Išsivadavimo teologija ir Ortodoksų Bažnyčia

Iš Bolivijos prezidento gavęs dovanų jėzuitų kunigo Luis Espinal sukurtą 
komunistinį kryžių, popiežius Pranciškus tik kukliai nusišypsojo 
ir pasakė: „No esta bien eso“ - „Tai nėra gerai“
XX a. Katalikų Bažnyčioje atsirado nauja teologijos srovė - išsivadavimo teologija (isp. Teología de la liberación, angl. Liberation theology) . Ši teologijos srovė itin populiari Lotynų Amerikoje, yra padariusi didelę įtaką jėzuitų ordino pamokslavimo būdui, nors Tikėjimo mokymo kongregacija yra uždraudusi daug jos apraiškų (vienas iš didžiųjų jos oponentų buvo kardinolas Josephas Ratzingeris, vėliau buvęs popiežiumi Benediktu XVI). Popiežiumi tapus argentiniečiui Pranciškui, jos įtaka katalikybei išaugo.

Esminė išsivadavimo teologijos idėja - socialinė (arba sisteminė) nuodėmė. Pasak išsivadavimo teologijos, egzistuoja nuodėmės, kurių dalininkais žmonės tampa vien todėl, kad gyvena neteisingoje santvarkoje. Tik pakeitus santvarką, įmanoma išvaduoti iš nuodėmės.
„Išsivadavimo požiūriu, nuodėmė suprantama ne kaip individuali, asmeninė arba tiesiog vidinė tikrovė, kuriai pakaktų „dvasinio“ susitaikymo, t.y. už kurią nebūtų atsakinga tvarka, kurioje gyvenime. Nuodėmė suprantama kaip socialinis, istorinis faktas, brolybės ir meilės stoka žmonių tarpusavio santykiuose, bendrystės su Dievu ir kitais žmonėmis trūkumas, iš to kylantis vidinis, asmeninis pažeidimas. Kai nuodėmė suprantama šitokiu būdu, bendrieji nuodėmės bruožai atrandami iš naujo“ 
„Išganymas — bent iš pradžių — privalo įtaigauti ir žemiškojo gyvenimo keitimą. [...] Jis veikia jau dabar ir čia pat, keisdamas žmogiškąją būseną. [...] Kiekviena pastanga kurti teisingą bendruomenę yra išvadavimas ir tuo pačiu jau išganomasis darbas“ 
(Gustavo Gutiérrez, „Išsivadavimo teologija“)
Phillipas Berrymanas šią teologiją taip pat yra pavadinęs „bandymu perskaityti Bibliją neturtingojo akimis“. Šį jo teiginį galėtume palyginti su vieno mano pažįstamo ortodoksų studento pasakojimu, kai Biblijos skaitymuose (kuriuos vedė kunigas), studentai nusistebėjo: „Štai mes ilgai aiškinamės, kaip sunku išsigelbėti turtuoliui, kalbame apie adatos ausį, bet juk visi čia sėdintys yra neturtingi studentai!“. Iš tiesų, skaitydami Šventąjį Raštą dažniausiai praleidžiame pro ausis, kad viena pagrindinių jo temų - vargdienių likimas.
Klausykitės šio žodžio, Samarijos kalno moterys, – jūs Bašano karvės, – engiate vargšus, spardote elgetas, sakote savo vyrams: „Atneškite ko nors išgerti!“ Viešpats DIEVAS prisiekė savo šventumu! Tikrai ateina jums dienos, kai jie išvilks jus kabliais tarsi žuvį ant kabliuko visas iki paskutinės. Išeisite pro spragas sienose, kiekviena tiesiausiu keliu, ir būsite išmestos į šiukšlyną, – tai VIEŠPATIES žodis.“ (Am 4,1-2)

TRADICINĖS TEOLOGIJOS PROBLEMOS

Peter C. Bouteneff teigimu, nors pasak Šventojo Rašto (tiek Įstatymo, ypač Išėjimo knygos, tiek Psalmių, tiek Pranašų, tiek Kristaus mokymo ir veiksmų) akivaizdžiai matosi, kad mylėdamas visą žmoniją Dievas ypatingai rūpinasi vargšais, tačiau tradicinė ortodoksų teologija to nepastebi. Tradicinė ortodoksų teologijos mokykla (neopatristinė sintezė) pirmiausia žvelgia į Šventąjį Raštą per Bažnyčios Tėvų mokymo prizmę, o į Bažnyčios Tėvų mokymą žvelgia ieškodama, visų pirma, atsakymo į amžinąsias, metafizines problemas: jai rūpi Dievo esmės, Kristaus prigimčių, Trejybės Hipostazių, Dievo ir žmogaus bendrystės (koinonia) klausimai. Todėl ortodoksų teologams itin svarbios Patarlių 8,22 ir 9,1 metafizinės ištaros, bet jie nemato, kad Patarlių knygoje daug daugiau dėmesio skiriama skurdo ir teisingumo visuomenėje problemoms.

Skaitydami Bažnyčios Tėvus mes taip pat randame daugybę ištarų apie socialinį teisingumą (ypač didžiųjų Ortodoksų Bažnyčios hierarchų, šv. Bazilijaus Didžiojo ir šv. Jono Auksaburnio, raštuose). Tačiau tipiniam ortodoksų teologui jos rūpi mažai, nes jos labai susipynusios su tuo meto visuomenės kontekstu, nutolsta nuo „aukštosios“ teologijos.

Be abejonės, atsiribojimui nuo labai kontekstualių Bažnyčios Tėvų pareiškimų turėjo įtakos ir tai, kad XX a. daugelis ortodoksų gyvenimo totalitarinių režimų priespaudoje. Bažnyčiai buvo uždrausta turėti bet kokią savo politinę liniją, kunigams buvo uždrausta pamokslauti už parapijos ribų, todėl natūraliai stiprėjo ir taip Rytams būdingas liturgiškumas, koncentravimasis į vidujybę. Bažnyčia buvo išstumta iš pasaulio, todėl teologai nustojo rūpintis pasauliu.
Tuo tarpu Konstantinopolio arkivyskupas šv. Jonas Auksaburnis tiek daug pamokslavo prieš turtingųjų savivalę, kad, kaip matome iš jo pamokslų, turtingieji jo ėmė nemėgti:
„Sakau tai jums ir niekada nenustosiu sakyti, nors daugelis man ir priekaištauja: „Ištisai jis kabinėjasi prie turtuolių!“. Bet juk jie patys ištisai kabinėjasi prie skurdžių! Todėl aš ir lendu prie turtuolių, tiksliau, ne prie turtuolių, o prie tų, kurie turtą naudoją netinkamai. Visada kalbu smerkdamas ne turtuolį, o grobiką. Vienas reikalas - turtuolis, kitas - grobikas; skirki šiuodu, nemaišyk skirtingų dalykų. Esi turtingas? Nedraudžiu tokiu būti. Grobi? Smerkiu tave. Turi savo daiktą? Naudokis. Imi svetimą? Aš - netylėsiu! O gal nori mane nužudyti? Aš esu pasiryžęs pralieti savo kraują, kad tik apsaugočiau tave nuo nuodėmės. Man nerūpi neapykanta, nekreipiu dėmesio į priešiškumą, tik vienu rūpinuosi - klausytojų gerove. Juk ir jūs, vargšai, esate mano vaikai. Ir jūs, turtuoliai - mano vaikai. (šv. Jonas Auksaburnis, „Pamokslas apie turtą ir skurdą“)
Šv. Jonas nekalbėjo veltui ir kai ano meto galingieji prieš jį susimokė, narsiai prisiėmė kančias, tvirtai laikydamasis Kristaus mokslo. Tipiniai ortodoksų teologai, pirmiausiai skaitantys Tėvus per erezijų istorijos arba dogmų istorijos prizmę, pamiršta, kad už daugelio erezijų stovėjo konkrečios politinės partijos, konkretūs Konstantinopolio aukštuomenės klanai ir dažnai Bažnyčios šventieji persekiojami buvo tik dėl to, kad kritikavo politikus bei turtuolius, o dogminiai ginčai turtuoliams tebuvo priedanga išmesti hierarchą iš jo katedros.

Komiksas apie šv. Bazilijų Didįjį http://www.wesleybros.com/wp-content/uploads/2016/03/156-WB-e1456869678267.jpg

RUSIJOS ORTODOKSŲ BAŽNYČIOS SOCIALINIS MOKYMAS

Neteisinga būtų suversti vien tarybiniams laikams rusų ortodoksų teologijos abstraktumą. Jis prasidėjo dar cariniais laikais ir kaip tik galėjo išprovokuoti Spalio revoliuciją. Teologas Aleksandras Šmemanas rašo: 

„Ar tai paprasčiausias atsitiktinumas, kad šiandien [1979 m.] apie 90% pasaulio ortodoksų gyvena totalitarinėse, ateistinėse, su krikščionybe kovojančiose valstybėse? O, galbūt, tai - [dabartinės] Rytų prieigos prie pasaulio problemų klaidingumo požymis? (Aleksandras Šmemanas, „Bažnyčia, pasaulis, misija“)
Šiandien vis dar neegzistuoja joks dokumentas, reglamentuojantis Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios socialinį mokymą. Dalinės Bažnyčios - Rusijos Ortodoksų Bažnyčios - socialinis mokymas buvo suformuluotas tik 2000 m.  Šiame mokyme jau atsižvelgta į pastarųjų amžių Bažnyčios patirtį.

Pagal Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinį mokymą, viena iš Bažnyčios tarnysčių yra engiamųjų užtarimas:
„Tęsdama žemiškąją Kristaus tarnystę, - o Jis save tapatino būtent su esančiais nepritekliuje - Bažnyčia gina tuos, kurie nedrįsta priešintis ar neturi tam galimybių (безгласных и бессильных). Todėl ji kviečia visuomenę įgyvendinti teisingą darbo vaisių paskirstymą, turtingiesiems remti vargšus, sveikiesiems - sergančius, dirbantiesiems - senolius.“ 
(Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindai)
Nors Bažnyčia ir kiekvienų Mišių metu nuo Apaštalo Pauliaus laikų meldžiasi už valdžią, koncepcijoje numatyta galimybė jai priešintis:
„Jeigu valdžia verčia ortodoksus atsižadėti Kristaus ir Jo Bažnyčios, arba verčia atlikti nuodėmingus ar dvasiškai žalingus darbus, Bažnyčia turi atsisakyti paklusti tokiai valstybei. Krikščionis, klausydamas savo sąžinės, gali nevykdyti valdžios įsakymų, kai valdžia verčia sunkiai nusidėti. Tada, kai neįmanoma paklusti valstybės įstatymams [...] [Bažnyčios] hierarchija [...] gali kreiptis į savo vaikus, skatindama pilietinį neklusnumą“
(Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindai)
Netiesiogiai leidžiamas ir ginkluotas pasipriešinimas, remiantis šv. Augustino mokymu apie teisingą karą:
„Karas yra blogis. [...] Pripažindama, kad karas - tai blogis, Bažnyčia nedraudžia savo savo vaikams dalyvauti kariniuose veiksmuose, jei juose dalyvaujama tam, kad būtų apginti artimieji arba būtų atstatytas teisingumas. Tokiais atvejais karas laikomas nepageidaujama, bet būtina priemone“
(Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindai)
Pastebėtina, kad skirtingai nuo Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo, privati nuosavybė niekur neginama kaip savaiminė gėrybė ar prigimtinė teisė. Giriamas savanoriškas jos išsižadėjimas (vienuolynai, Jeruzalės bendruomenė), pripažįstama žmogaus teisė į ją, tačiau ji nėra sureikšminama.

KOMUNIZMAS IR RUSIJOS BAŽNYČIA

Tarybiniais laikais, žinoma, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia nekart yra teigiamai įvertinusi išsivadavimo teologiją. Tačiau šių įvertinimų negalima traktuoti rimtai, nes jie buvo atlikti spaudžiant komunistinei valdžiai, rėmusiai išsivadavimo judėjimus.

Visgi, po sovietmečio tam tikruose sluoksniuose Rusijoje pastebimas akivaizdus komunistinių ir krikščioniškų idėjų suartėjimas. Vienas buvęs komunistas, dabar - krikščionis, man sakė: „Nepagrįstai žmonės smerkia tai, ką mes tada darėme. [...] Taip, aš buvau idėjinis komunistas ir mokslinį ateizmą propagavau, bet kodėl propagavau? Mes siekėme socialinio teisingumo, kad niekas nebūtų išnaudojamas, kad visi būtų lygūs. [...] Mes netgi turėjome komunizmo statytojo moralinį kodeksą, kuris ne tik rėmėsi Evangelija, bet ir turėjo citatą iš Naujojo Testamento: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3,10). Tiesiog mums sakė, kad Bažnyčia yra vargšų išnaudojimo įrankis, ir mes tuo tikėjome“. Jo nuomone, jie „buvo krikščionys, tik be Dievo“, kas buvo klaida. Daugybė buvusių komunistų, po TSRS žlugimo tapusių Ortodoksų Bažnyčios nariais, smerkdami kai kuriuos sovietinio režimo elementus, atsisako pasmerkti visą komunistinę ideologiją.

Kodėl taip priešinamasi jos smerkimui, padėtų iliustruoti kitas mano pokalbis, su vienu kairiuoju studentu. Paklausiau jo: „Kas tau yra komunizmas?“, o jis atsakė: „Mano senelis buvo komunistas, todėl man komunizmas yra mano senelio pavyzdys: tai yra sąžiningumas, socialinio teisingumo siekis ir altruistinis darbas visos visuomenės labui“. Tipinis idėjinis komunistas - tai idealistas, siekiantis visos visuomenės gerovės.

Be abejonės, tai, kas buvo tarybiniais laikais - trėmimai, persekiojimai, ateizmo propaganda - yra blogis. Tačiau socialinio teisingumo siekis yra ne tik geras dalykas, tai Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų dvasioje randamas noras, išreikštas dar Senajame Testamente. Kalbantis su tikrais komunistais bet kas gali atrasti, kad jie komunizmo netapatina su blogiu - trėmimais, persekiojimais, ateizmo propaganda... Priešingai, pagrindinis komunizmo principas yra „iš kiekvieno - pagal galimybes, kiekvienam - pagal poreikius“, t.y. komunistai yra motyvuoti socialinio teisingumo idealo.

Kartais žmonės stebisi, kodėl Maskvos patriarchas ne tik nepasmerkia komunistinės ideologijos, bet dar ir skirsto sovietmetį į „tai, kas buvo gera“ ir „tai, kas buvo bloga“. Priežastis - pastoracinė, kylanti iš to, ką išsakėme: Rusijoje gausu buvusių komjaunuolių, komunistų, kurie jungėsi prie komunistinių organizacijų ne iš piktumo, o iš tyro širdies ir teisingų troškimų. Tą patį šiandien stebime Lotynų Amerikoje, todėl protingas vyskupas turi gebėti užimti tokią poziciją, kad ir vargšai, ir turtingieji jaustųsi jo vaikais; ir buvę komunistai, ir šiandienos konservatoriai.

APIBENDRINIMAS

Aš tyčia pasirinkau krikščioniškiausius išsilaisvinimo teologijos aspektus. Iš tiesų, ji turi daugybę bėdų - dažnai išsilaisvinimo teologijoje nureikšminama asmeninė nuodėmė ir Kristaus dieviškumas, Jis paverčiamas eilinio revoliucionieriaus pavyzdžiu. Visgi, išsilaisvinimo teologija iškelia daugybę svarbų šiuolaikinės teologijos problemų - kalbėdama graikų filosofijos terminais ir orientuodamasi į „aukštąsias“ problemas, ortodoksų teologija nemato eilinių tikinčiųjų, kurie gyvena nepritekliuje ir kuriems aktualesni kiti teologiniai klausimai (kaip, pavyzdžiui, mokymas apie dorą būdą siekti socialinio teisingumo).

Be abejonės, priemonės socialiniam teisingumui pasiekti turėtų būti teisingos. Visgi, šiandienos Rusijoje matome, kad vietoje socialinio teisingumo įgyvendinimo Bažnyčioje propaguojamas bėgimas nuo politinio gyvenimo ir visuomenės. Jei valdžia pažeidžia skurstančių pensininkų teises neindeksuodama jų pensijų, vargu ar kokie pensininkai ar, tuo labiau, Bažnyčią lankantys jaunuoliai imsis priemonių paveikti valdžią. Ateinančiajam į Bažnyčią visų pirma sako koncentruotis į savo paties aistras, nuodėmes, lyg jis būtų vienatvėje gyvenantis vienuolis, tačiau nepamokslaujama apie tokias artimo meilės apraiškas, kaip artimo teisių apgynimas.

Evangelijoje Bažnyčia yra vaizduojama kaip Ekklesia, kaip tikinčiųjų susirinkimas, kuriame visi vienas kitam padeda. Kristus sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35). Apaštalas Jokūbas moko: Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu (Jok 1,27). 

Ar nebus maldingumas ir ginti tuos, kurių teises, numatytas Dievo įstatyme arba net pačių valstybių įstatymuose pažeidžia engėjai, t.y. sekti šv. Jono Auksaburnio pavyzdžiu?

O gal tai ir Kristaus pavyzdys?
Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams. Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus“ (Lk 6,20-26)

Komentarai

Populiarūs įrašai