Apie maldą ir nuolankumą

Šv. Makarijus Didysis su cherubinu

Esu rašęs apie maldos regulos (taisyklės) pasirinkimą ir apie daugžodžiavimą maldoje. Bet svarbiausias dalykas maldoje yra nuolankumas, juk:

„Vieną dieną Makarijus ėjo iš pelkynų namo, nešdamasis palmių lapus, ir kelyje sutiko velnią su pjautuvu. Šis juo švaistėsi kiek įmanydamas, bet tuščiai, tad paklausė: „Ak, kokia tavo galia, Makarijau! Ji mane paverčia bejėgiu prieš tave! Aš darau viską, ką ir tu: tu pasninkauji, pasninkauju ir aš, tu budi, nemiegu ir aš. Bet vis tiek mane įveiki.“ Aba Makarijus paklausė, kuo. „Nuolankumu. Dėl to negaliu tau nieko padaryti.“ (Apofthegamata Patrum, Makarios, 11)

 Pasak šv. Ignatijaus Brjančianinovo, bet kokios maldos pagrindas - atgaila. Tačiau atgaila neįmanoma be nuolankumo. Be nuolankumo atgaila virsta tuščia saviplaka, galinti privesti iki Judo Iskarijoto būklės (iš puikybės negalėdamas sau atleisti, Judas nusižudė). Aleksejus Osipovas komentuoja: „Jei žmogus dirbtinai save žemina, tai jau ne atgailos, o rimtų dvasinių problemų signalai“.

Nereikia sau sukurti naujo Įstatymo, kaip sako šv. Arsenijus, mūsų regula turi tapti mūsų kasdienybe laipsniškai, žingsnis po žingsnio. Apie šv. Antaną Didįjį pasakojama:

„Kartą medžiotojas dykumoje pamatė, kaip aba Antanas ilsisi su broliais, ir apstulbo. Senolis, norėdamas parodyti, kad kartais reikia pagalvoti ir apie brolių poreikius, jam tarė: „Įstatyk strėlę į lanką ir šauk.“ Medžiotojas taip ir padarė. Senolis paliepė: „Šauk dar vieną.“ Medžiotojas iššovė. Senolis pakartojo: „Šauk dar“; medžiotojas atsakė: „Jei aš taip dažnai įtempinėsiu lanką, jis lūš.“ Senolis tarė: „Taip ir su Dievo darbais.“ (Apofthegamata Patrum, Antonios, 11)

Jei mes susigalvosime sau sudėtingą regulą ir spausime save į kampą, versime save jos laikytis, tai mes sulūšime kaip dažnai lenkiamas lankas. Šv. Antanas, būdamas brolių dvasios tėvu, numatydamas tai vedė juos pailsėti. Taip ir mums dera nuolankiai priimti savo dvasinių jėgų ribotumą ir tinkamai derinti poilsį ir Dievo darbus.