Maldos taisyklės (regulos) pasirinkimas
Įdėjau į tinklaraštį lietuvišką maldyną, todėl, manau, derėtų trumpai paaiškinti ir kaip juo melstis.
Kiekvienas ortodoksas turi savo maldos taisyklę, arba lotyniškai vadinamą regulą, pagal kurią gyvena. Ją krikščionis sudaro, jei gali, sekdamas savo dvasios tėvo, kunigo ar kito autoritetingo žmogaus patarimais sekdamas, o jei tokios galimybės nėra, tada sekdamas Šventųjų Tėvų ir savo paties patirtimi. Šv. Grigalius Nazianzietis rašo: „arba sek mokytoju, arba pats sau būk mokytoju“. Juk yra tokie žmonės, kurių „nemokė motina, ko reikėjo, nemokė tėvas, nei kunigas, nei vyskupas, nei kas kitas iš tų, kuriems patikėta mokyti“, bet jie patys, „veikdami pagal protą, laisva valia įžiebę gėrio žariją“, siekia beasitriškumo, nuodėmių atsisakymo, dorybės. Pasak šv. Grigaliaus, apie tokius žmones Kristus šneka sakydamas, jog yra „yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19,12; šv. Grigalius teigia, jog „eunuchas“ yra metafora beaistriam žmogui).
„Būti sau pačiam mokytoju“ nereiškia savavališkai išsigalvoti sau dvasingumą. Tai reiškia savarankišką kelio paiešką remiantis ortodoksų Šventąja Tradicija, išreikšta Bažnyčios gyvenime ir Šventųjų Tėvų mokyme. Šio kelio tenka griebtis, kai aplinkui nėra dvasinių mokytojų. Bet geriausia tokį mokytoją, visgi, rasti.
PAGRINDINĖS DIENOS MALDOS
Paprastai kasdienę taisyklę sudaro ryto, vakaro maldos, maldos prieš valgį, po valgio, prieš darbą, po darbo ir pan. Maskvos patriarchato maldaknygėse yra nurodomas vienuoliškas maldos minimumas, kurį sudaro ~20 minučių ryto ir ~20 minučių vakaro maldų. Pradžioje tokį laiko kiekį pasiekti gali būti sunku, tai galima daryti laipsniškai.
Laikas maldoje yra labai svarbus. Šv. Teofanas Atsiskyrėlis siūlo maldos trukmę matuoti ne perskaitytų maldų kiekiu, o sugaišto laiko trukme. Tai labai svarbu, nes matavimas pagal perskaitytų maldų kiekį gali privesti prie pagundos skaityti maldas kuo greitesniu tempu. Maldas reikia skaityti kuo lėčiau, stengtis suvokti jų prasmę. Metropolitas Hilarionas (Alfejevas) siūlo ilginant maldos taisyklės laiką skirti laiko jau žinomų maldų lėtam skaitymui ir apmąstymui, nes ta padeda įsitvirtinti maldoje.
To paties metropolito žodžiais, maldos metu širdis turi tarsi gerai suderintas muzikos instrumentas skambėti ta pačia nata, kaip ir Dievas - ji turi atsakyti į Dievo kreipimąsi. Todėl kai kurie Šventieji Tėvai aprašo, kaip laikui bėgant maldos greitis pastoviai lėtėja ir lėtėja, kol maldos tampa labai ilgomis.
TRUMPOSIOS MALDOS
Įsitvirtinti maldos gyvenime galima pradedant nuo trumpų maldų. Pavyzdžiui, prieš bet kokį darbą, prieš maistą, prieš bet kokią veiklą galima mintyse sau tarti: „palaimink, Dieve“ ar „palaimink, Tėve“, arba: „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (turint omenyje, jog ši veikla bus padaryta vardan Dievo). Pabaigus veiklą galima tiesiog pasakyti mintyse: „ačiū Dievui“, „ačiū Tau“ ir kt. Galima persižegnoti.
Juk nedaug laiko atima ir nėra tikrai sunku persižegnoti ką tik atsibudus ar prieš pat užmiegant. Tada vos pradėję dieną ar ją užbaigdami prisimename Dievą. Mes turėtume siekti prisiminti Dievą „vakare, auštant ir vidudienį“ (Ps 54 (55),18), t.y. visą dieną, ir „be paliovos melstis“ (1 Tes 5,17), t.y. kiekvieną akimirką, tačiau visa tai pasiekiama tik žingsnis po žingsnio. Tvarka ir kantrybė yra dvasinio gyvenimo substancija, t.y. jo esmių esmė.
Yra toks pasakojimas apie šv. Juozapą Hesichastą. Kartą pas jį gyventi atvyko naujas mokinys. Jis padėjo ne į vietą šaukštą. Šv. Juozapas jam pasakė: „Tu padėjai šaukštą ne į vietą. Šįkart aš tavęs nebausiu. Bet jei nepadėsi į vietą dar kartą - įspėsiu, dar kartą - nubausiu, o jei dar kartą padėsi ne į vietą - paprašysiu palikti mūsų vienuolyną. Nes jei nenori gyventi dvasinio gyvenimo, tai paprašysiu netrukdyti jo gyventi kitiems“. Dvasinis gyvenimas prasideda nuo tvarkos. Pasaulietis gali jį pradėti susitvarkydamas kambarį. Bet nereikia tikėtis per vieną naktį tapti šventuoju. Tai - ilgalaikis procesas. Ir juo labiau, nereikia savęs perspausti, kas suveržus varžtus nebūtų pakenkta sielai kitu kraštutinumu.
Ideale krikščionis turėtų siekti ir tolygiai miegoti, tolygiai maitintis, tvarkingai ir tolygiai gyventi. Dirbant vien intelektualinį darbą, šv. Teofanas Atsiskyrėlis rekomenduoja ir fizinį aktyvumą tam, kad išsaugotas būtų gyvenimo tolygumas. Kuo gyvenimas bus tolygesnis, tuo lengviau pavyksta susitelkti, o susitelkimas yra bet kokios maldos pagrindas.
Vienas mano draugas yra davęs man tokį palyginimą - dvasinis gyvenimas yra tarsi tolygiai slopstanti sinusoidė. Ji nusimuša nuo centro tai į vieną, tai į kitą pusę, bet laikui bėgant nuokrypiai darosi vis mažesni ir prie centro artėjama vis arčiau.
Kristus sako: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7,13-14).
Pati galingiausia trumpoji malda, kurią mums paliko Šventieji Tėvai, yra Jėzaus malda. Ji skamba taip: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“, arba „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“, arba „Viešpatie, pasigailėk“. Kadaise Dykumos Tėvai ją skaitydavo tiesiog: „Jėzau Kristau!“.
Ši malda savyje talpina labai daug. Viena vertus, mes išpažįstame, kad Jėzus yra Kristus (pateptasis, Mesijas), kad Jis yra Dievo Sūnus ir Tikras Dievas, kad Jis yra mūsų Viešpats, kad mes esame nusidėjeliai, o jos prašymas talpina labai daug - „pasigailėk manęs“. „Pasigailėti“ juk reiškia ir išgelbėti, ir ištiesti pagalbos ranką, ir atleisti, ir užtarti, į šį žodį telpa be galo daug...
Ypač svarbu, kad šioje maldoje mes ištariame Dievo vardą - Jėzus Kristus (o kartu su „Jėzus“ mes ištarėme ST Mozei apreikštą Dievo vardą „JHVH“ - „esu, kuris esu“, nes Jėzaus vardas yra sudurtinis žodis iš dviejų - „JHVH gelbėja“). Kaip rodo dar Senasis Testamentas, Dievo vardas turi ypatingą galią, tai liudija ir Šventieji Tėvai. Pasak metr. Hilariono knygos „Bažnyčios Slėpinys“, Dievo vardas yra daugiau, nei Dievo atvaizdas (ikona) - taigi, jis yra ypatinga šventenybė, kurią kiekvienas nešiojame savo galvose ir savo širdyse ir per kurią galime tiek pagarbinti Dievą, tiek apsiginti nuo blogio.
Jėzaus maldą galima kalbėti bet kada, nors uolūs tikintieji praktikuoja nusimatymą dienoje tam tikro laiko, kada skaityti, pavyzdžiui, 50 kartų ją.
Apskritai būtų gerai, jei pavyktų nusimatyti pastovų maldos laiką ryte ir vakare. Tai padėtų dieną padaryti tvarkingesne, gyvenimą - tolygesniu ir ilgainiui atėjus laikui atsirastų natūralus noras tą valandą melstis, nes tai būtų jau maldos valanda. Taip pat patartina maldai išskirti atskirą, pastovią vietą.
SPECIALIOSIOS MALDOS
Egzistuoja ir specialūs maldos kanonai, skaitomi prieš išpažintį, prieš Eucharistiją, po Eucharistijos ir t.t... Jas taip pat derėtų skaityti kaip ir visas kitas maldas. Dera prisiminti, kad maldaknygių pirminė paskirtis - pateikti pavyzdinį maldos modelį, nes be jo daugelis mūsų net nežinotų, ką apskritai sakyti Dievui. Tai tarsi elementorius mums, „beraščiams“ tikėjimo klausimuose. Todėl nereikia tikėtis iškarto tobulai įvykdyti visų maldyne nurodytų „normatyvų“ ir į šį reikalą žiūrėti perdėm fariziejiškai, bet nereikia ir per daug sau nuleisti kartelės - ją pastoviai kelti.
SUSITELKIMAS
Dažname maldyne prieš pirmąją ryto maldą yra parašyti žodžiai „pagarbiai, tiesiai atsistok, akimirką patylėk ir persižegnodamas tark, „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Kam skirta ši tylos akimirka? Ji skirta susitelkimui.
Tam, kad galėtume kreiptis į Dievą, mes privalome pabandyti kiek įmanoma „surinkti save į vienį“. Chaotiškame, betvarkiame gyvenime mes dažnai esame tarsi „išsibarstę“, išsibarsčiusios mūsų mintys, todėl mes nematome nei savęs, nei Dievo. Prieš maldą reikia pabandyti bent akimirkai save surinkti atgal, susikaupti arba susitelkti. Juk pats žodis „susitelkti “ reiškia „į vieną vietą rinkti, kaupti“, šis žodis yra kilęs nuo „talka“. V. Toporovas rašo apie šio žodžio kilmę: „Talka“ baltų-slavų tradicijoje buvo archajiška ritualinio pobūdžio apeiga. Bendrą darbą baigdavo puota“. V. Ivanovas nurodo mažiau tikėtiną kilmę, pagal kuria „telkiantis“, tai „atnašaujantis, giedantis šventas giesmes, himnus“ . Taigi, jau šioje lietuviško žodžio kilmėje glūdi religinė jo prasmė - susitelkimas yra atotrūkis nuo kasdienybės, savo asmens dalių suvienijimas.
„Susitelkti širdyje“ krikščionims yra labai svarbu. Šventieji Tėvai netgi rekomenduoja dalį dienos tiesiog pabūti tyloje. Maldos metu reikia stengtis susitelkimą išlaikyti, tačiau nereikia tikėtis, kad greitai pavyks jį sėkmingai ilgą laiką išlaikyti. Optos dykumos Tėvai rašo:
„Tu negali melstis Jėzaus malda be minčių išgrobstymo. Iš naujokų Dievas neprašo neišgrobstytos maldos, ji įgyjama ilgalaikiu darbu ir laiku; kaip Šventųjų Tėvų raštai sako: „Dievas suteikia maldą besimeldžiančiajam“, o melstis vis dėlto reikia toliau, lūpomis ir protu“
MALDOS TAISYKLĖS PAVYZDYS
Norėčiau pateikti maldos taisyklės pavyzdį, sukurtą pagal vieno amerikiečių dvasininko pasiūlymą.
„
Ryto ir vakaro maldų planas
Vieta: Prieš ikonas, išskirtoje vietoje
Laikas: tarp 6:30 ir 23:00, po 20 min.
- Pradėk uždegdamas žvakę ar lempelę, trim nusilenkimais iki žemės ir stovėdamas tyloje, kad susitelktumei širdyje
- Įžanginės maldos - malda Šventajai Dvasiai, Triskart Šventas, Viešpaties malda
- Ryto/vakaro troparas
- Ryte - 50 (51) psalmė, vakare šioje vietoje gali būti skaitoma 3 psalmė
- Bent viena iš 10/12 ryto/vakaro maldų
- Ryte - Prašymai už gyvuosius ir mirusiuosius
- Vakare - Savo nuodėmingumo išpažinimas
- [Doksologija]
- Asmeninis pokalbis su Dievu
- Jėzaus malda - 100 kartų.
Dienos pradžioje galima tyliai apmąstyti laukiančius dienos darbus, paprašyti Dievo pagalbos juose. Dienos pabaigoje - apmąstyti nuveiktus darbus, padarytas nuodėmes.
- Baigiamosios maldos („Tikrai verta...“)
Dera sustoti prieš pietus, vidudienį ir prieš vakarą sukalbėti trumpą maldą.
Kartoti Jėzaus Maldą mintyse dieną kada tik galėsi.
Prašyti palaiminimo prieš kiekvieną valgį ir dėkoti po jo.
“
Derėtų priminti, jog krikščionybė nėra instrukcija, nėra taisyklių rinkinys. Dievui mūsų taisyklės yra antraeilės - Jis yra asmuo ir savo malonę dalija taip, kaip nori. Taisyklės yra skirtos tik mums tobulintis, bet ne savitikslės.
Kiekvienas ortodoksas turi savo maldos taisyklę, arba lotyniškai vadinamą regulą, pagal kurią gyvena. Ją krikščionis sudaro, jei gali, sekdamas savo dvasios tėvo, kunigo ar kito autoritetingo žmogaus patarimais sekdamas, o jei tokios galimybės nėra, tada sekdamas Šventųjų Tėvų ir savo paties patirtimi. Šv. Grigalius Nazianzietis rašo: „arba sek mokytoju, arba pats sau būk mokytoju“. Juk yra tokie žmonės, kurių „nemokė motina, ko reikėjo, nemokė tėvas, nei kunigas, nei vyskupas, nei kas kitas iš tų, kuriems patikėta mokyti“, bet jie patys, „veikdami pagal protą, laisva valia įžiebę gėrio žariją“, siekia beasitriškumo, nuodėmių atsisakymo, dorybės. Pasak šv. Grigaliaus, apie tokius žmones Kristus šneka sakydamas, jog yra „yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19,12; šv. Grigalius teigia, jog „eunuchas“ yra metafora beaistriam žmogui).
„Būti sau pačiam mokytoju“ nereiškia savavališkai išsigalvoti sau dvasingumą. Tai reiškia savarankišką kelio paiešką remiantis ortodoksų Šventąja Tradicija, išreikšta Bažnyčios gyvenime ir Šventųjų Tėvų mokyme. Šio kelio tenka griebtis, kai aplinkui nėra dvasinių mokytojų. Bet geriausia tokį mokytoją, visgi, rasti.
PAGRINDINĖS DIENOS MALDOS
Paprastai kasdienę taisyklę sudaro ryto, vakaro maldos, maldos prieš valgį, po valgio, prieš darbą, po darbo ir pan. Maskvos patriarchato maldaknygėse yra nurodomas vienuoliškas maldos minimumas, kurį sudaro ~20 minučių ryto ir ~20 minučių vakaro maldų. Pradžioje tokį laiko kiekį pasiekti gali būti sunku, tai galima daryti laipsniškai.
Laikas maldoje yra labai svarbus. Šv. Teofanas Atsiskyrėlis siūlo maldos trukmę matuoti ne perskaitytų maldų kiekiu, o sugaišto laiko trukme. Tai labai svarbu, nes matavimas pagal perskaitytų maldų kiekį gali privesti prie pagundos skaityti maldas kuo greitesniu tempu. Maldas reikia skaityti kuo lėčiau, stengtis suvokti jų prasmę. Metropolitas Hilarionas (Alfejevas) siūlo ilginant maldos taisyklės laiką skirti laiko jau žinomų maldų lėtam skaitymui ir apmąstymui, nes ta padeda įsitvirtinti maldoje.
To paties metropolito žodžiais, maldos metu širdis turi tarsi gerai suderintas muzikos instrumentas skambėti ta pačia nata, kaip ir Dievas - ji turi atsakyti į Dievo kreipimąsi. Todėl kai kurie Šventieji Tėvai aprašo, kaip laikui bėgant maldos greitis pastoviai lėtėja ir lėtėja, kol maldos tampa labai ilgomis.
TRUMPOSIOS MALDOS
Įsitvirtinti maldos gyvenime galima pradedant nuo trumpų maldų. Pavyzdžiui, prieš bet kokį darbą, prieš maistą, prieš bet kokią veiklą galima mintyse sau tarti: „palaimink, Dieve“ ar „palaimink, Tėve“, arba: „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (turint omenyje, jog ši veikla bus padaryta vardan Dievo). Pabaigus veiklą galima tiesiog pasakyti mintyse: „ačiū Dievui“, „ačiū Tau“ ir kt. Galima persižegnoti.
Juk nedaug laiko atima ir nėra tikrai sunku persižegnoti ką tik atsibudus ar prieš pat užmiegant. Tada vos pradėję dieną ar ją užbaigdami prisimename Dievą. Mes turėtume siekti prisiminti Dievą „vakare, auštant ir vidudienį“ (Ps 54 (55),18), t.y. visą dieną, ir „be paliovos melstis“ (1 Tes 5,17), t.y. kiekvieną akimirką, tačiau visa tai pasiekiama tik žingsnis po žingsnio. Tvarka ir kantrybė yra dvasinio gyvenimo substancija, t.y. jo esmių esmė.
Yra toks pasakojimas apie šv. Juozapą Hesichastą. Kartą pas jį gyventi atvyko naujas mokinys. Jis padėjo ne į vietą šaukštą. Šv. Juozapas jam pasakė: „Tu padėjai šaukštą ne į vietą. Šįkart aš tavęs nebausiu. Bet jei nepadėsi į vietą dar kartą - įspėsiu, dar kartą - nubausiu, o jei dar kartą padėsi ne į vietą - paprašysiu palikti mūsų vienuolyną. Nes jei nenori gyventi dvasinio gyvenimo, tai paprašysiu netrukdyti jo gyventi kitiems“. Dvasinis gyvenimas prasideda nuo tvarkos. Pasaulietis gali jį pradėti susitvarkydamas kambarį. Bet nereikia tikėtis per vieną naktį tapti šventuoju. Tai - ilgalaikis procesas. Ir juo labiau, nereikia savęs perspausti, kas suveržus varžtus nebūtų pakenkta sielai kitu kraštutinumu.
Ideale krikščionis turėtų siekti ir tolygiai miegoti, tolygiai maitintis, tvarkingai ir tolygiai gyventi. Dirbant vien intelektualinį darbą, šv. Teofanas Atsiskyrėlis rekomenduoja ir fizinį aktyvumą tam, kad išsaugotas būtų gyvenimo tolygumas. Kuo gyvenimas bus tolygesnis, tuo lengviau pavyksta susitelkti, o susitelkimas yra bet kokios maldos pagrindas.
Vienas mano draugas yra davęs man tokį palyginimą - dvasinis gyvenimas yra tarsi tolygiai slopstanti sinusoidė. Ji nusimuša nuo centro tai į vieną, tai į kitą pusę, bet laikui bėgant nuokrypiai darosi vis mažesni ir prie centro artėjama vis arčiau.
 |
| Slopstanti sinusoidė |
Pati galingiausia trumpoji malda, kurią mums paliko Šventieji Tėvai, yra Jėzaus malda. Ji skamba taip: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“, arba „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“, arba „Viešpatie, pasigailėk“. Kadaise Dykumos Tėvai ją skaitydavo tiesiog: „Jėzau Kristau!“.
Ši malda savyje talpina labai daug. Viena vertus, mes išpažįstame, kad Jėzus yra Kristus (pateptasis, Mesijas), kad Jis yra Dievo Sūnus ir Tikras Dievas, kad Jis yra mūsų Viešpats, kad mes esame nusidėjeliai, o jos prašymas talpina labai daug - „pasigailėk manęs“. „Pasigailėti“ juk reiškia ir išgelbėti, ir ištiesti pagalbos ranką, ir atleisti, ir užtarti, į šį žodį telpa be galo daug...
Ypač svarbu, kad šioje maldoje mes ištariame Dievo vardą - Jėzus Kristus (o kartu su „Jėzus“ mes ištarėme ST Mozei apreikštą Dievo vardą „JHVH“ - „esu, kuris esu“, nes Jėzaus vardas yra sudurtinis žodis iš dviejų - „JHVH gelbėja“). Kaip rodo dar Senasis Testamentas, Dievo vardas turi ypatingą galią, tai liudija ir Šventieji Tėvai. Pasak metr. Hilariono knygos „Bažnyčios Slėpinys“, Dievo vardas yra daugiau, nei Dievo atvaizdas (ikona) - taigi, jis yra ypatinga šventenybė, kurią kiekvienas nešiojame savo galvose ir savo širdyse ir per kurią galime tiek pagarbinti Dievą, tiek apsiginti nuo blogio.
Jėzaus maldą galima kalbėti bet kada, nors uolūs tikintieji praktikuoja nusimatymą dienoje tam tikro laiko, kada skaityti, pavyzdžiui, 50 kartų ją.
Apskritai būtų gerai, jei pavyktų nusimatyti pastovų maldos laiką ryte ir vakare. Tai padėtų dieną padaryti tvarkingesne, gyvenimą - tolygesniu ir ilgainiui atėjus laikui atsirastų natūralus noras tą valandą melstis, nes tai būtų jau maldos valanda. Taip pat patartina maldai išskirti atskirą, pastovią vietą.
SPECIALIOSIOS MALDOS
Egzistuoja ir specialūs maldos kanonai, skaitomi prieš išpažintį, prieš Eucharistiją, po Eucharistijos ir t.t... Jas taip pat derėtų skaityti kaip ir visas kitas maldas. Dera prisiminti, kad maldaknygių pirminė paskirtis - pateikti pavyzdinį maldos modelį, nes be jo daugelis mūsų net nežinotų, ką apskritai sakyti Dievui. Tai tarsi elementorius mums, „beraščiams“ tikėjimo klausimuose. Todėl nereikia tikėtis iškarto tobulai įvykdyti visų maldyne nurodytų „normatyvų“ ir į šį reikalą žiūrėti perdėm fariziejiškai, bet nereikia ir per daug sau nuleisti kartelės - ją pastoviai kelti.
SUSITELKIMAS
Dažname maldyne prieš pirmąją ryto maldą yra parašyti žodžiai „pagarbiai, tiesiai atsistok, akimirką patylėk ir persižegnodamas tark, „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Kam skirta ši tylos akimirka? Ji skirta susitelkimui.
Tam, kad galėtume kreiptis į Dievą, mes privalome pabandyti kiek įmanoma „surinkti save į vienį“. Chaotiškame, betvarkiame gyvenime mes dažnai esame tarsi „išsibarstę“, išsibarsčiusios mūsų mintys, todėl mes nematome nei savęs, nei Dievo. Prieš maldą reikia pabandyti bent akimirkai save surinkti atgal, susikaupti arba susitelkti. Juk pats žodis „susitelkti “ reiškia „į vieną vietą rinkti, kaupti“, šis žodis yra kilęs nuo „talka“. V. Toporovas rašo apie šio žodžio kilmę: „Talka“ baltų-slavų tradicijoje buvo archajiška ritualinio pobūdžio apeiga. Bendrą darbą baigdavo puota“. V. Ivanovas nurodo mažiau tikėtiną kilmę, pagal kuria „telkiantis“, tai „atnašaujantis, giedantis šventas giesmes, himnus“ . Taigi, jau šioje lietuviško žodžio kilmėje glūdi religinė jo prasmė - susitelkimas yra atotrūkis nuo kasdienybės, savo asmens dalių suvienijimas.
„Susitelkti širdyje“ krikščionims yra labai svarbu. Šventieji Tėvai netgi rekomenduoja dalį dienos tiesiog pabūti tyloje. Maldos metu reikia stengtis susitelkimą išlaikyti, tačiau nereikia tikėtis, kad greitai pavyks jį sėkmingai ilgą laiką išlaikyti. Optos dykumos Tėvai rašo:
„Tu negali melstis Jėzaus malda be minčių išgrobstymo. Iš naujokų Dievas neprašo neišgrobstytos maldos, ji įgyjama ilgalaikiu darbu ir laiku; kaip Šventųjų Tėvų raštai sako: „Dievas suteikia maldą besimeldžiančiajam“, o melstis vis dėlto reikia toliau, lūpomis ir protu“
MALDOS TAISYKLĖS PAVYZDYS
Norėčiau pateikti maldos taisyklės pavyzdį, sukurtą pagal vieno amerikiečių dvasininko pasiūlymą.
„
Ryto ir vakaro maldų planas
Vieta: Prieš ikonas, išskirtoje vietoje
Laikas: tarp 6:30 ir 23:00, po 20 min.
- Pradėk uždegdamas žvakę ar lempelę, trim nusilenkimais iki žemės ir stovėdamas tyloje, kad susitelktumei širdyje
- Įžanginės maldos - malda Šventajai Dvasiai, Triskart Šventas, Viešpaties malda
- Ryto/vakaro troparas
- Ryte - 50 (51) psalmė, vakare šioje vietoje gali būti skaitoma 3 psalmė
- Bent viena iš 10/12 ryto/vakaro maldų
- Ryte - Prašymai už gyvuosius ir mirusiuosius
- Vakare - Savo nuodėmingumo išpažinimas
- [Doksologija]
- Asmeninis pokalbis su Dievu
- Jėzaus malda - 100 kartų.
Dienos pradžioje galima tyliai apmąstyti laukiančius dienos darbus, paprašyti Dievo pagalbos juose. Dienos pabaigoje - apmąstyti nuveiktus darbus, padarytas nuodėmes.
- Baigiamosios maldos („Tikrai verta...“)
Dera sustoti prieš pietus, vidudienį ir prieš vakarą sukalbėti trumpą maldą.
Kartoti Jėzaus Maldą mintyse dieną kada tik galėsi.
Prašyti palaiminimo prieš kiekvieną valgį ir dėkoti po jo.
“
Derėtų priminti, jog krikščionybė nėra instrukcija, nėra taisyklių rinkinys. Dievui mūsų taisyklės yra antraeilės - Jis yra asmuo ir savo malonę dalija taip, kaip nori. Taisyklės yra skirtos tik mums tobulintis, bet ne savitikslės.
