2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

Katalikas Al­cui­nas Rei­das apie Mišių modernumą

Ir Romos katalikų tarpe yra skirtingų nuomonių apie liturgines reformas:
„- Vie­no­je sa­vo pa­skai­tų Kra­žiuo­se sa­kė­te, kad žmo­nės daž­nai skun­džia­si, kad Mi­šios jiems nuo­bo­džios. Ką rei­kė­tų da­ry­ti, kad taip ne­bū­tų? Kai ku­rie ku­ni­gai ska­ti­na jau­nuo­liais at­ei­ti į Mi­šias su gi­ta­ro­mis, būg­nais, gro­ti ir dai­nuo­ti mu­zi­ką, ko­kios klau­so­si kon­cer­tuo­se. Ar tai tei­sin­gas bū­das pa­da­ry­ti Mi­šias įdo­mes­nes?
- Ne, tai vi­siš­kai klai­din­gas ke­lias. Jei ban­dy­si­me links­min­ti žmo­nes Mi­šio­se, su lai­ku mums tie­siog pri­trūks idė­jų, nau­jų dir­gik­lių. Mi­šios nė­ra pra­mo­ga, tai gar­bi­ni­mas. Tai­gi ne­tu­rė­tu­me siū­ly­ti jau­ni­mui kul­tū­ros, ku­ri, mū­sų nuo­mo­ne, ga­lė­tų jiems pa­tik­ti, im­ita­ci­jos. Ver­čiau rei­kia juos su­pa­žin­din­ti su Kris­taus as­me­niu, vei­kian­čiu li­tur­gi­jo­je. Mi­šios yra nuo­bo­džios, jei žvel­gia­me į jas kaip į kaž­ko­kį dir­gik­lį, ku­ris tu­ri už­ti­krin­ti, kad nuo­lat bū­tu­me links­mi. Mi­šios nė­ra nuo­bo­džios, jei aš at­ei­nu į jas kaip į su­si­ti­ki­mą su Kris­tu­mi, ku­riam aš ati­duo­du vis­ką, ką ga­liu, ir iš ku­rio gau­nu vis­ką, ko man rei­kia.  
[...]
[K]al­bant apie ak­tua­lų­jį da­ly­va­vi­mą (lot. par­ti­ci­pa­tio actuosa - są­vo­ka, ne­re­tai klai­din­gai ver­čia­ma kaip „ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas“ – aut.), tai reiš­kia bū­ti su­si­jun­gu­siam su Kris­taus vei­ki­mu li­tur­gi­jo­je. Tai ti­krai ne­reiš­kia, kad mes tu­rė­tu­me at­lik­ti kaž­ko­kius veiks­mus. Tai reiš­kia tie­siog sa­vo pro­tu ir šir­di­mi bū­ti su­si­jun­gu­siam su tuo, kas vyks­ta. To­kia lai­ky­se­na ne­įma­no­ma be šio­kios to­kios for­ma­ci­jos, su­pra­ti­mo, kas yra li­tur­gi­ja. Ir vėl­gi, jei aš ma­nau, kad li­tur­gi­ja yra pra­mo­ga ar kad ji tu­rė­tų links­min­ti, užim­ti žmo­nes, ga­liu im­ti da­ry­ti dau­gy­bę da­ly­kų, ban­dy­ti įtrauk­ti pa­čią įvai­riau­sią mu­zi­ką. Kai ku­rio­se pa­sau­lio da­ly­se ku­ni­gai net ren­gia­si klou­nų dra­bu­žiais, kad tik pra­links­min­tų žmo­nes. Tai ak­ty­vu­mas, bet tai ti­krai ne ak­tua­lu­sis, įdva­sin­tas da­ly­va­vi­mas – tai ne­tu­ri nie­ko bend­ra su tuo, ko no­rė­jo An­tra­sis Va­ti­ka­no su­si­rin­ki­mas, ko no­rė­jo XX am­žiaus pra­džios li­tur­gi­nis są­jū­dis, ko no­rė­jo po­pie­žius Pi­jus X. Jie no­rė­jo – o šiais lai­kais mums to tie­siog žūt­būt rei­kia, – kad pa­nir­tu­me į li­tur­gi­ją ir sem­tu­mė­mės iš jos lo­bių, jos teks­tų, apei­gų, gies­mių, jos gro­žio – juo­se ra­si­me vis­ką, ko rei­kia mū­sų krikš­čio­niš­kam gy­ve­ni­mui. Ir, ži­no­ma, kad su­ge­bė­tu­me jo­je su­tik­ti Kris­taus as­me­nį.“ 
 - diak. A. Reidas
Visas interviuhttp://www.arche.lt/2013/08/kad-misios-nebutu-nuobodzios.html  
Pa­sau­ly­je A.Rei­das la­biau­siai ži­no­mas dėl sa­vo vei­ka­lo „The Or­ga­nic De­ve­lop­ment of the Li­tur­gy“ („Or­ga­ni­nė li­tur­gi­jos rai­da“), ku­riam įva­dą par­ašė kar­di­no­las Jo­sep­has Rat­zin­ge­ris.

Šiuo metu Vakarų Europoje mažėjant bendram Romos katalikų skaičiui, gausėja parapijų, švenčiančių tradicines Mišias. 

Ortodoksų Bažnyčia liturginėje praktikoje laikosi dar iki didžiosios schizmos (1054 m.) numatytų kanonų, o liturgiją švenčia pagal šv. Jokūbo Viešpaties Brolio (I a.) ir pagal ją sudarytas šv. Bazilijaus (IV a.) ir šv. Jono Auksaburnio (V a.) apeigas. Vakarų rito ortodoksų misijos švenčia lotyniškąją liturgiją pagal tridentiškąją ir ikitridentiškąją tradicijas, dažniausiai celebruojama vietine kalba.

Video, pašiepiantis (?) Romos katalikų II Vatikano susirinkimo liturginės reformos vaisius:


------

Taip pat skaitykite:

Dieviškoji Liturgija (Rytų ir Vakarų ritas) http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/dieviskoji-liturgija-rytu-ir-vakaru.html 
Katalikybė Rytų Ortodoksų (stačiatikių) akimis http://ortodoksas.blogspot.com/2012/12/katalikybe-rytu-ortodoksu-staciatikiu.html
Schizmos priežastys http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/schizmos-priezastys.html

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą