся молоком премудрости» 
"Ar girdėjai, tu, nelaimingoji siela: kadaise Egipto pribuvėjoms buvo liepta žudyti naujagimius berniukus ir šitaip tu žudei skaistumą jo užgimime - dabar, kaip didysis Mozė motinos pienu, maitinkis išminties pienu."
Kaip matote, prasmė šiek tiek skiriasi. Kaip rašo minėtasis filologas, šis pavyzdys puikiai iliustruoja, jog paskirų žodžių supratimas nepadeda suprasti bažnytinės slavų kalbos - reikia suprasti ištisas struktūras. Kiekvienas rusas galėtų išversti kiekvieną minėtosios frazės žodį, tačiau negalėtų išversti, ką reiškia pati frazė - tai sudėtinga ir filologui.

Tačiau su eiliniu rusu (ar baltarusiu, ar ukrainiečiu), lankančiu Bažnyčia, apie tokį supratimo lygį net neverta kalbėti. Dažnai būtent todėl, kad rusai galvoja, jog supranta atskirus bažnytinės slavų kalbos žodžius, jie jų nesupranta. Pavyzdžiui, garsioji giesmė "Phos Hilaron" (Φῶς Ἱλαρόν) slaviškai vadinasi "Свете Тихий". Kadangi "тихий" rusiškai reiškia "tylus", dažnas rusas iškart galvoja, jog supranta abu giesmės žodžius ir kad giesmėje giedama "Tyli Šviesa...". Štai internete netgi yra katechezės tinklalapis Azbuka, kuris giesmę į rusų kalbą verčia: "Тихий свет святой Славы Бессмертного..." ("Tyli Šviesa"). Tik dalykas tas, kad slavų kalba "тихий" reiškia ne tik tylus, o dar ir "веселый, радостный", o graikiškas žodis "hilaron" su tyla neturi nieko bendro. Giesmė vadinasi "Džiaugsmo Šviesa", arba "Džiaugsminga Šviesa", bet jokiu būdu ne "Tyli Šviesa". O rusakalbis pradeda suprasti maldą visai kitaip, nei ją suprato vertėjai į slavų kalbą ir juo labiau kitaip, nei ją supranta patys graikai. Kas gero iš to, kad jie pradeda išradinėti savo nuosavas maldos prasmes ir melstis ne tomis prasmėmis, kuriomis meldėsi Šventieji Tėvai?


Yra daugybė slavų kalbos žodžių, kurie turi kitą reikšmę, nei rusų kalboje, nors ir rašosi bei skamba taip pat. Pavyzdžiui, slaviškai позорище yra teatras, шатание - puikybė, язык - tauta, требовати - turėti poreikį, pavyzdžių yra be galo daug... Argi frazėje "...а́ще и Арий тварь Тя, а не Бо́га сла́вит..." rusui nereikia sustoti pamąstymui, kad suprastų, jog тварь yra įnagininko, o ne vardininko linksnyje ir kad ne Arijus šiame sakinyje išvadinamas kūriniu ar dar blogiau, o teigiama, jog Arijus šlovina "Тебя как тварь, а не как Бога" (Tave kaip kūrinį, o ne kaip Dievą). 


AR REIKALINGA ŠI KALBA?

Dažnas rusas (ar ukrainietis; ar baltarusis) teigia, jog supranta slavų kalbą todėl, kad iš apgaulingo paskirų žodžių "suprantamumo", susidaro įspūdis, jog skaitoma pažįstama kalba. Tačiau paprašius išversti viską į rusų kalbą ir sulyginus su graikiškuoju originalu pasidaro akivaizdu, kad didelė dalis "supratimo" šauna pro šalį, ir dėl to kaltas ne slaviškas tekstas (bent jau ne visada - nors būna ir blogų slaviškų vertimų), bet slavų kalbos nemokėjimas. Aš tai pastoviai pastebiu skaitydamas įvairius slaviškų vertimų vertimus į rusų kalbą, skirtus bažnyčios žmonėms, besimokantiems slavų kalbą, kuriuose, lyginant su graikišku tekstu, būna gausu klaidų. Nematantis graikiško teksto ir nesiorientuojantis, kokiomis prasmėmis pavartoti slaviški žodžiai, kartais vertėjas "priverčia" į rusų kalbą ne visai tai, kas turima omenyje, o tai, ką laisvųjų asociacijų būdu jis atpažįsta tekste.

Todėl aš laikausi nuomonės, kad visai nereikia veltui apsunkinti žmonėms šventųjų tekstų supratimo kalbinėmis peripetijomis. Slaviškuosius tekstus galima ir reikia rusifikuoti. Daugelis slavų Bažnyčių (lenkų, serbų, čekų, bulgarų ir kt.) žengė dar toliau ir seniai miesto parapijose perėjo prie vietinių kalbų, palikdami slavų kalbą tik vienuolynuose ir parapijose, kurios to nori. 2013 metais Rusijos Ortodoksų Bažnyčios metropolitas Hilarijonas Alfejevas paskatino misijos tikslais švęsti Liturgiją rusų kalba ten, kur tai laimina vyskupas atsižvelgdamas į vietinius poreikius. 

Žinoma, įsišaknijusiam slaviškųjų Šventųjų Tėvų Tradicijoje žmogui "Gospodi, pomiluj" skamba gerokai nuoširdžiau, nei "Panie, zmiłuj się" - būtent todėl bažnytinio teksto kruopštesnė adaptacija man atrodo tinkamesnis kelias, nei nauja vertimas. Bažnytinė slavų kalba turi šimtmečiais šventųjų vystytą liturginį ir asketinį žodyną, kurio neturi jokia moderni slavų šeimos kalba - šis turtas negali būti iššvaistytas. 

Turi būt turimas omenyje ir Ortodoksų Bažnyčios katalikiškumo (visuotinumo, sobornostj) principas. Tekstų evoliucijos iniciatyvos turėtų eiti "iš apačios", o ne "iš viršaus", jų neturėtų diktuoti koks nors Maskvos hierarchas. Kaip rašo Christos Yannaras, "parapija yra ortodoksijos realizacijos vieta" - o ortodoksinės krikščioniškosios Bažnyčios pilnatvė yra tikinčiųjų bendruomenėje su vyskupu priešakyje. Ten, kur vyskupas, ten ir Bažnyčia - skelbia pagrindinis šv. Ignoto Antiochiečio ekleziologijos principas. Todėl svarbiausias klausimas yra ne "ar bažnytinę slavų kalbą supranta šiandienos rusai?" ir net ne "ar ją supranta daugelis rusų ortodoksų?", o "ar šią kalbą supranta daugelis mano vyskupijos/parapijos krikščionių?" arba "ar šią kalbą supranta daugelis mano vienuolyno brolių?" - ir į tai atsižvelgiant siekti tam tikrų liturginių pokyčių.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą