Apaštališkieji Tėvai apie pasninką

"Jeigu tu įstengi panešti visą Viešpaties jungą, būsi tobulas. O jeigu neįstengi, daryk, kiek gali.
 O dėl maisto vykdyk, kiek sugebi."

- Didachė, arba Dvylikos Apaštalų Mokymas, II a. po Kr.

Pagonių filosofas Markas Aurelijus rašo, jog žmogui neduodama kentėti daugiau, negu galėtų pakelti jo prigimtis. Tiesa, kaip krikščionys mes žinome, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir ją išgydyti gali tik Dievo malonė. Todėl gyvenime būtina žmogaus valios ir Dievo valios sąveika.

Tačiau, kadangi Jėzuje Kristuje malonė ir tiesa buvo atskleista visiems, tai kiekvienas, tikįs į Dievą, gali pakelti bet ką - kas neįmanoma žmogui, tas įmanoma Dievui (Mk 10, 27).

Visgi, kaip pastebi šv. Nilas Sinajietis, kaip negalima ligoniui leisti kelti sunkaus svorio, taip ir nusidėjėliui - dvasiniam ligoniui - negalima iškart primesti visų Dievo darbų. Dvasia, kaip ir kūnas, gija palaipsniui ir palaipsniui reikia keisti mitybos režimą, įpročius bei didinti krūvį. Todėl Apaštalai ir jų pirmieji mokiniai moko, jog žmogus darytų tai, ką gali, bet neprisimestų iškart nepakeliamų reikalavimų. Tokių griežtų pasninko normų, kaip kad kserofagija ("sausas valgymas"), apskritai nederėtų prisiimti be dvasios tėvo palaiminimo.