Ar krikščionys niekina kūną?

Taip pat skaitykite: Asketikos ir tradicijos prasmė


Mūsų Tėvai tarp Šventųjų Makarijus, Onufrijus ir Petras Atonietis
APAŠTALAS PAULIUS APIE KŪNĄ 
 „Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas! Valgis yra pilvui ir pilvas – valgiui, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui.  Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais? Nieku būdu! Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja? Ir du taps, – sako Raštas, – vienu kūnu. Taip pat kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo. Sergėkitės palaidumo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6,12-20)
Kaip pažymi daugelis naujųjų laikų komentatorių (Matthew Henry, The Pulpit Commentary) žodžiai „viskas man valia!“ (pánta moi éxestin), t.y. „viskas man leidžiama“ (gr. žodis éxesti reiškia legalumą, buvimą įstatymo ribose, leidžiamumą) galėjo būti šūkis, naudojamas korinietčių bendruomenėje arba žodžiai, šios bendruomenės parašyti laiške šv. Pauliui. Panašu, kad pirmųjų krikščionių tarpe būta tokių, kurie, galbūt, piktnaudžiavo tokiais Kristaus žodžiais kaip „šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2,27) ar „ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ (Apd 10,15). Panašus mąstymas, neteisingai suprantant laisvę, kurią žmogus įgija Kristuje, vėliau istorijoje lėmė daugybės sektų atsiradimą, kurios dažnai išvirsdavo į seksualinio pobūdžio kultus (pvz. kai kurie gnostikai pirmaisiais amžiais, chlystai XVII-XX a. Rusijoje).

Korintiečiai, teigdami, kad dėl įtikėjimo Kristumi jiems galima bet kas, pradėjo elgtis neprotingai, nusidėti. Apaštalas palenkė jų garbę atskleisdamas jų poelgių beprotybę: teigdami, kad yra laisvi, todėl jiems viskas galima, jie save pavergia. Juk jei mes sakome: „aš esu laisvas ir nepriklausomas pilietis“ ir džiaugdamiesi tuo atsiduodame tironui ir tampame jo vergais, tai mūsų vergovė paneigia mūsų ankstesnę laisvę. Taip ir su nuodėme - grįždami į vergovę nuodėmei mes paneigiame savo laisvę Kristuje.

Kaip komentuoja Teofilaktas Bulgaras, Apaštalas Paulius tarsi sako korintiečiams: „jūs atsiduodate ne todėl, kad turėtumėte valdžia virš jų [valgių], bet todėl, kad pats esi jų valdžioje“. Valgius Apaštalas glaudžiai sieja su svetimavimo, palaidumo nuodėme, nes, kaip pastebi ir daugybė Tėvų, palaidumas yra tiesiogiai susijęs su apsirijimu. „Pataikavimas pilvui yra paleistuvystės motina“, rašo šv. Nilas Sinajietis.

Apaštalas Paulius moko, kad visame kame būtinas saikas. Jei prarandame saiką valgyme, tai tampame apsirijimo vergais. Jei prarandame saiką alkoholio gėrime, tampame girtuokliavimo vergais. Na, o erotinės meilės atžvilgiu Apaštalas moko, kad ji turi būti suvaldyta: „nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti“ (1 Kor 7,8-9).

Lytinė meilė yra ypatinga, nes susijungdami su kita lytimi mes tampame vienu kūnu (Pr 2,24). Jei du žmonės visokeriopai myli vienas kitą ir yra pasiryžę bendrai eiti gyvenimo keliu, tai krikščioniška santuoka gali tapti priemone pažinti Dievo ir Bažnyčios santykio slėpinį. Apaštalas rašo: „vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų [...]. Vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią. [...] Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“. Kristus atidavė save mirčiai, kad apvalytų mūsų nuodėmes ir įsteigė Eucharistijos sakramentą, kad su juo galėtume tapti vienu kūnu. Buvojantysis Bažnyčioje buvoja vienu kūnu su Kristumi. Lygiai taip pat vyras, aukodamasis dėl savo vienintelės mylimosios, su kuria per santuoką tampa vienu kūnu, gali pažinti Kristaus meilę Bažnyčiai. O kadangi jiedu yra vienu kūnu, tai šią meilę kontempliuoja ir moteris.

Nesutvarkyta meilė ir nesaikingas valgymas bei gėrimas veda į besaikį palaidumą, vergystę gašlumo ydai. „Viskas valia“, bet pasirinkti derėtų tai, kas yra naudinga ir tai, kas mūsų nepavergs. Tik išlikdami laisvi galime „šlovinti Kristų savo kūnu“.

KŪNAS IR LAISVĖ

Tačiau krikščionių asketų radikalumas kartais gali pasirodyti perdėtas ir niekinantis kūną. Dažnas šiuolaikinės visuomenės atstovas, pripratęs vaikytis malonumo ir tenkinti visus įgeidžius, stebisi krikščionių požiūriu į kūną. Šį požiūrį XIX a. išreiškė Friedrichas Nietzsche:


„[Krikščionybė] turi tik blogus tikslus: gyvenimo nuodijimas, šmeižimas, neigimas, panieka kūnui, žmogaus žeminimas ir savinieka per nuodėmės sąvoką [...]. Kaipgi galima duoti vaikams ir moterims į rankas knygą, kurioje esama tokių niekingų žodžių: „Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą... Verčiau tuoktis negu degti“?“ (Nietzsche, Antikristas § 56)
Krikščionį galima visiškai prilyginti anarchistui: jų tikslas yra, jų instinktas nukreiptas tik griauti. Šio teiginio įrodymą tereikia perskaityti istorijoje [...]. [Pagoniškosios įstatymdavystės] tikslas buvo „įamžinti“ didžiulę visuomenės organizaciją - svarbiausią sąlygą gyvenimui klestėti; padaryti galą tokiai organizacijai, nes joje klesti gyvenimas, tapo krikščionybės pašaukimu.“ (Nietzsche, Antikristas § 58)

Centre F. Nietzsches filosofijos samprata - gyvenimas arba gyvybė, išreiškiama graikišku žodžiu bios. Būdamas klasikinės filologijos specialistu, Nietzsche jautė, kaip bio-logija yra glaudžiai susijusi su gyvenimo filosofija (tai juntama ir pas Aristotelį, kurio kūrybos 25% sudaro biologijos traktatai). „Stipriojo morale“, teisinga etika Nietzsche laikė sąlygų sudarymą gyvybės plėtrai (apskritai Nietzsches etika labai artima Aristotelio etikai, pastaroji samprata - eudaimonijos, tai pastebima šiuolaikinių tyrinėtojų veikaluose). Tačiau žmogiškasis buvimas yra kitoks buvimas, nei gyvūniškasis.

Filosofas Vladimiras Solovjovas yra pastebėjęs, kad vien žmogiškosios lytinės meilės fenomenas atskleidžia žmogaus būtybės ypatingumą. Daugeliui žemesniųjų organizmų būdingas nelytinis dauginimasis, pavyzdžiui, augalai, bakterijos ir grybai dauginasi vegetatyvinio dauginimosi būdu. Motininis augalas tėra klonuojamas (augalo „ūselių“ ar kt. pagalba). Tą galime stebėti braškėse, alijošiuje ir kt. augaluose.

Sudėtingesni organizmai turi lytis, tačiau jų dauginimasis vis tiek nėra žmogiškas. Gyvūnų, tokių kaip šunys, karvės, paukščiai dauginimasis remiasi seksualine selekcija, t.y. lytiškumas tarnauja tik tam, kad gyvūnų individai galėtų pasirinkti sau genetiškai tinkamiausius (stipriausios prigimties) kitos lyties atstovus ir tokiu būdu išvestų stipresnius palikuonis. Kadangi silpnos prigimties individų niekas nesirenka, jie neturi palikuonių, ir taip gryninama rūšis.

Tiek nelytiškai, tiek lytiškai vykstančio gyvūniško dauginimosi tikslas - rūšies (gr. eidos) išlikimas. Vieni bando išlaikyti rūšį per kuo didesnį palikuonių skaičių, kiti - gimdydami stipresnius palikuonius. Kaip pastebi Platonas, paskiro gyvūnų buvimas yra realizuojamas per rūšies būtį. Gyvūnas įsibūtina pratęsdamas savo rūšies buvimą pasaulyje.

Žmogiškoji lytinė meilė yra visai kitokios rūšies. Žmogiškoji meilė dažnai neveda į palikuonių atsiradimą ir žmonės gali sąmoningai pasirinkti genetiškai „nepatrauklius“ partnerius. Kaip teigia Solovjovas, žmogiškoji meilė - tai sąmoninga būtis kitame, savo egoizmo, savo patybės peržengimas, kito prasmės atpažinimas. Ši meilė realizuojasi ne tik kaip fizinė sueitis, bet kaip tęstinis dvasinis bendradarbiavimas, dviejų valių sąveika, kurios pasekoje du žmonės vienas kitame išlieja, suformuoja tobuląsias žmogiškas savybes, reikalingas abiejų tobulam sambūviui.

Žmogiškoji meilė yra glaudžiai susijusi su kita išskirtine jo galia - laisvu apsisprendimu ir protingumu. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri gal visiškai transformuoti pasaulį remdamasi savo laisvaisiais sprendimais. Jei gyvūnas gali atlikti tik tai, kas yra užkoduota jo prigimtyje, tai žmogus turi laisvą kūrybinę galią (apsidairykite - miestai, automobiliai, kompiuteriai, menas, muzika - visa - žmogaus kūrinys). Žmogiškoji meilė - šios kūrybinės galios panaudojimas tarpasmeniniame santykyje.

Tikroji degradacija yra ne žmogaus prigimtinės kūrybinės galios (galios mylėti ir mylėjimo akto) išlaisvinimas, o bet kokios galios žmogiškai mylėti sunaikinimas. Žmogus, kuris tarsi gyvulys pradeda sekti kiekvienu savu kūno įgeidžiu, pradeda būti gyvuliškai. Jo būties horizontą ima sudaryti tik valgis, seksas, alkoholis, rūkalai ar dar blogiau. Narkomanijos suluošintas žmogus - liūdnas žmogaus, sekančio vien įgeidžiais, pavyzdys. 

Krikščioniškosios asketikos tikslas - žmogiškosios galios mylėti išlaisvinimas (atstatymas) ir jos naudojimo pradžia. Tai Bažnyčios Tėvų Tradicijoje vadinama Dievo atvaizdo ir panašumo atstatymu žmoguje. Per šią, o ne per gyvulišką Nietzsches prizmę reikia žvelgti į krikščioniškąją asketiką, kuri yra žmogiškojo orumo ir taurumo spindesys.

DYKUMOS TĖVAI APIE KŪNĄ

Kaip pastebi Ioannis Chryssavgis, lengva krikščionių asketų raštuose rasti daugybę gąsdinančių posakių apie kūną ir apie aistras. Tačiau nelengva suprasti, ką iš tiesų jais norima pasakyti. Menamasis krikščionių negailestingumas kūnui iš tiesų tėra to, kas nesaikinga atsikratymas.

Pažvelkime, ką mokė Dykumos Tėvai:
Aba Anatanas, 11. Dar jis sakė: „Yra tokių, kurie asketizmu sužalojo kūną, bet jiems stinga įžvalgumo (diakrisin - gero ir blogo skyrimas - G. S.), todėl jie toli nuo Dievo.“
Aba Agatonas 8: Kažkas paklausė abos Agatono: „Kas geriau, kūno askezė ar vidinis budrumas?“ Senolis atsakė: „Žmogus kaip medis: kūno askezė - tai lapija, vidinis budrumas - vaisiai. Yra parašyta: „kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 10), tad aišku, kad rūpintis reikia vaisiais. Kitaip tariant - sergėti dvasią, o ją globoti ir paruošti turi lapija, arba kūno askezė.“ 
Aba Poimenas 184: „Aba Izaokas atėjo aplankyti abos Poimeno ir rado jį mazgojantį kojas. Kadangi su juo galėjo laisvai kalbėtis, paklausė: „Kaip čia yra, kad kiti visko išsižada ir yra griežti savo kūnui?“ Aba Poimenas atsakė: „Mus mokė žudyti ne savo kūnus, o aistras.“

Kaip vaistingai sako aba Agatonas, kūno askezė yra lapija, kuri maitina vidinį budrumą, t.y. stipriną žmogaus sąmonę. Savaime pasninkas, fizinis darbas ir kt. tėra tušti užsiėmimai, jei nevirsta dvasinėmis pratybomis, nėra tinkamai įprasminami. Askezė - tik priemonė.

Ioannis Chryssavgis cituoja šv. Atanazo Didžiojo parašyto „šv. Antano Didžiojo Gyvenimą“, kuriame pasakojama, kad, nepaisant pasninko, ilgo nejudrumo ir kovos su demonais Antanas atrodė „visiškai harmoningas, kaip žmogus klausantis proto ir liekantis prigimtinės būsenos“. Antano gyvenimas nekenkė jo gyvenimui, jis nugyveno visą šimtmetį. Priešingai, jo askezė jį stiprino.

To nepasakysi apie tokius žmonės kaip Friedrichas Nietzsche, kuris ne tik neliko visą gyvenimą blaivaus proto ir tvirto kūno, bet paskutiniuosius gyvenimo metus, deja, praleido beprotnamyje. Šv. Grigalius Nazianzietis viename savo pamokslų pateikia gausybę pagonių filosofų pavyzdžių, kurie turėdami neteisingą gero ir blogo suvokimą nugyvendavo toli gražų ne taurų gyvenimą: Sokratas be „meilės grožiui“ (philokalia) turėjo „meilę berniukams“ (paiderasteia), Platonas, pasak populiarių pasakojimų, dėl savo pasidavimo apsirijimo ydai buvo parduotas į vergystę, o Empedoklis „pats save sudievinęs (heautòn theṓsas) [...], įšoko į Sicilijos vulkano duobę; bet jo mylimas sandalas, atmestas ugnies, pamatė, kad nepasidarė Empedoklis iš žmogaus dievu, o tebuvo pražudytas tuščiagarbiškumo (kenódoxos)“. Ar tai yra siekiamybė? Ar suvokia tie, kurie sako „viskas man valia“, kad tai - jų gyvenimo tikslas?

KŪNO PERKEITIMAS

Krikščioniškoji kūno asketika yra neatsiejama nuo krikščioniškojo tikėjimo Dievo Sūnaus atpirkimu ir Šventąja Dvasia. Dievas įsikūnijo, priėmė kūną, tam, kad prisiimtų žmogaus savavališkai atliekamą blogį. Kiek buvo didingas įsikūnijusio Dievo rodytas tobulai gero žmogaus pavyzdys, tiek pat niekingas ir žiaurus buvo blogas, kurį Jis prisiėmė. Ši amžinoji Kristaus auka yra viso mūsų daromo blogio atpirkimas. 


Kiekvieną kartą, kai mes darome ką nors blogo, žalojame save ir žalojame aplinkinius, sukeliame blogio pasekmes. Dievas yra pasiryžęs prisiimti visas mūsų blogio pasekmes ir ištaisyti ne tik jas, bet ir padėti mums tokiu būdu, kad mes daugiau to nebedarytume - jei tik mes to norime. Kadangi Dievo tikslas - išlaisvinti mumyse galią mylėti, kuri remiasi mūsų laisve, tai siekdamas šio tikslo Dievas nedaro nieko, kas pažeistų mūsų laisvą valią, nes tai prieštarautų Dievo tikslui.

Mirdamas ir prisikeldamas Kristus parodė pavyzdį, pasiekiamą kiekvienam. Penkiasdešimtą dieną po prisikėlimo Jis atsiuntė į pasaulį iš Tėvo kylančią Šventąją Dvasią, t.y. Dievas kaip Asmuo toliau buvoja greta mūsų. Šventoji Dvasia gali įsikurti bet kuriame žmogui, kuris Jos šaukiasi ir perkeisti tą žmogų pagal Dievo planą žmogui - kad išlaisvintų jame Dievo atvaizdą ir panašumą.

Turiu atsiprašyti dėl mano teologinio netikslumo - Kristaus auka yra Šventosios Dvasios bendrystė yra sudėtingiausi krikščionybės slėpiniai, „kietas maistas“ ir todėl savo apibūdinimuose galiu klysti. Tačiau Kritus paliko galybę pavyzdžių, kad suprastume, kas gali vykti su žmogumi. Vienas svarbiausiųjų - Taboro kalno apreiškimas.


Jėzaus Kristaus atsimainymas Taboro kalne. XV a. ikona
Pabaigęs savo žemiškąją tarnystę Kristus prieš nukryžiavimą pasikvietė tris savo mokinius Taboro kalną. Ten jis atsimainė:
„Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. (Mt 17,1-9)
Šis įvykis minimas ne tik trijose iš keturių Evangelijų, bet ir Petro laiške (2 Pt 1,16–18), kas liudija ypatingą įvykio reikšmingumą. Be to, jį komentuoja daugybė Bažnyčios Tėvų. Taboro kalne Kristus apreiškė savo dieviškumą, bet apreiškė ypatingu būdu - parodydamas savo žmogiškosios prigimties sudievinimą.

Atsimainymas parodo, kaip Šventosios Dvasios veikimu kūnas gali būti perkeistas. Dabartinis mūsų kūnas dėl mūsų nuodėmių yra tiek sudėvėtas, kad net nebeturime galimybės pilnai buvoti meilėje. Tačiau Dievas jau čia, jau dabar per mūsų valią Jo atžvilgiu gali pradėti veikti mumyse ir laisvinti mus.
„Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ [...]. Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną. Kūnai nevienodi. [...] Toks mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio. [...]kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.[...] mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. [...] Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe.“ (ištraukos iš 1 Kor 15)
Taboro atsimainymas - centrinis ortodoksų dvasingumui įvykis, siejamas su Mozės regėtos Dievo Šviesos apsireiškimu per žmogiškąją prigimtį, t.y. kūrinijos atsimainymu (metamorphosis, transfigūracija), reiškiančią Dievo buvimą visame kame ir galimybę šventiesiems tiesiogiai kontempliuoti Dievą. Metamorphosis paaiškina kūno nuskaistinimo, aistrų daigų išdeginimo galimybę. Dieviškoji Šviesa dažnai minima šventųjų gyvenimuose (pvz. šviečiantis šv. Serafimo Saroviečio veidas), be to, šventųjų kūno kitoniškumą dažnai liudija jų palaikų (relikvijų) amžinumas. Apaštalas Lukas rašo: „tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti“ (Apd 2,27), to liudijimų gausybę turime nepūnančiose šventųjų relikvijose, per kurias veikia Šventoji Dvasia.


Šv. Ambraziejaus Milaniečio nepūnantys palaikai
Šv. Aleksandro Šviriečio (XV a.) nepūnantis palaikai
Nepūnantys šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus palaikai (XIV a.)
Na, o jeigu ko neįtikina šventųjų relikvijos, tai galime sekti šv. Grigaliaus Nazianziečio patarimu ir pažiūrėti į tikruosius gyvus krikščionis, kurie „neturi nei pragyvenimo, nei namų, nei beveik ir kūno (asárkous), nei kraujo ir tuo artėja prie Dievo; jų ir kojos neplautos, ir miega ant žemės. [..] Jie gyvena nužeminti, bet virš žemo; tarp žmonių, bet virš žmogiškumo; supančioti, bet laisvi; spaudžiami, bet nesulaikomi; nieko neturi pasaulyje, bet turi viską, kas virš pasaulio; gyvena dvipusį gyvenimą, vieną pusę peržengdami, kita rūpindamiesi; marina save nemirtingumui, atsiskirdami jungiasi su Dievu; iš ilgesio siekia per beaistrę meilę (apathoûs érōtos) Dievo, kuris yra Šviesos Šaltinis, jau dabar jiems švytintis; jų angeliškas psalmių giedojimas, jie stovi visą naktį, ir jų protas (nou) jau dabar, anksčiau laiko, imamas pas Dievą; jie tyri (kátharsis) ir pastoviai valosi, nežino saiko kylime ir sudievinime (theṓseōs)“. Šiuos Šventosios Dvasios vaisius sunku pastebėti šiandien, kai daugelis nešioja krikščionio vardo net netikėdami krikščionių mokymu, tačiau būdami ir atidūs ir ieškodami krikščioniško gyvenimo jį tikrai rasime.

PAGARBA DABARTINIAM KŪNUI

Sakydamas „kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės“ aukščiau cituotoje vietoje Apaštalas žaidžia graikiškų žodžių sarx ir soma panašumu. Abu žodžiai lietuviškai verčiami „kūnas“, tačiau žodis sarx turi ir mėsos prasmę, todėl dažnai yra vartojamas niekinama prasme. Nors nuosekli skirtis daroma retai, dažnai tiek Apaštalo, tiek Bažnyčios Tėvų raštuose žodis sarx yra vartojamas pūnančio kūno prasme, „mėsos“, kuri pastoviai genda ir yra kupina nesaikingumo. Soma vartojamas dvasinio kūno prasme, tokio, kuriame yra saikas ir Šventosios Dvasios bendrystė.

Kūnas reikalauja ypatingos pagarbos, nes mes dvasinis kūnas yra įgyjamas ne nusimetant senąją kūną tarsi sraigei kiautą, o jį perkeičiant. Šis kūnas, kuriame mes esame, gali tapti Dvasios šventykla. Šv. Paulius rašo krikščionims: „jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios“ (1 Kor 6,19). Šv. Antanas Didysis, kaip jau minėjome ankščiau, nesigadino sveikatos. Jis turėjo ir puikią regą, ir puikius dantis. Tas, kas niekina savo kūną nėra krikščionis, nes šis kūnas nėra kažkas atskira nuo jo, kūnas ir siela yra vienas ir tas pats asmuo. Šv. Antanas nebebūtų Antanas, jei gautų kitą kūną. Kūnas liks tas pats, bet perkeistas.

Apsivalymo (katharsis) esmė - kova su ydomis ir nuodėmėmis, kurios naikina mūsų kūno ir sielos vienovę. Pasninkas, miegas ant žemės, naktinės maldos, atgailos ašaros ir išmaldos davimas yra vertingi tik tada, jei jų tikslas - kova su nuodėmėmis, kylanti iš atgailos (giliaus, egzistencinio noro pakeisti savo gyvenimo kelią). Visa tai turi būti atliekama protingai - su gilia pagarba savo kūnui, suvokiant jį kaip savo savasties, savo asmenybės dalį. Sakramentai - krikštas, atgaila, Komunija ir kt. - mums padeda dvasiškai atgimti ir keistis. Jie naikina mumyse nuodėmę, išlaisvina nuo ydų ir įkurdina mumyse Šventąją Dvasią. Taip žmogus tampa dievišku.

Šv. Atanazo Didžiojo žodžiais, „jis [Dievo Žodis] tapo žmogumi (enēnthrṓpēsen), kad mes taptume dievais (theopoiēthṓmen).

Komentarai

  1. nepamenu kuris antikinis krikščionis yra paskęs apie prausimąsi: ,,kam dar praustis, kai kartą jau esi apiplautas krikšto vandeniu". :D

    Visaip būta su tuo kūnu.

    Paskutinis sakinys rašinyje: ,,kad mes taptume dievais" - didžiojo Bažnyčios Tėvo pagoniškos sąmonės liekanos. Tai atsispindi terminologijoje.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą