Ortodoksų Bažnyčia – vietinių, o ne tautinių Bažnyčių šeima

Pastaruoju metu Lietuvoje, Moldovoje ir kitose prieš trisdešimt metų iš sovietų okupacijos išsivadavusių šalių ortodoksų bendruomenėse vykstančių procesų kontekste vis dažniau keliamas klausimas apie tai, ar pačiai Bažnyčiai yra naudinga, kai kaimenė palieka Maskvos patriarchatą ir vienoje šalyje atsiranda dviejų patriarchatų bendruomenės. Juk Bažnyčia nėra valstybė ir jos interesai ne visada sutampa su valstybiniais, politiniais. Kaip šiuos procesus galime interpretuoti krikščionišku, bažnytiniu požiūriu?

Bažnyčia nėra partija

Pirmiausia dera atkreipti dėmesį, kad, skirtingai nei pasaulietinėse politinėse partijose, Bažnyčioje vienybė nėra pagrįsta organizacine vienybe. Antiochijos patriarchatas nepaklūsta Aleksandrijos patriarchatui, Maskvos patriarchas nerašo ataskaitų Konstantinopolio patriarchui. Bažnyčios vienybė yra vienybė Eucharistijos sakramente bendro tikėjimo pagrindu, o ne narystė vienoje formalioje organizacijoje. Skirtingai nuo pasaulietinių institucijų, visų pirma besiremiančių drausme, paklusnumu ir prievarta (taisyklių pažeidimo atveju), Bažnyčia remiasi meilės principu, kuris suponuoja laisvę. Kaip cituodamas šv. Ignotą Antiochietį rašo kun. Nikolajus Afanasjevas: „Pati Bažnyčia yra meilė“.

Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka nuo ambono kreipiasi į tikinčiuosius. Greta stovi Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Baltarusijos egzarchato vadovas metropolitas Benjaminas

Tai nereiškia, kad Bažnyčiai visai nebūdinga organizacinė vienybė – Bažnyčioje egzistuoja hierarchija ir tvarka, tačiau jos organizaciją grindžiantis principas yra ne įstatymas, o Šventoji Dvasia. O „kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė“ (2 Kor 3, 17). Tai gali skambėti pakylėtai ir abstrakčiai, bet praktikoje turi labai konkrečią išraišką – būti krikščionių ortodoksų reiškia ne turėti dokumentą apie narystę Bažnyčioje, partijos bilietą, o išpažinti ortodoksų tikėjimą ir pagal jį gyventi su Kristumi Bažnyčioje, sakramentuose, maldoje ir bendrystėje. Atvirkščiai, jei žmogus turi dokumentą, liudijantį apie krikštą vaikystėje, bet nedalyvauja sakramentuose, nesimeldžia – jis tarsi tuščias indas. Popierius nepadaro jo krikščioniu.

Jei Antiochijos Bažnyčios narys atvyksta į Rumuniją, jis kitos organizacijos (pasaulietinės teisės požiūriu) nariuose atpažįsta tą pačią visuotinę Ortodoksų Bažnyčią, kurios narys yra. Vietos dvasininkai nėra pavaldūs Antiochijos patriarchui (ir atvirkščiai), savo bažnytinį gyvenimą organizuoja laisvai ir savarankiškai, tačiau tai visiškai netrukdo jiems būti viena Bažnyčia.

Taigi, organizacinės vienybės pažeidimas šalyse, kuriose kaimenė palieka Maskvos patriarchatą, nėra Bažnyčios mistinės vienybės pažeidimas. Kai žmonės palieka Maskvos patriarchatą ir pereina, pavyzdžiui, į Konstantinopolio, Rumunijos patriarchatą ar į Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią, tai nėra „schizma“. Konstantinopolio, Rumunijos, Ukrainos Bažnyčios yra tikros Vietinės Ortodoksų Bažnyčios, išpažįstančios vieną ortodoksų tikėjimą, turinčios bendrą Tradiciją, sujungtos viename Kristuje ir vienoje Eucharistijoje. Priešingai, „schizma“ yra sakramentinės bendrystės atsisakymas reikalaujant organizacinės vienybės. Maskvos patriarchatas vienašališkai nutraukė bendrystę su Konstantinopolio, Aleksandrijos, Graikijos ir Kipro Bažnyčiomis, taip tiesiogiai pažeisdamas tikrą Bažnyčios vienybę, tikėdamasis priversti jam paklūsti „maištaujančius“ žmones, kurie, būdami krikščionys ortodoksai, nenori būti jų Maskvos patriarchato organizacijos dalimi.

Rusijos vadovas Vladimiras Putinas kreipiasi į ortodoksų vyskupus Rusijos Ortodoksū Bažnyčios vyskupų susirinkime (asamblėjoje)

Žodžiai, kad Bažnyčia nėra partija, mūsų laikais įgijo naują prasmę. Gyvename tuo metu, kai Maskvos patriarchato Bažnyčia pasuko atviros paramos tam tikram politiniam režimui ir ideologijai keliu. Kai Maskvos patriarchas Kirilas moko, kad „didžioji“ (Rusija), „mažoji“ (Ukraina) ir „baltoji“ (Baltarusija) Rusia yra viena tauta ir viena Bažnyčia (žr. šaltinį); kai moko, kad toji Rusia apima Moldovą ir kitas buvusios SSRS šalis (šaltinis), kai kalba apie „rusų pasaulio civilizaciją“ (šaltinis), o agresyvų Rusijos karą prieš Ukrainą vadina „Šventosios Rusios vienybės gynimu“ ir ragina melstis už Putiną (šaltinis), kuris, pasirodo, yra „apgultas priešų“ ir kurį anksčiau patriarchas buvo pakvietęs į visų patriarchato vyskupų susirinkimą. Patriarchas netgi pažadėjo nuodėmių atleidimą visiems Ukrainoje žuvusiems Rusijos kariams (šaltinis). Ir tuo pačiu metu Maskvos patriarchas ne kartą pabrėžė: „Jei kas nors vis dar abejoja, ar reikia daryti viską, ko moko patriarchas, palikite visas abejones! Griežtai darykite tai, ką liepiu! Nes aš kalbu ne remdamasis savo išminti, o visų Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupų išmintimi! (šaltinis).

Procesija skambant „Katiušai“ – kadrai iš vaizdo įrašo

Mūsų broliai ir seserys baltarusiai matė šią politiką savo šalyje – kai šalies vadovui, pasivadinusiam „ateistu ortodoksu“, leidžiama tarsi kunigui nuo ambono kreiptis į tikinčiuosius, kai Bažnyčios vadovybė užmerkė akis ir tylėjo smurto prieš taikius žmones akivaizdoje ir netgi baudė tuos, kurie drįso užtarti kenčiančiuosius.

Prieš šešis mėnesius internete pasklido vaizdo įrašas iš Maskvos patriarchato Šv. Elžbietos vienuolyno. Jame matome religinę procesiją , kurios metu kunigas apsirengęs liturginiais rūbais ir tikintieji nešini ikonomis bei vėliavomis žygiuoja skambant sovietinei karinei dainai „Katiuša“. Kai kurie vaikai apsirengę sovietų karių uniformomis ir nešasi Antrajame pasauliniame kare žuvusių karių nuotraukas. Tai šlykštu ne tik dėl politinės ideologijos propagavimo Bažnyčioje, bet ir dėl to, kad šios politinės ideologijos adeptai persekiojo, kankino ir žudė krikščionis.

Taigi, vyksta bandymas drastiškai pakeisti bažnytinių sąvokų prasmę – dvasininkai ir Vietinės Bažnyčios galva skelbia politinę žinią apie buvusios SSRS politinės erdvės vienybę ir teisina teroristiniu Lietuvoje pripažinto režimo veiksmus, tame nematydami nieko blogo, o žmonės, kurie nenori visame tame dalyvauti ir, likdami ortodoksais, palieka organizaciją, pereina į kitą kanoninę Vietinę Ortodoksų Bažnyčią, yra paskelbiami „schizmatikais“ – ne ortodoksais ir net ne Kristaus Bažnyčios nariais. Kaip žinia, šiuo metu Maskvos patriarchato praktikoje iš Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios tikinčiųjų netgi reikalaujama naujai priimti krikšto sakramentą – lyg Ukrainos Bažnyčios tikintieji neišpažintų to paties tikėjimo, nesiviltų tuo pačiu Kristumi, neturėtų tų pačių apeigų ir tokios pačios bažnytinės hierarchijos. Jie nepripažįstami krikščionimis tik todėl, kad panoro atsiskirti nuo Maskvos patriarchato. Paradoksalu, kad tuo pačiu metu Maskvos Bažnyčia nereikalauja persikrikštyti iš į stačiatikybę atsiverčiančių katalikų ar protestantų. Išeina, kad bendras tikėjimas ir Tradicija nėra tokie reikšmingi kaip pažiūros į „rusų pasaulio“ ideologiją.

Bažnyčią sudaro vietinės, o ne tautinės Bažnyčios

Neretai tie, kurie nebenori priklausyti Maskvos patriarchatui, kaltinami „nacionalizmu“, Bažnyčios skaldymu į „nacionalinius butus“. Kai kurie rusų intelektualai netgi sako, kad „vienintelė Bažnyčia, kuri dar neseniai, iki paskutinio dešimtmečio, išlaikė kažkokį visuotinį viršnacionalinį pobūdį, buvo Rusios Ortodoksų Bažnyčia“. Apsistokime ties teiginiu apie „viršnacionalumą“.

Visų pirma, reikia pažymėti, kad šiandien daugelis vietinių Ortodoksų Bažnyčių ir yra daugiatautės. Konstantinopolio patriarchate yra dvi autonominės Bažnyčios, turinčios didelę dalį finougrų kilmės tikinčiųjų – tai Estijos ir Suomijos Bažnyčios. Šiame patriarchate taip pat yra visa buvusi emigracijos Ukrainos Autokefalinė Bažnyčia (ukrainiečių bendruomenės JAV ir Kanadoje), veikia slavų vikariatai, jungiantis bulgarų, rusų ir kitų tautybių žmones. 

Aleksandrijos patriarchate yra vadinamosios „juodosios“ Afrikos vyskupijos, yra vyskupai afrikiečiai. Antiochijos patriarchate taip pat ne visi yra arabai – Artimuosiuose Rytuose gyvuoja graikų diaspora, o Antiochijos patriarchato Amerikos metropolijoje daugiau nei pusė dvasininkų yra ne arabų kilmės. Ukrainos Bažnyčia turi rumunų vikariatą, o Rumunijos patriarchatas – ukrainiečių vikariatą. Vietinės Bažnyčios, vadovaujantis ortodoksų ekleziologija, vienija tam tikros šalies ar regiono tikinčiuosius, nepaisant jų etninės kilmės.

Priešinga nuomonė, kad Bažnyčia turi būti padalinta pagal tautybės, buvo pasmerkta 1872 m. Panortodoksiniame susirinkime kaip etnofiletizmo erezija. Šio požiūrio šalininkai mano, kad visi rusai turi priklausyti Rusijos Bažnyčiai, visi bulgarai – Bulgarijos Bažnyčiai ir pan. Tai paneigia Šventojo Rašto žodžius, kad Kristuje „nėra nei graiko, nei žydo“ (Kol 3,11). Ortodoksų mokymas apie Bažnyčią, priešingai, teigia, kad Bažnyčia yra padalinta pagal šalis, regionus, vietoves, bet ne pagal tautybę.

Pagal senovinę Bažnyčios praktiką, administracinis skirstymas į autokefalines, autonomines Bažnyčias, metropolijas, vyskupijas ir egzarchatus paprastai remiasi politinėmis šalių sienomis. 38-ame susirinkimo In Trullo kanone rašoma: „Mes taip pat laikomės mūsų tėvų nustatytos taisyklės, kuri teigia: jei karališkoji valdžia atkurs ar įkurs miestą, tai bažnytinių reikalų paskirstymas turėtų vadovautis pasaulietiniu“. Savo interpretacijoje šv. Fotijus paaiškina, kad administracinės Bažnyčios ribos turi sekti civilines. Yra žinoma, kad ši taisyklė turi išimčių, susijusių su senoviniais miestais, turinčiais ypatingą svarbią krikščionims, tačiau būtent remiantis šia senovine praktika XIX–XX a. Visuotinis Konstantinopolio patriarchatas suteikė autokefaliją naujai susikūrusių nepriklausomų valstybių Bažnyčioms: Graikijos, Serbijos, Bulgarijos, Rumunijos, Albanijos, Lenkijos, Čekijos, Sakartvelo. XXI amžiuje tuo pačiu pagrindu autokefalija suteikta Ukrainos Bažnyčiai. Anksčiau, XVI a., tuo pačiu pagrindu autokefaliją iš Visuotinio patriarchato gavo Rusijos Bažnyčia (Maskvos patriarchatas).

Visos Bažnyčios yra ne tautinės bendrijos, o šalies ar krašto Bažnyčios. Kanoninės valdžios požiūriu Serbijos Bažnyčia yra būtent Serbijos bažnyčia, o ne serbų Bažnyčia. Šiuo atžvilgiu atskira problema yra ortodoksų diasporos sielovada tose šalyse, kuriose nėra Vietinės Bažnyčios, apie tai buvo diskutuojama Šventajame ir Didžiajame susirinkime Kretoje (2016 m.), tačiau išimtis nepaneigia taisyklės. Maskvos patriarchatas taip pat iš pradžių turėjo konkrečias ribas – kaip pažymi kanonistas kun. Georgios Tsetsis, „Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ribas 1593 m. nustatė Konstantinopolio Didysis susirinkimas ir jos sutapo su Rusijos valstybės ribomis. Todėl Rusijos Bažnyčios vadovas (primas) buvo pripažintas tik „Maskvos ir visos Rusijos bei kraštutinių šiaurės žemių patriarchu“. O, kaip žinoma, nei Lenkija, nei Suomija, nei Baltijos šalys nebuvo priskiriamos prie šių šiaurinių žemių. Prisiminkime, kad tuo metu, kai Rusijos Bažnyčia įgijo autokefaliją, pusė Estijos teritorijos priklausė Švedijai, o kita pusė – Lenkijai“.

Verta paminėti, kad nors pavadinimas „Rusios Ortodoksų Bažnyčia“ ir buvo vartojamas ilgą laiką, tačiau oficialiu Maskvos patriarchato pavadinimu tapo tik 1943 m. Iki tol Rusijos Vietinė Bažnyčia vadinosi „Rusijos Ortodoksų Bažnyčia“ (arba „Graikų Rytų apeigų Rusijos Bažnyčia“ ir panašiais pavadinimais). Sovietmečiu pavadinimo pasikeitimą, matyt, lėmė tai, kad Rusijos Bažnyčia vienijo ne tik RSFSR, bet ir visus SSRS ortodoksus (išskyrus Sakartvelą), bet, matyt, pavadinimas „Sovietų Sąjungos Bažnyčia“ būtų skambėjęsi pernelyg iššaukiančiai. Kita vertus, situacija tuomet dar buvo logiška – Maskvos patriarchatas vienijo vienos valstybės – SSRS – tikinčiuosius. Problema iškilo žlugus SSRS – nebeliko senosios valstybės, todėl buvo išrasti „Šventoji Rusija“ ir „Rusų pasaulis“. Iš tikrųjų priklausymas Maskvos patriarchatui, o ne jokiam kitam patriarchatui, neturi įtakos išganymui.

Kun. Poncijus Rupyševas, įkūręs Mikniškių bendruomenę ir daugelio gerbiamas kaip šventasis, vėliau pats tarnavęs Lenkijos Autokefalinėje Bažnyčioje, apie tai pasakė: „Kalbant apie autokefaliją, tai mūsų išganymui nesvarbus klausimas, neliečiantis tikėjimo ir pamaldumo“. Krikščioniškai žiūrint, visiškai nesvarbu, kokiam patriarchatui ar kuriai autokefalinei Bažnyčiai žmogus priklauso – svarbiausia, kad jis išpažintų ortodoksų tikėjimą ir gyventų pagal jį.

Visuotinė Bažnyčia yra ne konfederacija, o šeima

Visuotinė Ortodoksų Bažnyčia nėra abstrakti viena nuo kitos atskirtų Vietinių Bažnyčių visuma – nors tarp jų nėra administracinio pavaldumo, egzistuoja kanoninė pirmumo tvarka (taxis) ir Visuotinis patriarchatas, koordinuojantis visos Ortodoksų Bažnyčios gyvenimą. Visuotinis patriarchas šaukia Vietinių Bažnyčių vadovų susitikimus (synaxis) ir Panortodoksinius susirinkimus (paskutinis iš jų buvo Šventasis ir Didysis susirinkimas Kretoje), tarpininkauja sprendžiant tarpbažnytinius konfliktus, svarsto autokefalijos suteikimo prašymus ir, esant reikalui, naikina autokefalijas, priima apeliacijas iš visos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkų tais ypatingais atvejais, kai jie neranda teisingumo savo vietinėje Bažnyčioje. 

Arkivyskupas Elpidophoros Lambriniadis rašo apie pirmumą Bažnyčioje:

„Kalbant apie kunigystę, žinoma, visi vyskupai yra lygūs, bet jie nėra lygūs ir negali būti lygūs kaip konkrečių miestų vyskupai. Šventieji kanonai (pavyzdžiui, II-ojo Visuotinio susirinkimo 3-asis, IV-ojo Visuotinio susirinkimo 28-asis ir 36-asis susirinkimo In Trullo kanonai) nustato miestų tvarką, vieniems priskirdamas metropolijų, o kitiems – patriarchato statusą. Tarp patriarchatų vieniems priskiriama pirminė atsakomybė, kitiems – antrinė ir pan.

Ne visos Vietinės Bažnyčios yra lygios tiek pagal tvarką, tiek pagal rangą. Be to, vyskupas visada yra tik [...] tam tikro miesto vyskupas (tai yra neatsiejamas vyskupų konsekracijos ženklas ir sąlyga), todėl vyskupai atitinkamai turi savo tvarką [...]. Taigi neįsivaizduojama, kad tokioje hierarchijoje nebūtų pirmojo.“

Senovinis pirmumo principas yra pagrindinis ortodoksų ir protestantų ekleziologijos skirtumas. Protestantų konfesijose Bažnyčia dažnai suvokiama kaip nepriklausomų organizacijų „konfederacija“, o kartais net kaip abstrakti, teorinė skirtingų konfesijų ir denominacijų visuma („nematomoji Bažnyčia“). Tuo pačiu ortodoksų pirmumo suvokimas nėra tapatus ir katalikiškajam. 

Ortodoksų supratimu hierarcho pirmumas Visuotinėje Bažnyčioje nereiškia jo galios kiekvienai Visuotinės Bažnyčios daliai (jis tai pat negali neklysdamas mokyti tikėjimo ar dorovės, o klysta kaip ir visi kiti žmonės). Visuotinio patriarcho tarnystė yra meilės, o ne pavaldumo pirmenybė, ne vadovavimas, o koordinavimas. Ir ši tarnystė visada vykdoma sinodiškai – kartu su kitų Vietinių Bažnyčių hierarchais. Todėl Ortodoksų Bažnyčios istorijoje nuolat buvo šaukiami Panortodoksiniai susirinkimai, kuriuose bendrai buvo sprendžiami pagrindiniai Bažnyčios gyvenimo klausimai.

Šiuo „minkštu“ centralizmu ortodoksų ekleziologija primena šeimą – šeimoje tėvo pirmenybė grindžiama ne teisinėmis sutartimis, įstatymais ar reglamentais, o meile, pagarba ir moraliniu autoritetu. Kai šeimoje įstatymo raidė vyrauja prieš meilės santykius, tai yra ženklas, kad šeimoje yra problemų.

Apibendrinimas

Mūsų laikų Ortodoksų Bažnyčia kenčia nuo etnofiletizmo apraiškų – įsitikinimo, kad Bažnyčia turi būti organizuota pagal tautybes. Etnofiletistinės bendrijos ne tik užsidaro savo kitataučiams bendrapiliečiams, bet ir pradeda konkuruoti su Vietinėmis Bažnyčiomis visame pasaulyje – juk etnofiletinei ideologijai svarbu suburti visus savo pasaulyje pasklidusios tautiečius į vieną bažnytinę organizaciją. Tokia struktūra tampa tarsi vienos etninės grupės „internacionalu“. Visuotinė Ortodoksų Bažnyčia pasmerkė etnofiletizmą kaip nukrypimą nuo ortodoksijos.

Bažnyčia taip pat negali tarnauti politiniam režimui – tada ji nustoja daryti tai, kam yra pašaukta – vienyti žmones aplink Kristų ir skelbti Jo Žodį. Režimui tarnaujanti Bažnyčia ne tik atstumia kitų politinių pažiūrų žmones, bet ir neišvengiamai leidžiasi į kompromisus su sąžine, siekdama palaikyti gerus santykius su valdančiaisiais.

Žvelgiant iš krikščioniškos pusės, turime suprasti, kad gelbsti ne priklausymas vienai ar kitai Vietinei Bažnyčiai, o tikėjimas Kristumi. Viena iš Vietinių Bažnyčių dabar sunkiai serga, dalyvauja politikoje, prieštaraujančioje įvairių aplinkinių valstybių saugumui, todėl natūralu, kad žmonės nori atsiriboti nuo politizuotos dvasininkijos ir ieškoti Bažnyčios, kuri neužsiimtų Bažnyčios prigimčiai svetimais reikalais.