Elgesio cerkvėje taisyklės

Kaip elgtis cerkvėje?

TRUMPAI

TRYS PAGRINDINIAI PRINCIPAI

Jei į cerkvę einate pirmą kartą, pakanka žinoti  principus:

1. Įėjus. Įėję į cerkvę triskart persižegnokite ir po kiekvieno karto nusilenkite. Po to prieikite prie centre esančios ikonos, ją pabučiuokite (kaip tai daryti, žr. žemiau). Dabar susiraskite vietą, atsistokite ir ramiai melskitės, o po Liturgijos darykite tą patį, ką ir įeidami, tik atvirkštine tvarka. Pirma pabučiuokite ikoną, po to - triskart persižegnokite prieš išeidami.

2. Pamaldų metu. Pamaldų metu pradžiai užtenka žinoti vieną dalyką - kai ko nors meldžiate, žegnokitės (stebėkite, kada žegnojasi kiti). Kai kunigas jus laiminama arba smilko, pasilenkite (kai laimina kryžiumi - persižegnokite ir pasilenkite).

3. Žvakių statymas. Žvakes už gyvuosius statome prie visų ikonų, o už mirusiuosius - ant specialaus stalo, vadinamo „panichidų stalu“. Žvakes galima statyti prieš ir po pamaldų, bet ne jų metu.

Jei esate moteris, einant į cerkvę derėtų užsidėti kokį nors galvos dangalą (skarelę, kepurę ar panašiai), jei vyras - nusiimti galvos dangalą. 

Kiekvieną kartą, kai einame per bažnyčios vidurį (pro Altoriaus Vartus), persižegnokime ir nusilenkime.

Jei į pamaldas vėluojat, neeikite bučiuoti ikonų, o iškart susiraskite maldos vietą ir melskitės. Pamaldų metu pageidautina nevaikščioti iš vienos vietos į kitą. Jei pavargote, prisėskite.

KAIP BUČIUOTI IKONĄ

Bažnyčios statutas numato prieš bučiuojant ikoną persižegnoti, nusilenkti ir dar kartą persižegnoti. Tada pabučiuoti ikoną ar relikvijas, po ko dar kartą persižegnoti ir nusilenkti. Šventojo ar Kristaus atvaizde nepriimta bučiuoti veido - Kristaus atvaizde bučiuojame ranką arba kojas, šventųjų atvaizduose - rankas, jei nematyti nei rankų, nei kojų - plaukus. Jei ikonoje pavaizduoti keli šventieji, vis tiek ikoną bučiuojame tik vieną kartą.

IŠSAMIAU

ĮVADAS

Egzistuoja tam tikros taisyklės, kaip pridera žmogui elgtis cerkvėje. Kai kurios iš jų kyla iš Šventosios Tradicijos, kai kurios - iš Šventojo Rašto, o kai kurios - tėra vietiniai papročiai, kurie skirtingose šalyse yra vis kitokie. Jos yra surašytos Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Statute.

Kodėl verta išmanyti bent pagrindines elgesio cerkvėje taisykles? Šv. Filaretas (Maskvos metropolitas) pabrėžia, jog bent minimalus statuto išmanymas padeda laikytis minioje, niekuo neišsiskirti: „kad neatkreiptume į save besimeldžiančiųjų dėmesio, sulaikome kvapą, nors ir mūsų širdis - išjudinta, arba ašaras, nors ir jos pasiruošusios veržtis iš akių [...], o tada ir minioje [...] meldžiamės Tėvui slaptoje... (Mt 6,6)“. Netvarkingas elgesys gali blaškyti, o tada, kai visi seka tvarka, melstis yra lengviausia. Taigi, taisyklės savaiminės vertės neturi, bet palengvina bendruomenės susirinkimų eigą. 

Iš to seka principas - jei parapijos bendruomenės įpročiai skiriasi nuo statuto, reikia sekti parapijoje priimtu elgesiu, o ne statutu. Apskritai, jeigu kas nors nesilaiko Statuto taisyklių, derėtų pažvelgti į tai broliškai ir atlaidžiai, o ne fariziejiškai. Mūsų priekaištai neturėtų trukdyti žmonėms melstis. Toliau bus pateiktos taisyklės, kokios nurodytos Statute.

BAŽNYČIOJE

Etiketas: Įeidami į bažnyčios pastatą triskart žegnojamės ir tiek pat lenkiamės. Rekomenduojama mintyse skaityti maldas: „1. Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui (muitininko malda); 2. Sukūręs mane, Viešpatie, pasigailėk manęs; 3. Viešpatie, pasigailėk manęs, nesuskaičiuojamai nuodėmių padariusio“. Bažnyčios viduje įėję bučiuojame centrinę ikoną. Kiekvieną kartą, kai einame per bažnyčios centrą (pro Altoriaus Vartus), persižegnokime ir nusilenkime. Liturgijos metu reikėtų stengtis nevaikščioti po cerkvę. Pamaldų metu draudžiama bučiuoti ikonas, statyti žvakes ir atlikti kitus blaškančius veiksmus, nesusijusius su pamaldomis.

Pagal Tradiciją, vyrai turėtų stovėti dešinėje cerkvės pusėje, Kristaus ikonos pusėje, o moterys - kairėje, Dievo Motinos ikonos pusėje. Tačiau šios tradicijos jau beveik nebesilaikoma. Bučiuojant kryžius, ikonas ir kt. paprastai pirmi užleidžiami vyrai (skirtingai nei mes pratę pagal pasaulietinį etiketą, kur užleidžiamos moterys).

Apranga: tiek vyrams, tiek moterims Šventieji Tėvai nurodo rengtis kukliai. Šv. Izaoko Siro pamokymu, tiek vyrai, tiek moterys turėtų stengtis nedemonstruoti atviro kūno; juo labiau - nesirengti gundančiai. Moteris turi būti prisidengusi galvą apdangalu, o vyras turi nusiimti tai, kas dengia galvą (1 Kor 11,5). Savo išvaizda, stipriu kvepalų kvapu ar pan. neturime trukdyti kitiems melstis. Ant ikonų ir kryžiaus po bučiavimo neturėtų likti lūpdažių - geriau, jei ruošiamės bučiuoti šventenybes, susilaikyti nuo lūpų dažymo. Moterims nedera nešioti vyriškų rūbų, o vyrams - moteriškų.

ŽEGNOJIMASIS IR LENKIMASIS

Yra dviejų rūšių nusilenkimai - mažieji (lenkiamės iki juosmens) ir didieji (prostracijos; iki žemės - klaupiamės ir galva liečiame grindis). Žegnojamasi neskubant, lenkiamasi tik pilnai persižegnojus. Geriausia lenktis visiems esantiems bažnyčioje vienu metu.

Žegnojamės be nusilenkimų:

1. Kai skaitomas Tikėjimo išpažinimas, malda „Dangaus valdove...“, giesmė „Viengimi Sūnau ir Dievo Žodi....“;
2. Baigiamosios maldos (Otpust) „Kristus, tikrasis mūsų Dievas...“ metu;
3. Šventojo Rašto (Apaštalo ir Paremijų (Senojo Testamento)) skaitymo pradžioje.

Žegnojamės su nusilenkimu:

1. Įeidami ir išeidami iš cerkvės (triskart);
2. Kunigo žodžių metu: „Imkite, valgykite...“; „Gerkite iš jos visi...“; „Tavąsias iš Tavųjų...“;
3. Liturgijos metu, po giesmės „Tėve mūsų“ - švenčių dienomis (ir sekmadieniais);
4. Kunigo žodžių metu: „Švenčiausia - šventiesiems“ švenčių dienomis (ir sekmadieniais);
5. Po giesmės „Garbingesnę už cherubinus...“;
6. Trišventos maldos metu, kai skaitomas arba giedamas trigubas „Aleliuja“, „Ateikite, nusilenksime...“, po paskelbimo „garbė Tau, Kristau mūsų Dieve...“, prieš taip vadinamą Otpustą (baigiamąsias maldas): „Kristus tikrasis mūsų Dievas...“ - trys nusilenkimai;
7. Litijos metu: po kiekvieno iš pirmų dviejų ektenijos prašymų - triskart nusilenkiame, po dviejų kitų - po vieną. Maldos „Gailestingasis Valdove“ metu persižegnojam ir palenkiam galvą;
8. Kai pradedama skaityti arba giedoti malda „Viešpatie, padaryk mus vertus“ vakarinės metu ir per Doksalogiją, t.y. rytmetinės metu (tada daromi trys nusilenkimai); 
9. Kanono skaitymo metu, 1 ir 9 giesmių metu, pirmojo maldos kreipinio metu (per priedainį) į Išganytoją, į Dievo Motiną, į šventuosius;
10. Giedant „Tebūna Viešpaties vardas...“ Liturgijos ir vakarinės pabaigoje;
11. Visų atliepų „galvas Viešpačiui palenkime“ metu persižegnojam ir palenkiame galvas iki kunigo šaukinio;
12. Po giesmės „Garbė, Tau, mūsų Dieve, garbė Tau“ prieš ir po Evangelijos skaitinio, o po atliepo „Dėmėkimės“ persižegnojame ir palenkiame galvą;
13. Liturgijos metu, prasidėjus „Cheruvimų“ giesmei persižegnojam ir palenkiame galvą iki Šventųjų Atnašų išnešimo. po kunigo žodžių „Teatmena jus visus Viešpats...“ - trys nusilenkimai.

Žegnojamės su prostracija:

1. Pasninko metu įžengiant į bažnyčią ir išeinant iš jos (trys prostracijos);
2. Pasninko metu, per rytmetinę, po kiekvienos giesmės Dievo Gimdytojai: „Aukštink, mano siela, Viešpatį...“, po žodžių „Tave aukštiname...“;
3. Pasibaigus giesmei „Tau giedame...“;
4. Po „Tikrai verta“;
5. Po „Tėve mūsų“ šiokiadieniais;
6. Po šaukinio „Švenčiausia - šventiesiems“ šiokiadieniais;
7. Išnešant Šventąsias Atnašas, žodžių „Dievobaimingai prieikite...“ metu, antrą kartą - per žodžius „visais laikais, dabar ir visados, ir per amžių amžius...“;
8. Gavėnios metu, per Iš Anksto Pašventintųjų Atnašų Liturgiją, skambant šaukiniui „Kritaus Šviesa teapšviečia jus“;
9. Gavėnios metu, per Iš Anksto Pašventintųjų Atnašų Liturgiją, per giesmę „Priimk mano maldą kaip smilkalų atnašos dūmus...“ ir „Dabar Dangiškosios Galybės...“;
10. Gavėnios metu, per didžiuosius pavakarius, giedant „Švenčiausioji Valdove...“ (nusilenkimas po kiekvieno posmo); giedant „Sveika, Marija...“ ir kita Gavėnios pavakarių metu (trys prostracijos);
11. Gavėnios metu, skaitant šv. Efremo Siro maldą;
12. Gavėnios metu, giedant baigiamuosius žodžius „Atmink, mus, Viešpatie, kada ateisi į savo Karalystę“ (trys prostracijos); 
13. Per didžiąją vakarinę Švenčiausios Trejybės (Sekminių) šventės metu, diakonui skelbiant: „Dar ir dar, kelius palenkime...“, priklaupiama ir nuleidžiama galva iki žemės iki maldų pabaigos.

Lenkiamės be žegnojimosi: 

1. Kunigui tariant: „Ramybė visiems!“, „Viešpats palaiminimas tebūna...“, „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo ir Tėvo meilė...“, „Ir tebūna Aukščiausiojo Dievo ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus gailestingumas...“;
2. Otpusto gale, jei kunigas jį tarią be kryžiaus.

Prostracija be žegnojimosi:

1. Gavėnios metu, didžiųjų pavakarių pabaigoje, per maldą „Gailestingasai Valdove...“ atliekama prostracija ir liekama prie žemės iki maldos pabaigos;
2. Gavėnios metu, didžiųjų pavakarių pabaigoje, kai kunigas kreipiasi: „Atleiskite, garbingieji tėvai ir broliai“.

Žegnotis nedera:

1. Šešiapsalmio skaitymo metu;
2. Psalmių ir sticherų skaitymo ir giedojimo metu. Sticherų ir psalmių skaitymo metu tik tada dera lenktis, kai tam kviečia patys žodžiai: „nusilenkime“, „parpulkime“ ir kt.

Draudžiamos prostracijos:

Sekmadienį, dvylikos didžiųjų švenčių metu, dienomis nuo šv. Kalėdų iki Viešpaties Krikšto, nuo šv. Velykų iki Sekminių. Prostracijos baigiasi po vakarinio įėjimo (kai giedama „Džiaugsmingoji Šviesa“ - „Svete Tichij“) šventės išvakarėse iki giedojimo „Viešpatie, padaryk mus vertus“ šventinės dienos vakarinėje. 

PAPROČIŲ REIKŠMĖ

Kaip jau minėjome šv. Filareto mintį, svarbiausia cerkvėje yra neišsiskirt. Nuvykę į skirtingas parapijas, juo labiau - į skirtingas šalis, susidursime su skirtingais elgesio papročiais. Pavyzdžiui, Graikijoje moterys nevilki galvos dangalų, kas simbolizuoja jų laisvę Kristuje (priešingai greta Osmanų imperijos laikais gyvenusioms musulmonėms, kurios turėjo slėpti veidą). Rytų Europos šalyse ir Rusijoje egzistuoja maldos, kurių metu klūpima, tačiau klūpėjimas yra grynai katalikiškas paprotys, nežinomas Rytų dvasingumo tradicijai. Taigi, kiekvienu atveju dera atsižvelgti į bendruomenės papročių ypatybes.  

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą