2013 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Dievo mirties teologija (teotanatologija, krikščioniškasis ateizmas)

Graikiškas žodis „atheoi“ („bedieviai“) Laiško Eefesiečiams 2,12, užrašytas III amžiuje (Papyrus 46). Šis žodis daugiau nesutinkamas jokiose formose niekur nei Naujame Testamente, nei Senajame (Septuagintoje).

XX amžiuje pasirodė labai savotiška teologijos mokykla - „Dievo mirties teologija“. Jos atstovai: Gabriel Vahanian, Paul Van Buren, William Hamilton, John A.T. Robinson, Thomas J. J. Altizer, John D. Caputo, L. Rubenstein. Ši mokykla rėmėsi Friedricho Nietzsches „Dievo mirties“ koncepcija, pirmąsyk aprašyta jo „Linksmajame moksle“:
„Ar girdėjote apie tą beprotį žmogų, kuris šviesų vidudienį uždegė žibintą, išbėgo į turgavietę ir visą laiką šaukė: „Aš ieškau Dievo! Aš ieškau Dievo!“ Kadangi ten susirinko daugelis iš tų, kurie netikėjo į Dievą, aplink jį pasigirdo kvatojimas. „O ką, ar jis dingo?“ – paklausė vienas. „Jis paklydo kaip vaikas“, – pasakė kitas. „Arba pasislėpė? Ar jis mūsų bijo? Ar jis leidosi plaukioti? Išvyko į kitas šalis?“ – taip jie pakaitomis rėkė ir juokėsi. Tada beprotis įpuolė į minią ir varstė juos žvilgsniu. „Kur Dievas? – sušuko jis. – Aš noriu jums tai pasakyti! Mes jį užmušėme – jūs ir aš! Mes visi – jo žudikai! Bet kaip mes tai padarėme? Kaip mums pavyko išgerti jūrą? Kas mums davė kempinę, kad nutrintume dažus nuo viso horizonto? Ką mes padarėme, atplėšę šitą žemę nuo jos saulės? Kur ji juda? Kur judame mes? Šalin nuo visų saulių? Ar nekrintame be pertrūkio? Atgal, į šalį, į priekį, visomis kryptimis? Ar dar yra viršus ir apačia? Ar mes neklaidžiojame tarsi begaliniame Nieke? Ar nekvėpuoja į mus tuščia erdvė?“
Iš draugės gavau klausimą: „kaip tu žiūri į visą tą krikščioniško ateizmo klausimą?“. Trumpas atsakymas: neigiamai. Ilgesnis atsakymas - toliau.

Su kuo jau kuo, tačiau su krikščionybe tas „krikščioniškasis ateizmas“ neturi nieko bendro. Yra britų patarlė „can't eat the cake and have it too“, tai „teotanatologija“ yra bandymas suvalgyti tortą ir vis tiek jį turėti. Jis kyla iš vokiečių filosofijos nuostatos, jog moralė be tikėjimo absoliutine idėja nėra įmanoma. 

Pirmąsyk ši mintis pasirodo Imanuelio Kanto „Praktinio proto kritikoje“, kur Dievo buvimas, sielos nemirtingumas ir kt. priimami kaip praktinio proto postulatai, nes be jų nebūtų pagrindo moralumui. Nietzsche savo moralės kritikoje tą idėją radikalizuoja ir sako, kad moralė negali egzistuoti be steigiančio galios centro, vertybės, o teiginys „Dievas mirė“, jo kontekste reiškia aukščiausiosios steigiančiosios vertybės (Dievo) nuvertinimu, t.y., krikščioniškai šnekant, nebetikėjimu jos objektyviu pagrindu. Šis nuvertėjimas reikalauja visų vertybių pervertinimo, nes aukščiausios vertybės vieta lieka tuščia ir neaiškus tolesnis šio žiūros būdo statusas apskritai. Tačiau panašu, kad „Dievo mirties teologai“, tokie kaip pvz. tas pats Slavojus Žižekas, nenori prarasti krikščioniškos gailestingumo, pagarbos asmeniui ir kt. etikos, todėl bando organizuoti mąstymą aplink centrinę tuštumą.

M. Heideggeris tiksliai pastebi, jog „Dievo mirtis“ Vakarų kultūroje - tai istorinis faktas, o ne asmeninio tikėjimo. Tačiau teotanatologų atsakas yra ne nauja evangelizacija, o bandymas gyventi kaip seniau jau pasikeitusiame pasaulyje. Šio projekto prielaidos yra visiškai išsigimusios - tai ne tikėjimas Kristaus prisikėlimu, o perspektyvizmas ir pragmatinis-vertybinis mąstymas, kuris į krikščioniškas vertybes žiūri kaip į „vertingas“, „naudingas“ plėstis galios valiai, o į krikščionybę - kaip į galios centrą.

Krikščioniškų vertybių reikalingumas kyla dėl jų grindžiančiojo statuso Vakarų kultūros status quo atžvilgiu. Pavyzdžiui, iš krikščioniško suvokimo, kad absoliučiai kiekvienas žmogus yra Dievo atvaizdas (eikona), be to, absoliučiai kiekvienas yra asmenybė (per sona, prosopon), kurioje yra ne tik tai, kas išoriškai pažinu (veikimai - energeia, t.y. ypatybės - idiomata ir bruožai - charakter), bet ir tai, kas vidujai nepažinu ir nevaldoma (esmė, substancija - ousia) atsiranda mokymas apie kiekvieno žmogaus kaip asmens vertę. Absoliučiai kiekvienas žmogus nuo pradėjimo momento yra lygiai vertingas, kiek ir visi kiti. Antra, yra mokymas apie laisvą valią, t.y. negalima prieš žmogų naudoti prievartos ir varžyti jo valios, jo pasirinkimų, nes tai yra jo kaip asmenybės dalis. 

Tarkime, islamo kultūroje žodžio „asmuo“ net nėra, krikščionių-musulmonų debatuose tenka vartoti žodį „kaukė“ ir tada musulmonai nesupranta, kad kalbama apie ousia ir hypostasis santykį, o paprastai galvoja, kad kalbama apie vienos substancijos modusus. Be to, daugybėje islamo mokyklų nėra mokymo apie žmogaus laisvą valią. Visa tai išsilieja į praktines implikacijas, kad pvz. Šarijato teisėje daugelyje šalių už apostazę (islamo atsisakymą) yra numatyta mirties bausmė, taip pat yra normalu, kad jei musulmonas ima abejoti islamu, prieš jį galima naudoti prievartą (pvz. kalinimą ir kt.), kad jis grįžtų į tikėjimą.

Tas galioja ir lyčių santykiuose, pagal krikščionišką mokymą vyras ir moteris yra lygiaverčiai, pagal islamą vaikas kyla iš vyro, o moteris yra tik „talpykla“ vyro vaikui ir t.t..
Tai Nietzschės požiūriu yra lyginamos dvi skirtingai centruotos vertybių sistemos. Vakarai yra „nihilistinėje“ stadijoje, o tai reiškia, kad gręsia percentravimas, naujo žiūros taško pasirinkimas, kuris pervertins tam tikras vertybes. Todėl panašu, kad, pavyzdžiui, Slavojaus Žižeko atveju (kuris yra vienas iš populiariausių „krikščioniškųjų ateistų“), jis nenori prarasti tų krikščioniškų vertybių, bet taipogi nenori išpažinti krikščionių religijos. Juk per XX amžių matėme, ką gali atnešti laisvamanis vertybių pervertinimas - Holokaustą, Stalino lagerius ir t.t...

Kai kas ieško šios teologijos gilmės jos priešistorėje, Pseudodionisijaus Areopagito, Mokytojo Ekcharto ir kt. apofatinėje teologijoje, bet man atrodo, kad jos naudojimas „teotanatologijoje“ yra pritempimas. Iš esmės Tomas Akvinietis buvo Pseudodionisijaus Areopagito sekėjas ir ten jokios Dievo mirties nėra. Apofatinėje teologijoje starto pozicija yra tai, kad nežinoma, ar Dievas yra ir bandoma nustatyti, kas jis nėra, tačiau ji neužkerta kelio katafatinei teologijai.

Taigi, reziumuodamas pasakyčiau, kad dabartinis teotanatologijos populiarumo nuosmukis yra nuosekli, loginė jos išbaiga. Jei „Dievas mirė“, jei teologijai atėjo galas, tai ir nėra ko pasakyti. Jei jau tortą suvalgėme, tai lėkštėje nieko neliko. Bet nereikia klaidžioti Nieke, nes šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožia...

-------

Susiję įrašai:

Dievo buvimas kaip praktinio proto postulatas I. Kanto filosofijoje (http://ortodoksas.blogspot.com/2013/05/dievo-buvimas-kaip-praktinio-proto.html)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą