2015 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Sirų Bažnyčių ritai


Vienas sudėtingiausių klausimų siriškoje krikščionybėje yra siriškosios kilmės liturginiai ritai (jie peržengia Sirijos valstybės ribas ir tradiciškai buvo išplitę visoje Azijoje, o dabar – ir pasaulyje). Šiuo metu egzistuoja trys siriškosios tautinės tapatybės: sirų (vakarų sirų, jakobitų), chaldėjų ir asirų (rytų sirų). Rytų Sirijos arba asirų tradicija yra susijusi su asiriškuoju ritu – liturgine, teologinė ir bažnytinės drausmės tradicija, siejama su aramėjų kalba kalbėjusia krikščionių bendruomene, po 431 m. praradusia Eucharistinį bendravimą su „Vakarų“ Bažnyčia (ji atmetė Efezo susirinkimo nutarimus). Vakarų Sirijos tradicija, siejama su ritu, kuris susiformavo sirų bendruomenėje, priėmusioje Efezo susirinkimo nutarimus. Ši bendruomenė atskilo nuo „Vakarų“ dvidešimtmečiu vėliau – 451 m, kai, kategoriškai smerkdama nestorijonizmą, šią doktriną įžvelgė Chalkedono susirinkimo nutarimuose. Atmetusi Chakledono susirinkimą, ji išsaugojo bendrystę su kitomis nechalkedoninėmis Bažnyčiomis: koptų, etiopų, armėnų ir kt. 

Vakarų Sirijos krikščionims, kurie priklauso arba Sirijos Ortodoksų Bažnyčiai, arba Sirijos Katalikų Bažnyčiai (įkurta 1662 m. sirams, kurie norėjo prisijungti prie katalikybės išsaugodami apeigas), buvo vienodai nepriimtina tiek Nestoro teologija, tiek imperinės Bizantijos Bažnyčios veržimasis į jų kultūrinę autonomiją.

Chaldėjų Bažnyčia yra vadinama 1830 m. įkurta (tačiau pamatai jai padėti 1553 m.) asirų bendruomenė, kuri prisijungė prie Katalikų Bažnyčios, tačiau išlaikė visas senąsias asirų (Rytų Sirijos) apeigas. Chaldėjai, kaip ir sirai bei asirai, išvystė atskirą tautinę tapatybę ir kultūrą. Tiesa, šios trys regiono bendruomenės nėra vienintelės.

Ketvirtoji regione egzistuojanti krikščionių tapatybė (tačiau jau ne siriškosios kilmės) – tai taip vadinamieji melkitai (arab. malakī - karališkas, imperatoriškas). Melkitai – tai, daugiausiai, graikakalbiai ir arabai krikščionys, tokį pavadinimą gavę todėl, kad išpažino Bizantijos krikščionybę ir buvo laikomi Bizantijos imperijos interesų atstovais. Melkitai priklauso Antiochijos Ortodoksų Bažnyčiai arba Melkitų Katalikų Bažnyčiai (ši Bažnyčią atsirado po to, kai dalis melkitų 1724 perėjo iš Ortodoksų Bažnyčios į Katalikų Bažnyčią, išsaugodami bizantiškas apeigas). Į sąrašą dar galima būtų įtraukti siriškos kilmės Maronitų Katalikų Bažnyčią, kuri niekada nebuvo atskilusi nuo „Vakarų“.

Taigi, regione egzistuoja 3 pagrindiniai ritai: melkitų (bizantiškas), sirų (Vakarų Sirijos) asirų (Rytų Sirijos), tačiau 7 Bažnyčios. Bizantiškuoju ritu naudojasi Antiochijos Ortodoksų Bažnyčia (ji priklauso Ortodoksų Bažnyčių šeimai, stačiatikybei) ir Melkitų Katalikų Bažnyčia („antiochiečiai“ perėję į katalikybę), Vakarų Sirijos ritu naudojasi maronitai (jie visada buvo katalikai), Sirijos Ortodoksų Bažnyčia (miafizitai, vienybėje su koptais, armėnais, etiopais ir kt.) ir Sirijos Katalikų Bažnyčia (sirai, perėję į katalikybę), o Rytų Sirijos (Asirijos) ritu naudojasi Asirijos Rytų Bažnyčia ir Chaldėjų Katalikų Bažnyčia (asirai, perėję į katalikybę). Galima būtų išskirti ir aštuntą, Senovės Rytų Bažnyčią, kuriai priklauso vos 100 tūkst. narių (asirai, atskilę nuo Asirijos Rytų Bažnyčios, nes 1968 m. nenorėjo priimti kalendoriaus reformos).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą