2016 m. kovo 8 d., antradienis

Kankiniai iki Kristaus (1-4 Mak)


Eleazaras, Saliamonija ir septyni jos sūnus, makabiejų kankiniai
Kuomet pirmais krikščionybės amžiais tikintieji į Kristų buvo kankinami, jie galėjo semtis pavyzdžių ne tik iš savo amžininkų bei Kristaus, bet ir iš Senojo Izraelio kankinių. Graikiškame Senojo Testamento kanone (Septuagintoje) yra keturios Makabiejų knygos, kuriose aprašoma žydų tautos kova su jų persekiotojais - seleukidų imperijos valdžia. Antrojoje ir ketvirtojoje makabiejų knygose apgiedama ir viena seniausiųjų kankinių hagiografijų - kunigo Eleazaro, Saliamonijos ir septynių jos sūnų kankinystė.

Pasak pirmosios Makabiejų knygos,
„Karalius per pasiuntinius išsiuntė laiškus į Jeruzalę ir Judo miestus, įsakydamas jiems sekti jų kraštui svetimus papročius: uždrausti deginamąsias atnašas, aukas ir liejamąsias atnašas šventovėje, nešvęsti šabų ir švenčių, suteršti šventovę ir visa, kas šventa, statyti aukurus, šventyklas ir alkus stabams, aukoti kiaules ir nešvarius gyvulius ir palikti savo sūnus neapipjaustytus. Be to, pasidaryti nešvariems, atsiduodant viskam, kas nešvaru ir bjauru, idant lengviau užmirštų Įstatymą ir permainytų visus įsakus. O jei kas atsisakytų elgtis pagal šį karaliaus įsaką, turi būti nubaustas mirtimi.“ (1 Mak 1,44-50)

Situaciją pasakotojas apgieda eilėmis:
„Iš pasalų jie grasino šventovei,
visad nedori priešai Izraelio.
Aplink šventovę jie liejo nekaltą kraują,
teršė šventąją vietą.
Nuo jų pradėjo išsibėgioti Jeruzalės gyventojai,
ji pavirto svetimųjų buveine.
Ji pasidarė svetima savo palikuonims,
ją paliko jos vaikai.
Jos šventovė tapo tuščia tarsi plyni tyrai;
jos šventės pavirto gedulu,
jos šabai – pajuoka,
jos garbė – panieka.
Nūn jos negarbė prilygo jos buvusiai garbei,
jos didingumas pavirto gedulu.“ (1 Mak 1,36-40)
Pirmoji Makabiejų knyga koncentruojasi į tai, kaip šventojo uolumo (gr. zelos) apimtas Matatijas pasipriešino engėjams ir pradėjo sukilimą. Pamatęs, kaip pagonys prikalbino žydą atnašauti stabams auką, Matatijas užsidegė uolumu, jam drebėjo širdis iš susijaudinimo. Jį užplūdo teisus pyktis. Tad pribėgęs atsimetėlį jis užmušė ant aukuro. Tuo pačiu metu jis užmušė ir karaliaus pareigūną, norintį priversti juos atnašauti auką, ir nugriovė aukurą. Degdamas uolumu ginti Įstatymą, jis elgėsi lygiai taip, kaip buvo pasielgęs kadaise Finehas su Salu'o sūnumi Zimriu. Tada Matatijas perėjo miestą, šaukdamas pakeltu balsu: „Kas tik yra uolus dėl Įstatymo ir laikosi Sandoros, teišeina su manimi!“ Tada jis ir jo sūnūs, palikdami mieste visa, ką turėjo, išbėgo į kalnus (1 Mak 2,24-28). Šiuos sukilėlius partizanus ir buvo pradėta vadinti makabiejais (aram. makkaba - kūjis, o šio žodžio raidės yra makabiejų karo šūkio akronimas: Mi chamocha ba'elim YHVH? - Kas tarp dangiškųjų galybių tau lygus, VIEŠPATIE? (Iš 15,11)). Makabiejumi taip pat atskirai vadintas Matatijo sūnus Judas.

Antroji Makabiejų knyga daugiau dėmesio skiria žydų kankinystei. Pirmiausia pasakojama apie visos tautos kankinystes:
Antai dvi moterys, suimtos už tai, kad apipjaustė savo vaikus, buvo vedžiojamos viešai po miestą su mažyliais, pakartais ant krūtinės, ir nustumtos stačia galva nuo miesto sienų. O kiti, kurie buvo susirinkę į netolimas olas švęsti šabo slapčiomis, buvo išduoti Pilypui ir visi drauge sudeginti. Gerbdami dienos šventumą, jie atsisakė gintis. “ (2 Mak 6,10- 12 )
Tada smulkiau pasakojama apie kunigo Eleazaro kankinystę. Eleazarą pareigūnai vertė valgyti stabams paaukotą kiaulieną, tačiau jis ją išspjovė. Tada jo draugai siūlė jam atnešti geros mėsos ir apsimesti, kad valgo stabų mėsą, tačiau Eleazaras atsisakė, idant nebūtų sugundyti kiti žydai, pamanę, kad kunigas atsimetė nuo tikėjimo. Jis savanoriškai prisiima mirtį:
„VIEŠPATS savo šventu žinojimu puikiai mato, kad, nors būčiau galėjęs išvengti mirties, aš ne tik pakeliu nuo šio plakimo baisų kūno skausmą, bet ir kenčiu jį sielos džiaugsmu, kad atsiduodu VIEŠPAČIUI“ (2 Mak 6,30)

Eleazaras miršta tapdamas μνημόσυνον ἀρετῆς - dorybės pavyzdžiu (atminimu).

7-ajame skyriuje pasakojama septynių brolių ir jų motinos (ortodoksų tradicijoje vadinamos Saliamonija) kankinystę. Visi septyni buvo nukankinti itin žiauriai:
„Jis įsakė, kitiems broliams ir motinai matant, išpjauti už visus kalbėjusiam liežuvį, nulupti jam galvos odą ir nukirsti rankas bei kojas. Kai jis buvo visiškai bejėgis, karalius įsakė nunešti jį dar kvėpuojantį ir kepti keptuvėje“ (2 Mak 7,4-5)
Visi septyni, matydamas vienas kito auką, nepabūgo drąsiai atsakinėti kankintojams ir mirti už Įstatymą. Net ir jų motina, kai jai buvo liepta „pamokyti“ paskutinįjį brolį, priėjusi teparagino jį nepalūžti ir prisiimti kankinystę, o po to ir pati pasekė savo sūnų likimu. 

Kodėl jie tai darė? Antrasis iš septynių jaunuolių šitaip apibendrino:
„Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus!“ (2 Mak 7,9)
Panašu, kad kankinystės pasakojimai dar tiek nebuvo įprasti žydams, kad knygos autoriui tenka aiškinti, kodėl juos pateikia:
Nūn prašau šios knygos skaitytojus dėl tokių nelaimių nenustoti drąsos, bet pasvarstyti, kad šios bausmės buvo skirtos ne mūsų tautai pražudyti, bet pamokyti. Iš tikrųjų, jeigu nedorėliai ilgai tarp mūsų neišlieka, bet greitai patiria bausmę, tai yra didelio Dievo gerumo ženklas. Juk kai kitos tautos nusižengia VIEŠPATS jų nebausdamas kantriai laukia, kol jos pasiekia pilną savo nuodėmių saiką. Bet su mumis jis elgiasi skirtingai, idant jam nereikėtų mus vėliau bausti griežčiau, kai mūsų nuodėmės bus pasiekusios savo ribą. Užtat Dievas niekad visiškai neatitraukia nuo mūsų savo gailestingumo. Nors jis ir moko mus nelaimėmis, bet savo tautos neapleidžia. Tebūna tai, ką pasakėme, priminimas. (2 Mak 6,13-17)
Ketvirtojoje Makabiejų knygoje, kuri nėra šventojo kanono dalis, bet yra Septuagintos priedas, Eleazaro, septynių jaunuolių ir jų motinos kankinystė apgiedama kaip tobulas dorybės pavyzdys, kurio dera sekti visiems žydams. Teigiama, kad jie įrodė, jog Dievo Įstatymas padeda įveikti visas aistras ir pasiekti nemirtingumą.

Žydai mini makabiejų sukilimą chanukos šventės metu (vyksta maždaug Kalėdų metu). Ortodoksų Bažnyčia švenčia kankinių Eleazaro, Saliamonijos ir jos 7 sūnų atminimą rugpjūčio 1 (14) d.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą