2014 m. vasario 14 d., penktadienis

„Dievo karalystė yra jumyse“ (Lk 17,20-21)

Kristus sakė savo mokiniams - «Ἡ βασιλεία τοῦ Θεοῦ ἐντός ὑμῶν ἐστι» (Λκ 17,20-21), tai reiškia, mes dairomės Dievo Karalystės kažkur kitur, kažkur ne čia, o ji yra ne kur kitur, o mumyse.

Nuo renesanso laikų ypač paplito vaizdinys, esą Dievo karalystė yra kažkur kitur - ją pasiekiame tik po mirties. Tam tikrose freskose ir paveiksluose žmonės netgi vaizduojami kaip angelai (!), kurie numirę džiugiai buvoja Dievo karalystėje su Dievu ir kitais angelais. Pastarasis įvaizdis yra mažų mažiausiai klaidinantis, nes angelai yra visai kitos būtybės, sukurtos Dievo, nei žmonės - žmonės nevirsta angelais ir išganymo pilnatvę žmogus pasiekia ne numiręs ir netekęs kūno, o prisikėlęs iš mirusiųjų amžinajam gyvenimui, t.y. gyvenimui Dangaus karalystėje.

Kas yra Dievo karalystė? Tai yra Dievo karaliavimas. Dievo karalystės nariu tampa tas, kuris priima Jo karaliavimą, Jo valdžią, Jo jungą. Origenas rašo savo veikale Apie maldą“:
Dievo karalystė, kaip sako Viešpats ir Gelbėtojas, neateina visiems matomu būdu; nieks nepasakys: štai, ji - čia, arba štai, ji - ten; bet Dangaus karalystė yra mumyse, nes Dievo Žodis yra labai arti, mūsų burnoje ir mūsų širdyje. Taigi, tas, kuris meldžiasi, kad ateitų Dievo karalystė, meldžiasi, kad ją turėtų savyje, kad čia ji augtų ir neštų vaisius, kad tobulintų. Nes Dievas karaliauja savo šventuosiuose. Kiekviename, kuris seka Dievo įstatymu, jis gyvena tarsi gerai sutvarkytame mieste. 
Visgi, Origenas, kaip moko Šventoji Bažnyčia, klydo svarbiuose dalykuose, nes netikėjo tikru, kūniškuoju mirusiųjų prisikėlimu. Jis manė, kad Apaštalo žodžiai: sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“ reiškia, jog kalbama ne apie tikrą kūną. Tačiau kaip rodo Kristaus prisikėlimo pavyzdys, kuris yra parodymas mums visiems mūsų laukiančios šlovės Dievo karalystėje, kūnas bus tikras - prisikėlęs Kristus valgė Apaštalų akyse (Lk 24,43), jis nebuvo šmėkla. Šv. Tomas lietė jo žaizdas ir įsitikino, kad Kristus - tikras. (Jn 20,27). 

Tai, kad kūnas bus dvasinis reiškia, kad jis bus tobulas, perkeistas Dievo malonės taip, kad įgytų tokią būklę kokiai buvo sukurtas. Žmogus bus Dievo atvaizdas ir panašus į Dievą, jo prigimtyje nebebus mirties, kuri yra nuodėmės pasekmė. Todėl ikonose šventieji visados vaizduojami tobuli, pavyzdžiui, šv. Paraskevė Romietė vaizduojama laikanti savo išplėštas akis dubenyje, tačiau turi kitas akis akyduobėse:



Nors ir gyvendama pasaulyje ji prarado akis (pasak vienos iš legendų, vienas kunigaikštis įsimylėjo jos akis, todėl, nenorėdama sulaužyti vienuolės įžadų ir apsisaugoti nuo bėdų, kurios galėjo grėsti atstūmus kunigaikštį, ji išsiplėšė akis), prisikėlusiame kūne akys bus. Taip pat ir prisikėlę kankiniai, nepaisant to, kaip jų kūnai buvo sudarkyti, turės tobulus kūnus.

Dievo „galybė geriausiai pasireiškia silpnume“, rašo Apaštalas (2 Kor 12,9)

Nedera nusiminti dėl to, kad mes kūniškai kenčiame - bet kokia kančia įgauna prasmę Kristuje. Kaip užvalgius kartaus maisto, viskas gali atrodyti kartu, o prisivalgius saldumynų - ilgai liežuvio nepalikti saldumo skonis, taip apsivilkus Kristų mūsų sielos nepalieka Dievo malonės skonis. Kaip užsidėjus gobtuvą mūsų niekas negali pasiekti, nepraėjęs pro gobtuvą, taip ir apsivilkus Kristumi niekas negali pasiekti mūsų, nepraėjęs pro Kristų. Todėl tam, kuris apsivilkęs Kristų, kančia yra tokia pat saldi, kaip Kristus ir jis mato, kad nei kūniška kančia gali paveikti jo sielą, nei ta kančia nėra beprasmė.

Kiekviena kančia yra išbandymas arba pamokymas, duodantis savo vaisių. Jei kokį jaunuolį kankina trumparegystė, tai, tam tikra prasme, yra didelis palaiminimas - jis netenka galimybės nužiūrinėti merginų ir taip yra apsaugomas nuo nuodėmės. Jei kokį žmogų kankina ilgametė, sunki liga, įveikęs ligą jis gali pasidžiaugti, kad liga jį privertė disciplinuoti savo gyvenimą, tvarkingai jį organizuoti, ir todėl jis tapo geresniu žmogumi. 

Dievo karalystėje nėra nei trumparegių, nei sunkiai sergančiųjų. Tai, kad Dievo karalystė yra mumyse, kad ji skleidžiasi jau čia, pasaulyje, nematomu būdu tarsi garstyčios grūdas, reiškia, kad ir mūsų kūno perkeitimas gali prasidėti čia. Kai kurie žmonės įgyja išgijimą, kai kurie žmonės pasiekė beaistriškumo (gr. apatheia) būklę. Apie pastarąją būklę Tėvų gyvenimų aprašymuose yra pasakyta, kad ją pasiekęs žmogus pasaulyje yra tarsi vienuolis turguje, kuris jaučia įvairių valgių kvapus, tačiau neseka kvapais ir maisto nevalgo. Toks žmogus jaučia visas pasaulio aistras, bet jos jo nekankina - jis yra laisvas ir laisvai pasirenka nedalyvauti aistrose.

Kita vertus, kas nori valgyti avižas, kai rankose turi ambroziją. Taip ir žmogui, kuriame gyvena Dievas, ant liežuvio yra maistas, prabangesnis už brangiausius ikrus ar austres, o aplinkui užuodžiamos pagundos primena kiaulių jovalą. Toks žmogus tampa tada, kai jo prigimtį perkeičia Dievo malonė, pasiekiama per Šventąją Dvasią.

Kartais žmonės klausia - štai vien XX amžiuje Žemėje gyveno milijardai žmonių. Pridėkime dar ir praeitų amžių žmones, ir kiek milijardų gaunasi sudėjus? O Šventasis Raštas moko, jog visi bus prikelti teismui. Kaip tai įmanoma? Kur jie visi tilps?

Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, jog amžinasis gyvenimas yra gyvenimas amžinybėje, o ne gyvenimas be pabaigos. Amžinybė, kaip rašo Šventieji Tėvai (ir šv. Augustinas, ir šv. Jonas Damaskietis ir daugybė kitų), nėra laikas. Jei žmonės išrastų priemonę nuo nemirtingumo, tai nebūtų Dievo karalystės pakaitalas, nes Dievo karalystė nėra tiesiog nemirtingumas (tai labai siaubinga mintis, turint omenyje, kad tokia priemone kada nors galėtų būti išrasta). Amžinybėje nėra dabar, vakar, rytoj, amžinybė, ko gero, yra ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius

Erdvės samprata yra glaudžiai susijusi su laiko samprata. Paprasčiausiai pagalvoję, ką mechanikoje reiškia judėjimas, galime pasakyti, kad judėjimas yra padėties erdvėje keitimasis laiko atžvilgiu. Ar tai, jog nebėra laiko reiškia, jog nebėra judėjimo? Tam tikra prasme, taip. Tačiau prisikėlęs Kristus judėjo. Jis vaikščiojo. Kita vertus, paskaitykime, ką Evangelijoje rašo apie Kristaus judėjimą po prisikėlimo: Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms (Jn 20,26).

Nenarpliojant, kas bus su erdve po laikų pabaigos (galų gale, galbūt erdvė ir laikas tėra apriorinės juslumo formos, kaip teigė I. Kantas... ir tie žodžiai tiesiog neteks prasmės), galima dar atkreipti dėmesį, jog pati fizinė Žemės planeta yra smarkiai paveikta mūsų nuodėmių. Kaip pastebi A. Osipovas, ekologinės Žemės problemos: dykumėjimas, ledynų tirpimas ir t.t.., yra ne kas kita, kaip nuodėmingo elgesio su gamta ir su žmonėmis pasekmės. Todėl būtų nuoseklu tikėti, kad to, kas yra, nebebus - galbūt kartu su visomis prigimtimis, bus perkeista visa gamta, t.y. ne tik žmogaus physis, bet ir physis apskritai - kas tiksliai bus, šiuo atveju, yra neesminga, svarbiausia suvokti, kad prisikėlimas iš esmės negali vykti dabar mūsų matomoje aplinkoje, nes ji yra suardyta nuodėmės

Tai, kad Jėzus sugebėjo vaikščioti pro užrakintas duris ir dingti Apaštalams nepastebint rodo, kad neišeina kalbėti ir apie mums įprastą erdvę (galbūt kas prieštaraus - jei neaišku, kaip su erdve yra, tai ar tai dar kūnas? Bet kodėl kūną turėtume apibrėžti kaip dekartišką res extensa, tįsųjį dalyką? Dekartas priešino kūną ir sielą, tačiau ši skirtis, atrodo, yra nenatūrali ir prisikėlusiame kūne kūnas ir siela bus pasiekę aukščiausią įmanomą vienovę). Todėl problema, kaipgi prisikels milijardai, kur jie tilps, yra netikra - prisikėlimas nevyks dabar mūsų matomoje aplinkoje, dabar mūsų išgyvenamame laike ir erdvėje. Galbūt ir pasakymas, kad Dievo karalystė nematoma nei čia, nei ten, reiškia ne ką kitą, kad ji yra visur ir niekur. 

Ir dabar ji yra visur ir niekur - nes tai yra Dievo karaliavimas, o Dievas karaliauja ten, kur yra. Negalime pasakyti, kad Dievas yra šiame akmenyje, šiame medyje, šiame kompiuterio ekrane ar šioje kompiuterio pelėje, ar kad aš esu Dievas". Tačiau akmens nebūtų, jei jis negautų savo būties iš Dievo, medžio nebūtų, jei jis negautų savo būties iš Dievo, kompiuterio ekrano nebūtų, jei jis negautų savo būties iš Dievo, kompiuterio pelės nebūtų, jei ji negautų savo būties iš Dievo, manęs nebūtų, jei aš negaučiau savo būties iš Dievo. Kaip rašo J. Eckhartas, jei medienos gabalas suvoktų Dievo artumą, kaip kad jį suvokia archangelas, jis džiūgautų kaip archangelas. Tačiau šį artumą gali suvokti žmogus - Dievas yra visur, nes nėra nieko, kas būtų anapus Dievo ir Dievo nėra niekur, nes nėra nieko, kas būtų Dievas išskyrus patį Dievą. 
Dievas visuomet pasiruošęs, bet mes - labai nepasiruošę. Dievas arti mūsų, bet mes toli nuo Jo. Dievas - viduje, mes - išorėje. Dievas yra draugiškas, o mes jo šalinamės. 
 Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis atskleidė save pasauliui kartą ir visiems laikams, sunaikindamas nuodėmės jungą. Dabar atsivertimas - kiekvieno laisvoje valioje.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą