Kodėl Lietuvos Stačiatikių bažnyčia nėra savarankiška?
http://bendraukime.lrytas.lt/man-rupi/kodel-lietuvos-staciatikiu-baznycia-nera-savarankiska.htm
Gintaras Sungaila
Neseniai lrytas.lt pasirodė provokacinis Alvydo Medalinsko straipsnis „Ar Lietuvos stačiatikiai paseks kitų Baltijos šalių pavyzdžiu?“. Jame autorius nuogąstauja, kad lietuviai „stačiatikiai“ neseka užsienio šalių pavyzdžiu ir nediskutuoja apie savarankiškumą nuo Maskvos patriarchato. Kaip krikščionių stačiatikių tikėjimą (dar – stačiatikiai, pravoslavai) išpažįstantis žmogus pajutau pareigą atsakyti į šį nesupratimo ir faktinių klaidų kupiną autoriaus pamąstymą.
Pradėkime nuo faktų. Autorius rašo: „Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos dėka, po pokalbio su patriarchu Konstantinopolyje, dar įkurta ir nepriklausoma Stačiatikių bažnyčia, valdoma Kijevo patriarchato.“ Matyt, šį teiginį autorius sudėliojo iš nuogirdų, nes nieko panašaus niekada neįvyko. 1992 metais kanonis Ukrainos stačiatikių bažnyčios (Maskvos ir visos Rusios patriarchato dalies) laikinasis vadovas (locus tenens) Filaretas paskelbė savo valdomos bažnyčios autokefaliją, t.y. nepriklausomybę nuo Maskvos. Kadangi šiuo veiksmu jis sulaužė savo asmeninę priesaiką, duotą priešais evangeliją ir altorių (tai – aukščiausio lygio priesaika Stačiatikių bažnyčioje), tai asmeniškai buvo ekskomunikuotas, o viso pasaulio stačiatikiai su jo sekėjais nutraukė eucharistinį bendravimą.
Tai reiškia, kad vadinamasis „Kijevo patriarchas“ Filaretas viso pasaulio stačiatikių akyse net nėra krikščionis, o jo ganomieji „stačiatikiai“ – visai ne stačiatikiai ir negautų Komunijos nei vienoje iš kanoninių Stačiatikių Bažnyčių. Taip, jis bandė išsisukti nekanoniškai prašydamas Konstantinopolio patriarcho užtarimo, tačiau patriarchas kategoriškai atsisakė net diskutuoti šiais klausimais. Jokios „Kijevo patriarchato“ Bažnyčios nei Filaretas, nei Juščenka nesukūrė ir vienintelė Bažnyčia, kurią Ukrainoje pripažįsta viso pasaulio stačiatikiai, yra autonominė Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia Maskvos patriarchato sudėtyje.
Autorius taip pat sako, kad nepriklausomos Stačiatikių Bažnyčios veikė ir sovietiniais laikais Gruzijoje bei Armėnijoje. Priminsiu, kad Armėnijos Apaštališkoji Bažnyčia dar V amžiuje nutraukė eucharistinį bendravimą su Stačiatikių Bažnyčia ir nėra jos dalis. Ji išpažįsta miafizitų (arba „monofizitų“) tikėjimą. Jie nėra stačiatikiai, kaip ir nėra katalikai.
Kaip dar vieną sektiną pavyzdį autorius įvardija Kinijos Stačiatikių Bažnyčią. Priminsiu, kad komunistinė Kinijos valdžia griežtai reikalauja iš visų krikščionių nutraukti bet kokius ryšius su užsieniu ir prisiekti ištikimybę komunistinei Kinijai. Krikščionių priespauda yra tokia didelė, kad net Kinijos katalikai yra atplėšti nuo Romos popiežiaus. Yra sukurta marionetinė „Kinijos Patriotinė Katalikų Bažnyčia“, kuri nepripažįsta Romos popiežiaus (nes jis yra užsienietis) ir deklaruoja lojalumą komunistiniams idealams. Nemanau, kad tokios bendruomenės gali būti sektinas pavyzdys.
Galima būtų komentuoti kiekvieną faktinę detalę, kiekvieną tolesnę nuogirdą apie Vilniaus hierarchus ir kt., kurios straipsnyje perduodamos tarsi per „sugedusį telefoną“. Tačiau, manau, jau pakankamai parodžiau, kad autorius visiškai neturi suvokimo apie tai, ką „komentuoja“.
Kas yra autokefalija? Graikiškai „autokephalia“ reiškia „savivaldą“ (gr. „autos“ – pats, „kephale“ – „galva“, „valdžia“). Stačiatikių Bažnyčioje, skirtingai negu Romos Katalikų, neegzistuoja žemiškas, vienvaldis Bažnyčios valdovas.
Stačiatikių Bažnyčia – tai absoliučiai nepriklausomų viena nuo kitos Bažnyčių šeima, kurias vienija bendras tikėjimas, priimtas visų Bažnyčių atstovų Visuotiniuose Susirinkimuose ir eucharistinis bendravimas (tarpusavio pripažinimas švč. Komunijos sakramente). Šiuo metu yra 15 Stačiatikių Bažnyčių. Kiekviena autokefalinė Bažnyčia pati renkasi vyskupus, Bažnyčios vadovą, tvarkosi vidinius reikalus. Vienintelis dalykas, kurio negali keisti Vietinė Bažnyčia – Visuotinio tikėjimo, priimto bendrai visų Bažnyčių.
Šitoks Bažnyčios sutvarkymas remiasi mokymu, kad aukščiausias galios šaltinis yra vyskupo sostas (gr. kathedra). Kiekvieno vyskupo sostas, kaip rašo šv. Grigalius Didysis, – tai Petro uola, ant kurios laikosi Bažnyčia. Kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje yra aukščiausia valdžia, tačiau, praktiniais sumetimais, vyskupai jungiasi į bendruomenes, kurioms vadovauja vyskupų tarybos (sinodai), o sinodams pirmininkauja vienas vyskupų (vadinamas arkivyskupu, metropolitu arba patriarchu).
Nesvarbu, kas bebūtų pirmininkaujantis vyskupas, jis tėra pirmas tarp lygių (lot. primus inter pares) ir neturi išskirtinės galios kitų vyskupų atžvilgiu. Pavyzdžiui, Maskvos patriarchas be Vilniaus arkivyskupo palaiminimo negali laikyti Mišių Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje.
Iš išvardytų sąlygų akivaizdu, kad tam, jog Bažnyčia galėtų būti autokefalinė, ji turi gebėti visiškai save išlaikyti. Ji turi galėti iš savo atstovų išsirinkti vyskupą, turėti įstaigas dvasininkų ruošimui. Kadangi, pagal Stačiatikių Bažnyčios kanonus, nuo VI-ojo amžiaus kandidatais į vyskupus gali būti tik vienuoliai, tai autokefalinei Bažnyčiai itin svarbūs stiprūs vienuolynai ir bent minimali seminarijų sistema, kuri leistų ruošti dvasininkus.
Dabar turėtų būti lengva suprasti, kad ponas A.Medalinskas visiškai nesiorientuoja situacijoje, kurią komentuoja. Tarkime, rytoj Lietuvos stačiatikiai paskelbia autokefaliją. Apsimeskime, kad įvyko stebuklas ir visos kanoninės Bažnyčios ją pripažino (nes, šiaip jau, autokefalija yra ne skelbiama, o suteikiama ir netrukus viso pasaulio stačiatikiai nutrauktų su lietuviais eucharstinį bendravimą, t.y. atskirtų juos nuo Bažnyčios). Iš ko Lietuvos stačiatikiai rinks vyskupus? Iš dešimties vienuolių, atsitiktinėmis gyvenimo aplinkybėmis atsidūrusių Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne? O kur ruošime savo dvasininkus? Vienuolyno valgykloje įrengsime apmokymus?
Tam, kad Bažnyčia taptų autokefaline, ji turi, visų pirma, sugebėti savarankiškai išgyventi, apsirūpinti iš vidaus. Paprastai Bažnyčios nėra autokefalinės todėl, kad jos tokios negali būti, o ne atvirkščiai. Kaip žinia, Maskva dar 1970 m. suteikė autokefaliją Amerikos Stačiatikių Bažnyčiai. Autokefalija – ne politinis, o ekleziologinis (religinis) klausimas.
Kaip rašo stačiatikių misiologijos teoretikas Nikolajus Iljinskis, autokefalija visada buvo ir yra bet kokios ortodoksų misijos tikslas. Cariniais laikais Lietuvoje buvo ir daugybė vienuolynų, ir stipri seminarija Vilniuje, tačiau sovietmečiu viskas buvo uždaryta ir sunaikinta. Šiuo metu Lietuvoje beliko vienas stačiatikių vienuolynas ir viena moterų vienuolių bendruomenė be vienuolyno. Todėl, nors savo finansinėje ir kt. veikloje esame absoliučiai nepriklausomi nuo Maskvos, vyskupai pas mus atvyksta iš užsienio, o savo dvasininkus, kuriuos taip pat šventinti galime be Maskvos žinios, ruošiame taip pat užsienyje.
Kai kurie žmonės, kaip Viktoras Juščenka (kurį gerbiu už jo indėlį į ukrainiečių kultūros gaivinimą) ar pseudopatriarchas Filaretas bando autokefalijos klausimą padaryti politiniu klausimu, tačiau panaši traktuotė buvo pasmerkta Stačiatikių Bažnyčioje dar 1872 m. Konstantinopolio sinode kaip eretinė. Šiuo metu nei Viktoras Juščenka, nei patriarchas Filaretas nėra mūsų Bažnyčios nariai, o pastarasis dar ir ekskomunikuotas asmeniškai. Autokefalijos klausimas – pačių stačiatikių reikalas, kaip ir popiežiaus išrinkimas – pačių katalikų.
Pabrėždamas, kad autokefalijos klausimas yra religinis, o ne politinis klausimas, manau, kad demokratinėje visuomenėje kitatikiams yra visiškai nepriimtina kištis į stačiatikių religinės bendruomenės vidaus gyvenimą ir aiškinti, kas turi būti nepriklausomi, o kas – priklausomi. Tai yra norma minėtoje komunistinėje Kinijoje, kur iš stačiatikių buvo išreikalauta, kad jie būtų nepriklausomi nuo Maskvos, kaip ir iš katalikų – nuo Vatikano. Tačiau jei ponas Medalinskas tikrai nuoširdžiai nori Lietuvos stačiatikių autokefalijos, siūlau jam priimti stačiatikių tikėjimą, tapti vienuoliu ir įkurti naują vienuolyną kur nors Žemaitijoje. Manau, mūsų vyskupas neprieštarautų ir turėtume daugiau potencialių kandidatų į vyskupus.
lrytas.lt
Gintaras Sungaila
Neseniai lrytas.lt pasirodė provokacinis Alvydo Medalinsko straipsnis „Ar Lietuvos stačiatikiai paseks kitų Baltijos šalių pavyzdžiu?“. Jame autorius nuogąstauja, kad lietuviai „stačiatikiai“ neseka užsienio šalių pavyzdžiu ir nediskutuoja apie savarankiškumą nuo Maskvos patriarchato. Kaip krikščionių stačiatikių tikėjimą (dar – stačiatikiai, pravoslavai) išpažįstantis žmogus pajutau pareigą atsakyti į šį nesupratimo ir faktinių klaidų kupiną autoriaus pamąstymą.
Pradėkime nuo faktų. Autorius rašo: „Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos dėka, po pokalbio su patriarchu Konstantinopolyje, dar įkurta ir nepriklausoma Stačiatikių bažnyčia, valdoma Kijevo patriarchato.“ Matyt, šį teiginį autorius sudėliojo iš nuogirdų, nes nieko panašaus niekada neįvyko. 1992 metais kanonis Ukrainos stačiatikių bažnyčios (Maskvos ir visos Rusios patriarchato dalies) laikinasis vadovas (locus tenens) Filaretas paskelbė savo valdomos bažnyčios autokefaliją, t.y. nepriklausomybę nuo Maskvos. Kadangi šiuo veiksmu jis sulaužė savo asmeninę priesaiką, duotą priešais evangeliją ir altorių (tai – aukščiausio lygio priesaika Stačiatikių bažnyčioje), tai asmeniškai buvo ekskomunikuotas, o viso pasaulio stačiatikiai su jo sekėjais nutraukė eucharistinį bendravimą.
Tai reiškia, kad vadinamasis „Kijevo patriarchas“ Filaretas viso pasaulio stačiatikių akyse net nėra krikščionis, o jo ganomieji „stačiatikiai“ – visai ne stačiatikiai ir negautų Komunijos nei vienoje iš kanoninių Stačiatikių Bažnyčių. Taip, jis bandė išsisukti nekanoniškai prašydamas Konstantinopolio patriarcho užtarimo, tačiau patriarchas kategoriškai atsisakė net diskutuoti šiais klausimais. Jokios „Kijevo patriarchato“ Bažnyčios nei Filaretas, nei Juščenka nesukūrė ir vienintelė Bažnyčia, kurią Ukrainoje pripažįsta viso pasaulio stačiatikiai, yra autonominė Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia Maskvos patriarchato sudėtyje.
Autorius taip pat sako, kad nepriklausomos Stačiatikių Bažnyčios veikė ir sovietiniais laikais Gruzijoje bei Armėnijoje. Priminsiu, kad Armėnijos Apaštališkoji Bažnyčia dar V amžiuje nutraukė eucharistinį bendravimą su Stačiatikių Bažnyčia ir nėra jos dalis. Ji išpažįsta miafizitų (arba „monofizitų“) tikėjimą. Jie nėra stačiatikiai, kaip ir nėra katalikai.
Kaip dar vieną sektiną pavyzdį autorius įvardija Kinijos Stačiatikių Bažnyčią. Priminsiu, kad komunistinė Kinijos valdžia griežtai reikalauja iš visų krikščionių nutraukti bet kokius ryšius su užsieniu ir prisiekti ištikimybę komunistinei Kinijai. Krikščionių priespauda yra tokia didelė, kad net Kinijos katalikai yra atplėšti nuo Romos popiežiaus. Yra sukurta marionetinė „Kinijos Patriotinė Katalikų Bažnyčia“, kuri nepripažįsta Romos popiežiaus (nes jis yra užsienietis) ir deklaruoja lojalumą komunistiniams idealams. Nemanau, kad tokios bendruomenės gali būti sektinas pavyzdys.
Galima būtų komentuoti kiekvieną faktinę detalę, kiekvieną tolesnę nuogirdą apie Vilniaus hierarchus ir kt., kurios straipsnyje perduodamos tarsi per „sugedusį telefoną“. Tačiau, manau, jau pakankamai parodžiau, kad autorius visiškai neturi suvokimo apie tai, ką „komentuoja“.
Kas yra autokefalija? Graikiškai „autokephalia“ reiškia „savivaldą“ (gr. „autos“ – pats, „kephale“ – „galva“, „valdžia“). Stačiatikių Bažnyčioje, skirtingai negu Romos Katalikų, neegzistuoja žemiškas, vienvaldis Bažnyčios valdovas.
Stačiatikių Bažnyčia – tai absoliučiai nepriklausomų viena nuo kitos Bažnyčių šeima, kurias vienija bendras tikėjimas, priimtas visų Bažnyčių atstovų Visuotiniuose Susirinkimuose ir eucharistinis bendravimas (tarpusavio pripažinimas švč. Komunijos sakramente). Šiuo metu yra 15 Stačiatikių Bažnyčių. Kiekviena autokefalinė Bažnyčia pati renkasi vyskupus, Bažnyčios vadovą, tvarkosi vidinius reikalus. Vienintelis dalykas, kurio negali keisti Vietinė Bažnyčia – Visuotinio tikėjimo, priimto bendrai visų Bažnyčių.
Šitoks Bažnyčios sutvarkymas remiasi mokymu, kad aukščiausias galios šaltinis yra vyskupo sostas (gr. kathedra). Kiekvieno vyskupo sostas, kaip rašo šv. Grigalius Didysis, – tai Petro uola, ant kurios laikosi Bažnyčia. Kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje yra aukščiausia valdžia, tačiau, praktiniais sumetimais, vyskupai jungiasi į bendruomenes, kurioms vadovauja vyskupų tarybos (sinodai), o sinodams pirmininkauja vienas vyskupų (vadinamas arkivyskupu, metropolitu arba patriarchu).
Nesvarbu, kas bebūtų pirmininkaujantis vyskupas, jis tėra pirmas tarp lygių (lot. primus inter pares) ir neturi išskirtinės galios kitų vyskupų atžvilgiu. Pavyzdžiui, Maskvos patriarchas be Vilniaus arkivyskupo palaiminimo negali laikyti Mišių Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje.
Iš išvardytų sąlygų akivaizdu, kad tam, jog Bažnyčia galėtų būti autokefalinė, ji turi gebėti visiškai save išlaikyti. Ji turi galėti iš savo atstovų išsirinkti vyskupą, turėti įstaigas dvasininkų ruošimui. Kadangi, pagal Stačiatikių Bažnyčios kanonus, nuo VI-ojo amžiaus kandidatais į vyskupus gali būti tik vienuoliai, tai autokefalinei Bažnyčiai itin svarbūs stiprūs vienuolynai ir bent minimali seminarijų sistema, kuri leistų ruošti dvasininkus.
Dabar turėtų būti lengva suprasti, kad ponas A.Medalinskas visiškai nesiorientuoja situacijoje, kurią komentuoja. Tarkime, rytoj Lietuvos stačiatikiai paskelbia autokefaliją. Apsimeskime, kad įvyko stebuklas ir visos kanoninės Bažnyčios ją pripažino (nes, šiaip jau, autokefalija yra ne skelbiama, o suteikiama ir netrukus viso pasaulio stačiatikiai nutrauktų su lietuviais eucharstinį bendravimą, t.y. atskirtų juos nuo Bažnyčios). Iš ko Lietuvos stačiatikiai rinks vyskupus? Iš dešimties vienuolių, atsitiktinėmis gyvenimo aplinkybėmis atsidūrusių Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne? O kur ruošime savo dvasininkus? Vienuolyno valgykloje įrengsime apmokymus?
Tam, kad Bažnyčia taptų autokefaline, ji turi, visų pirma, sugebėti savarankiškai išgyventi, apsirūpinti iš vidaus. Paprastai Bažnyčios nėra autokefalinės todėl, kad jos tokios negali būti, o ne atvirkščiai. Kaip žinia, Maskva dar 1970 m. suteikė autokefaliją Amerikos Stačiatikių Bažnyčiai. Autokefalija – ne politinis, o ekleziologinis (religinis) klausimas.
Kaip rašo stačiatikių misiologijos teoretikas Nikolajus Iljinskis, autokefalija visada buvo ir yra bet kokios ortodoksų misijos tikslas. Cariniais laikais Lietuvoje buvo ir daugybė vienuolynų, ir stipri seminarija Vilniuje, tačiau sovietmečiu viskas buvo uždaryta ir sunaikinta. Šiuo metu Lietuvoje beliko vienas stačiatikių vienuolynas ir viena moterų vienuolių bendruomenė be vienuolyno. Todėl, nors savo finansinėje ir kt. veikloje esame absoliučiai nepriklausomi nuo Maskvos, vyskupai pas mus atvyksta iš užsienio, o savo dvasininkus, kuriuos taip pat šventinti galime be Maskvos žinios, ruošiame taip pat užsienyje.
Kai kurie žmonės, kaip Viktoras Juščenka (kurį gerbiu už jo indėlį į ukrainiečių kultūros gaivinimą) ar pseudopatriarchas Filaretas bando autokefalijos klausimą padaryti politiniu klausimu, tačiau panaši traktuotė buvo pasmerkta Stačiatikių Bažnyčioje dar 1872 m. Konstantinopolio sinode kaip eretinė. Šiuo metu nei Viktoras Juščenka, nei patriarchas Filaretas nėra mūsų Bažnyčios nariai, o pastarasis dar ir ekskomunikuotas asmeniškai. Autokefalijos klausimas – pačių stačiatikių reikalas, kaip ir popiežiaus išrinkimas – pačių katalikų.
Pabrėždamas, kad autokefalijos klausimas yra religinis, o ne politinis klausimas, manau, kad demokratinėje visuomenėje kitatikiams yra visiškai nepriimtina kištis į stačiatikių religinės bendruomenės vidaus gyvenimą ir aiškinti, kas turi būti nepriklausomi, o kas – priklausomi. Tai yra norma minėtoje komunistinėje Kinijoje, kur iš stačiatikių buvo išreikalauta, kad jie būtų nepriklausomi nuo Maskvos, kaip ir iš katalikų – nuo Vatikano. Tačiau jei ponas Medalinskas tikrai nuoširdžiai nori Lietuvos stačiatikių autokefalijos, siūlau jam priimti stačiatikių tikėjimą, tapti vienuoliu ir įkurti naują vienuolyną kur nors Žemaitijoje. Manau, mūsų vyskupas neprieštarautų ir turėtume daugiau potencialių kandidatų į vyskupus.
lrytas.lt
