2016 m. vasario 2 d., antradienis

Abraomo prieglobstis, rojus, pragaras, Dievo karalystė

„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'. Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“ (Lk 16,19-31)
Palyginimas apie Lozorių ir turtuolį - labai intriguojantis, nes jame pirmą kartą Šventajame Rašte kalbama apie mirusiųjų galimybę melstis (turtuolis kalbasi su Abraomu), taip pat apie tai, kad mirusiųjų vėlės mato vienos kitą (nuteistieji ir nuteisintieji matys vieni kitus). Tačiau dažnai mes nesusimąstome, koks sudėtingas šis palyginimas - juk Kristus kalba dar iki savo Kryžiaus mirties, nužengimo į pragarus bei prisikėlimo, todėl Lozorius negalėjo būti krikščionių rojuje.

KĄ REIŠKIA ŽODŽIAI: „ABRAOMO PRIEGLOBSTIS“?

Pasak populiaraus akademikų aiškinimo, šie žodžiai, visų pirma, nurodo į romėniškus valgymo papročius, Naujojo Testamento laikais paplitusius ir tarp žydų. Tais laikais buvo valgoma gulomis, pasirėmus kairiosios rankos alkūne:



Kaip lengva pamatyti iliustracijose, jei du žmonės guli ant vieno gulto, tai priekyje gulinčiojo galva atsiduria ties už jo gulinčiojo žmogaus krūtine. Tokiu atveju buvo sakoma, kad tas, kurio galva yra kitam ant krutinės, yra to žmogaus glėbyje arba prieglobstyje (gr. kolpos). Šis žodis dar gali reikšti jūros įlanką:
κόλπος, ὁ 1. glėbys; 2. jūros įlanka (senosios graikų kalbos morfologinis žodynas)
Šitaip paskutinės vakarienės metu apaštalas Jonas buvo „Kristaus prieglobstyje“ ir glaudėsi jam prie krūtinės:
Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės (Jn 13,23)
Taip išsipildė Izaijo pranašystė:
Ganys kaip piemuo jis savo kaimenę, savomis rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles. (Iz 40,11)
Septuagintos tekstas: Kaip Ganytojas ganys jis kaimenę ir savo rankose surinks aveles, ir pilve savajam (en gastri) juos paguos. (Iz 40,11)

Senasis bažnytinis menas vaizduoja per paskutinę vakarienę visus gulinčius
Kristus taip pat kalba apie pomirtinį buvimą Abraomo prieglobstyje kaip apie valgį:
„Aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“ (Mt 8,11)
Senajame Testamente mažai kalbama apie pomirtinį gyvenimą, o pirmą kartą Abraomo prieglobsčio samprata pasirodo apokrifinėje 4-ojo Makabiejų knygoje:
Nes jeigu mirsime, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas mus priims, ir visi tėvai mus šlovins (4 Makabiejų 3,17)
Taigi, Abraomo prieglobstis buvo pasiekiamas teisiesiems dar iki Kristaus Kryžiaus aukos. Tai buvo vieta mirusiųjų buveinėje, kur teisiųjų vėlės laukė Kristaus atneštojo išganymo. Mirusiųjų buveinė Senajame Testamente yra vadinama šeolu (hebrajiškai) arba hadu (graikiškai, Septuagintoje).

ABRAOMO PRIEGLOBSTIS IR ŠEOLAS

Nors žodžiai „šeolas“, „hadas“ mums šiandien asocijuojasi su pragaru, Senajame Testamente jie yra neutralūs ir gali būti verčiami kaip „mirusiųjų buveinė“ arba „kapas“. Šeole savo teismo laukė tiek nusidėjėliai, tiek teisieji. Tačiau teisieji laukė Kristaus Abraomo prieglobstyje.

Pragaras hebrajiškai yra vadinamas gehinnom (graikiškai - geena). Tai - Hinomo sūnaus slėnio, greta Jeruzalės, pavadinimas (Gai Ben-Hinnom, Ben Hinomo slėnis). Šioje vietoje atkritę nuo Dievo izraelitai aukojo aukas Baalui, Molechui ir kitiems kanaaniečių dievams.  Dievas prakeikė šią vietą, kurioje ugnyje buvo aukojami vaikai: 
„Nusikirpk plaukus ir mesk juos šalin! Kalvose užtrauk liūdną raudą! Nes VIEŠPATS atmetė ir paliko kartą, sukėlusią jo pyktį. Judo žmonės padarė nedorybę mano akyse, – sako VIEŠPATS. – Jie suteršė Namus, kurie vadinasi mano vardu, statydami juose savo šlykščius stabus. Ben-Hinomo slėnyje jie pasistatė Tofetą – aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai. To aš niekuomet neįsakiau, tai man niekuomet neatėjo į mintį. Dėl to, tikėkite manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateis dienos, kai nebebus minimas Tofetas ir Ben-Hinomo slėnis, bet Žudynių slėnis. Tofete bus kapinės, nes kitur nebebus vietos laidoti. Tada šitos tautos žuvusiųjų lavonai bus mitalas padangių paukščiams ir laukų žvėrims, – nebus kam jų nuvaikyti. Aš nutildysiu Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse džiaugsmo ir iškilmių garsus, jaunikio ir nuotakos balsą, nes visas kraštas taps tyrlaukiais.“  (Jer 7,29-34)
Ši baisi vieta žydams tapo pragaro sinonimu. Nors pačiame Senajame Testamente žodis gehinnom neminimas, minima, kad po paskutiniojo teismo nedorėliai bus išmesti į kančios vietą:
Vargas tautoms, sukylančioms prieš mano giminę! VIEŠPATS Visagalis atmokės jiems, teismo dieną juos nubaus: ugniai ir kirmėlėms atiduos jų kūną. Kentėdami jie verks amžinai“ (Jdt 16,17)
Naujajame Testamente apie geeną kalba Kristus:
„Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius 42 ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (Mt 13,41-42)
O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį (eis ten geenan tou pyros) (Mt 5,22)
Taigi, Senojo Testamento mirusiųjų buveinė, kurioje vieni yra Abraomo prieglobstyje, kiti - ne, nėra pragaras, kuriame bus tik nusidėjėliai, pasmerkti amžinoms kančioms. Kartais lietuviškai Senojo Testamento mirusiųjų buveinė yra vadinama „pragarais“ (pvz. katalikiškame Apaštalų tikėjimo išpažinimo vertime).

Tai nereiškia ir to, kad neteisieji nekentėjo (nekenčia). Teofilaktas Bulgaras, komentuodamas Lozoriaus istoriją, naudojasi graikiško kolpos antrąja reikšme ir teigia, kad Abraomo prieglobstis yra tarsi prieglobstis laivui įlankoje, kur jis bėga nuo audros. Tai - gėrybių vieta (Plg. Septuagintos „Jo siela įsikurs gerybėse ir jo sėkla paveldės žemę“ (Ps 24(25),13), kuris giedamas per ortodoksų laidojimo apeigas), joje teisusis atranda paguodą.

AR ABRAOMO PRIEGLOBSTIS - ROJUS?

Iš tiesų, po Kristaus prisikėlimo keturios sąvokos: Abraomo prieglobstis, rojus, Dievo karalystė ir Dangaus karalystė daugeliui krikščionių tapo sinonimais. Sinonimiškai jos kartais vartojamos ir Bažnyčios Tėvų, ir dogminės teologijos vadovėliuose. Tačiau dažnai Šventojoje Tradicijoje jų reikšmės ir skiriamos.

Tiek graikiškieji Tėvai, tiek graikiškieji pamaldų tekstai dažnai Abraomo prieglobsčiu vadina tarpinę būklę, kurioje yra užmigusiųjų (mirusiųjų) sielos, laukiančios prisikėlimo ir Paskutiniojo Teismo. Maldose už mirusius, Panichidoje, meldžiamasi už tai, kad Abraomo prieglobstyje atsidurtų užmigusiųjų vėlės arba sielos: 
• Idant Dievas įkurdintų jų vėles šviesioje, išsvajotoje vietoje, ramioje vietoje, kur ilsisi visi teisieji, Viešpatį maldaukime. • Kad juos priskirtų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo prieglobsčiui, Viešpatį maldaukime.
Taigi, suvokiama, kad Abraomo prieglobstis - ne vieta, kur patenkama po visuotinio prisikėlimo ir Paskutiniojo teismo, o vieta, kur ilsisi teisiųjų vėlės, laukdamos to prisikėlimo. Metropolitas Hierotheos Vlachos, sekdamas šv. Morkumi Efeziečiu, Abraomo prieglobstį įvardija kaip netobulą Dievo kontempliaciją, netobulą palaimingumą, kuriame laukiama tobulo santykio su Dievu, kuris atsiskleis po visų prisikėlimo.  Pasak jo, Abraomo prieglobstis nėra galutinio Dievo pažado išsklaida, o tik būklė prieš pažado išsklaidą.

Šiame kontekste įdomus Kristaus pažadas ant kryžiaus Gerajam Plėšikui:
Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,39-43)
Šioji vieta daugeliui Šventojo Rašto aiškintojų sukėlė daugybę rūpesčių. Viena vertus, lyg ir panašu, kad rojus, apie kurį kalba Kristus, nėra Abraomo prieglobstis, kuriame buvo Lozorius (nes tuomet turėtume pripažinti, kad Kristaus nužengimas į pragarus nebuvo būtinas, kad patektum į rojų). 

Teofilaktas Bulgaras svarsto įvairių Biblijos aiškintojų bandymus skirti rojų, karalystę ir Abraomo prieglobstį, bet galų gale teigia, kad to daryti nėra prasmės, nes plėšiko rojų galima suvokti taip:
 „Nuteistieji nepatenka į karališkas menes, jie sėdi tamsybėse ir yra ten saugomi vėlesnėms bausmėms. Garbės svečiai priimami į menes ir jose būna, tačiau tik vėliau, kai ateis laikas dalyti karališkas dovanas, jas gaus. Taip ir šventieji, nors dar neragauja pilnutinio palaimingumo, visgi, jau yra šviesiose buveinėse, kupinose saldžių aromatų, nors dar ir negavę galutinių karaliaus dovanų. Taip ir plėšikas, nors atsidūrė rojuje, nesimėgauja tobulu palaimingumo, kad ne be mūsų pasiektų tobulumą (Heb 11,40)
Graikiškas žodis paradeisos yra kilęs iš sen. iraniečių paridayda - aptvaras (asyr. pardesu) ir reiškia sodą (hebr. gan arba pardes). Lietuviškas  „rojus“ yra susijęs su slavišku raj, kilusiu iš persiško ray (dangiškasis švytėjimas, palaimintumas). Šventajame Rašte paradeisos nurodo, visų pirma, į Edeno sodą, kuriame palaimingai gyveno Adomas iki nuopuolio.

Taigi, galima kalbėti apie teisiųjų sielų buvimą netobuloje rojaus arba priešrojinėje būklėje, o nusidėjėlių - priešpragarinėje. Kita vertus, nagrinėjant Kristaus žodžius „šiandien su manimi būsi rojuje“ kartais atkreipiamas dėmesys į tai, kad mirusieji patenka į amžinybę, kur nėra laiko.

KARALYSTĖ

Sergejus Avernicovas teigia, kad „Dangaus karalystė“ (tik Mato Evangelijoje ir 2 Tim 4,18 sutinkama sąvoka) buvo žydų naudotas žodžių junginys, kad išvengtų Dievo vardo tarimo veltui, sakydami „Dievo karalystė“. Kita vertus, Mato Evangelijoje yra ir „Dievo karalystė“ (Mt 6,33; Mt 12,28; Mt 21,43).

Kai kurie Tėvai skiria Dangaus karalystę nuo Dievo karalystės kaip netobulą Dievo karalystės išsklaidą. Kiti Tėvai žodžius naudoja kaip sinonimus. Dažnai abu žodžiai naudojami kaip sinonimiški rojui, tačiau karalystė asketinėje tradicijoje dažniau žymi žemėje prasidedančią amžinosios palaimos išsklaidą: „Dievo karalystė yra jumyse“ (Lk 17,20-21).

Karalystė, rojus, Abraomo prieglobstis - trys metaforos, išreiškiančios skirtingus amžinųjų gėrybių aspektus. Kai kada šios sąvokos skiriamos, norint nusakyti vieną ar kitą pomirtinio gyvenimo aspektą, kai kada - tapatinamos, suvokiant, kad yra tik vienas Gėris ir vienas Šaltinis, iš kurio kyla kiekvienas geras davinys ir tobula dovana (Jok 1,17). Karalystė yra susijusi su Dievo valios įsigalėjimu žemėje ir įsigalėjimu mūsų širdyje; Abraomo prieglobstis reiškia tobulą bendrystę su tikėjimo tėvu, šventaisiais ir Kristumi; rojus reiškia perkeistą tikrovę, kurioje džiugiai savo pareigas atlikdamas gyvuoja Dievo šventasis. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą