Kodėl Septuaginta?

Ortodoksų Bažnyčioje naudojamas Senojo Testamento teksto kanonas yra vadinamas Septuaginta. Lotyniškai septuaginta reiškia „septyniasdešimt“, šitaip šv. Augustinas vadino graikiškąjį Senojo Testamento vertimą, atliktą II a. pr. Kr. Graikiškai jis taip pat vadinasi „septyniasdešimt“ - Ἑβδομήκοντα, nes tai buvo septyniasdešimties vertėjų atliktas vertimas (dar žymimas lotyniškais skaičiais - LXX).

Legenda teigia, Egipto karalius Ptolemajus II Filadelfas norėjo įtraukti Šventąjį Raštą į Aleksandrijos Biblioteką, todėl ėmė reikalauti jo išvertimo į graikų kalbą. 72 vertėjai atskirai vertė tekstą ir visi išvertė vienodai. Vertimas buvo pripažintas aukščiausiosios Izraelio tarybos - Sanhedrino.

Istoriškai mes žinome, jog žydams pamiršus hebrajų kalbą ir vis dažniau naudojantis vertimais, atsirado būtinybė Rašto vertimą suvienodinti. Septuaginta buvo vienas iš paplitusių graikiškųjų kanonų. Kadangi jis skiriasi nuo dabar turimo vadinamojo „Mazoretų“ hebrajiško teksto, protestantų reformacijos pradžios laikais manyta, kad Septuagintos vertimas - netikslus ir neteisingas.

Šiandieną vienintelis paplitęs pilnas hebrajiško teksto rinkinys yra Mazoretų tekstas (Alepo kodeksas, X a. po Kr.). Seniausieji turimi šio teksto rankraščiai siekia IX a. po Kristaus. Mazoretų tekstą sudaro 24 knygos hebrajų kalba, tai tekstas, kurį išsaugojo judėjų rabinai. Šis kanonas tapo pagrindu daugeliui protestantiškųjų Biblijų (protestantai atmetė dalį arba visas krikščioniškąsias Senojo Testamento knygas, kurių nebuvo pas judaistus), vėliau - ir katalikiškų (trūkstamas knygas pridedant iš graikiškųjų šaltinių).

Septuagintos seniausias pilnas rinkinys yra IV a. po Kr. (Codex Sinaiticus). Seniausieji Septuagintos turimi rankraščiai siekia II a. prieš Kr.  Septuaginta - tai Senojo Testamento tekstas, kuriuo naudojosi senovės žydai ir kurį išsaugojo krikščionys ortodoksai. Hebrajiškas tekstas, iš kurio buvo atliekamas vertimas į graikų kalba, neišliko. Tačiau XX a. atradus hebrajiškus Kumrano rankraščius buvo rasti Senojo Testamento teksto fragmentai, kurie pateikė kitokį tam tikrų knygų hebrajišką tekstą, nei mazoretų tekstas ir neginčijamai įrodė, kad bent kai kurios graikiškos vietos, kurios buvo laikomos vertimo klaida, iš tiesų buvo išverstos iš kitokio hebrajiško originalo.

Krikščionims yra daugybė priežasčių remtis Septuagintos tekstu:

1. Septuagintos tekstas yra tas, kuriuo rėmėsi Jėzus Kristus ir Apaštalai;

Septuagintą sudaro ne 24, o 50 knygų. Didelė dalis jų nėra pripažįstama šiuolaikinių žydų ir protestantų kaip Senojo Testamento dalis, tačiau pats Jėzus Kristus jas citavo kaip autoritetingas pvz.:

Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk. (Tob 4,15)Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite (Mt 7,12)

Jas citavo ir kiti žydai Evangelijoje kaltindami Jėzų:

Juk jeigu teisusis yra Dievo vaikas, Dievas padės jam, išgelbės jį iš priešų rankos. (Išm 2,1; Mt 27,43)

Kristus citavo Psalmes ne pagal mazoretų tekstą:

Kristaus (Septuagintos) tekstas: Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus. (Mt 13,35; Ps 77,2)
Mozertų tekstas: Atversiu burną prasmingais pavyzdžiais, atskleisiu senųjų amžių paslaptis (Ps 78,2)

Apaštalai pastoviai cituoja ne mazoretų, o Septuagintos tekstą. Pvz. šv. Paulius cituoja psalmes:

Apaštalo (Septuagintos) tekstas: Kad tavo žodžiai būtų pripažinti teisūs ir laimėtum, kai esi teisiamas. (Rom 3,4; Ps 50,4)
Mazoretų tekstas: Esi tad teisus, kai mane kaltini, ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki. (Ps 51,6)

Anglų kalba pavyzdžiai, kur Naujajame Testamente cituojamos Septuagintos knygos, kurių nėra Mazoretų tekste, yra surinkti čia.

Taip pat angliškai galite paskaityti, kur Naujajame Testamente cituojamas Senasis Testamentas, ir pamatysite, jog visos citatos yra paimtos iš Septuagintos teksto, o ne iš Mazoretų - čia.

Primenu, kad kaip bebūtų absurdiška, daugelis protestantų net nepripažįsta Jėzaus Kristaus ir Apaštalų cituojamų Septuagintos knygų kaip šventų ir paniekinamai jas vadina „deuterkanoninėmis“ bei neįtraukia į Šventąjį Raštą. Tik todėl, kad viduramžių žydų rabinai jų nebelaikė šventomis.

2. Septuagintos tekstas yra tas, kuriuo rėmėsi Šventieji Tėvai;

Nemanau, kad čia verta ką cituoti. Ortodoksams Šventasis Raštas yra Šventosios Tradicijos dalis, o visi graikakalbiai Šventieji Tėvai naudojosi Septuaginta. Daugelis slaviškųjų Tėvų (serbai, rusai, bulgarai ir t.t...) naudojasi slaviškuoju Šventojo Rašto vertimu, kuris buvo atliktas vien iš graikų k. (t.y. Senasis Testamentas į slavų kalbą verstas iš Septuagintos). Šventųjų Tėvų Raštų, taigi, ir Apaštališkosios Tradicijos kaip tokios, neįmanoma suprasti naudojantis Mazoretų tekstu, nes ši Tradicija Šventuoju Raštu pripažįsta tiesiog kitą tekstą.

3. Septuagintos tekstas yra pilnesnis už Mazoretų tekstą.

Kai kur, kur Mazoretų tekste trūksta teksto dalies, jis yra Septuagintoje. Pavyzdžiui, 145-oji Mazoretų teksto psalmė yra parašyta akrostichu, t.y. kiekviena eilutė prasideda sekančia abecėlės raide (pirmoji  - a, alef, antroji - b, bet, ir taip toliau). Tačiau Mazoretų tekste trūksta eilutės, kuri prasidėtų raide N (nun). Ši eilutė randama Septuagintos vertime (ši psalmė Septuagintoje yra 144-oji):

VIEŠPATS yra ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais. (Ps 144,14)

XX amžiuje, atradus Kumrano rankraščius, buvo atrastas ir 144-osios Septuagintos psalmės hebrajiškas originalas. Nenuostabu, jog toje psalmėje rasta ir ši eilutė, ir hebrajiškas tekstas prasideda raide „nun“ (N). Todėl daugelis šiuolaikinių vertėjų į nacionalines kalbas kartais jau patys, savavališkai versdami Senąjį Testamentą iš hebrajų kalbos prideda šią eilutę iš Septuagintos, kad būtų N eilutė (taip padarė, pavyzdžiui, A. Rubšys).

Tai tik įrodo, jog žydų išsaugotas tekstas nebūtinai yra teisingiausias.

Tokios, tad, galėtų būti įvardytos pagrindinės priežastys, kodėl Ortodoksų Bažnyčios rėmimasis per šimtmečius išsaugotu Šventojo Rašto kanonu ir teksto korpusu yra ne šiaip anachronistinė archaika, neaiškus konservatyvizmas, o protingas ir pasvertas dalykas. Kristus savo dieviškumą rėmė ne naudodamas viduramžių rabinų Senojo Testamento tekstą, o Senovės Izraelio tekstą, kuris buvo kitoks ir kurį išsaugojo Šventoji Tradicija, nors ir graikų kalba. Tai buvo Dievo Apvaizdos patvarkymas, nes būtent graikų kalba šimtmečius buvo tarptautinė ir suprantama visame civilizuotame pasaulyje. O apie žydus pasakyta: „per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo išganymas, kad juos paimtų pavydas.“ (Rom 11,11)