Bažnyčios Tėvai apie ikonas lietuvių kalba
Lietuvių kalba turime ne tiek jau ir daug klasikinių graikiškųjų Bažnyčios Tėvų tekstų. Neišversti net tokie didieji veikalai, kaip penki šv. Grigaliaus Nazianziečio teologiniai pamokslai, šv. Jono Auksaburnio homilijos, šv. Jono Damaskiečio „Griežtas tikrojo tikėjimo išdėstymas“, Ps. Dionizijaus Areopagiečio veikalai ir t.t.. Prieš beveik dvidešimt metų išleista, D. Aleknos ir V. Ališausko sudaryta „Bažnyčios tėvų antologija“ pateikia tik ikinikėjiškojo laikotarpio (I-IV a.) Tėvų fragmentus, tad norintiems pažinti IV-VIII a. graikiškąjį paveldą galimybių ne tiek ir daug. Tad verta paminėti, kad norintieji prisiliesti prie ikonos teologijos šaltinių gali atsiversti dr. Giedrės Jankevičiūtė sudarytą rinktinę „Dailės istorijos šaltiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Antologija“ (Vilnius: VDA, 2012), kur ras šiokių tokių perlų.
Kas išversta lietuviškai
Šioje rinktinėje yra keli tekstai, susiję su ortodoksų ikona (rinktinė daugiau koncentruojasi į Vakarų meno istoriją). Pirmasis - trumpa ištrauka apie Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus (Eustatijo) vaizdavimą, ji tokia trumpa, kad galima pacituoti visą (281 psl.):
[balandžio 14 minimi] Ir šventieji naujieji kankiniai Antanas, Jonas, Eustatijas, nukankinti Lietuvoje; Antanas [vaizduojamas] kaip kunigaikštis Borisas su kailiniais, cinoberis ir žydras, Jonas – kaip kunigaikštis Glebas, drabužis ochros spalvos, kailiniuose purpuras, Eustatijas – kaip kunigaikštis Vladimiras, melsvai žalsvas, su kailiniais, rankose laiko kryžius, o kairėse – kalavijus makštyse, ant galvų kepurės, lūžimai juodi.
Tai - ikonografinių pavyzdžių knygos, arba hermenėjos ištraukos pavyzdys. Apie hermenėjas jau esu rašęs (žr. „Hermenėjos“ - ortodoksų ikonografijos žinynai). Tačiau kas grindžia tokį meno naudojimą krikščionybėje? Apie tai yra du tekstai:
* Vienuolio atsiskyrėlio Moscho pokalbis (597 psl.)
* Šv. Jonas Damaskietis. Prakalbos apie atvaizdus (605 psl.)
Kad pirmasis tekstas būtų suprantamesnis, 585 psl. pridėti Saliamonui priskiriamos Išminties knygos 13-15 skyriai (į juos gausu nuorodų „Pokalbyje“). Ikonos teologijos recepcija Vakaruose pristatyta ištraukomis iš „Karolio knygų“ (610 psl.). Visi tekstai pateikti su specialistų komentarais.
Ikonoklazmas ir ikonos teologijos gimimas
„Vienuolio atsiskyrėlio Moscho pokalbis“ pridėtas kaip ankstyvosios ikonos teologijos pavyzdys, ikonologija iki tikrojo ikonoklazmo, nes jis galimai parašytas dar V a. viduryje. Jau tada dalis nuo oficialiosios Bažnyčios atsiskyrusiųjų kitatikių ginčijo ikonų gerbimo praktiką ir atsirado pirmieji atsakymai į jų priekaištus. Tuo tarpu vaisingiausias ikonų teologijos laikas buvo du politinės valdžios kovos su ikonų gerbimo praktika periodai, mokslinėje literatūroje vadinami Bizantijos ikonoklazmu arba ikonomachija (ikonomachija lietuviškai - „kova su ikonomis“). Tokie periodai buvo du: pirmasis - 730-787 m., antrasis - 814/15-842 m.
Ikonoklazmo laikais oficialioji valdžia užsimojo sunaikinti ikonas bei pagarbą joms ir dėl to nukentėjo be galo daug senovinių sakralinio meno šedevrų. Mozaikos buvo lupamos, mediniai šventieji paveikslai - laužomi (žodis „ikonoklazmas“ reiškia „ikonų laužymas“) ir deginami kartu su kitomis šventųjų atvaizdų formomis. Tai buvo krizė, sukrėtusi visą šalies visuomenę.
Kodėl prasidėjo ikonoklazmas? Faktorių, kursčiusių konfliktą buvo daug ir sunku nustatyti, kuris lemiamas, jei toks iš viso buvo. Viena vertus, egzistavo realūs piktnaudžiavimai, nukrypimai nuo ortodoksiško ikonų kulto, kaip pvz. nugramdytų ikonų dažų dėjimas į Eucharistijos taurę, Eucharistijos dalelės dėjimas ant ikonos, kad „priimti ją iš šventojo rankų“ ir panašūs ekscesai. Jie kėlė išsilavinusių krikščionių pasipiktinimą ir be formalios ikonos teologijos buvo sudėtinga pasakyti, kur yra riba tarp normalaus ir nenormalaus ikonų gerbimo.
Antra vertus, Rytuose vos prieš šimtą metų gimė nauja religija - islamas - kuri nepaisant savo jaunumo sugebėjo konsoliduoti arabų gentis į karinę jėgą, užkariavusią Bizantijos imperijos Rytus - Jeruzalę, Antiochiją, Egiptą. Musulmonų reakcija į turtingą Bizantijos vaizduojamąjį meną buvo protestas ir atmetimas (apie tai daugiau žr. Paveikslai islame, krikščionybėje, judaizme). Musulmonai tapo pirmaisiais Bizantijos meno tradicijos priešais, Kristaus portretas ant bizantiškų monetų tapo formalia perėjimo prie islamiškos valiutos priežastimi. Tuo tarpu užkariautuose kraštuose gyveno labai daug krikščionių, kurie turėjo laviruoti tarp savo religijos ir Bizantijos bei kalifato politinio konflikto.
Trečia aplinkybė - dar nuo IV a. imperijoje tęsėsi konfliktas tarp pasaulietinės ir bažnytinės valdžių - kuri iš jų viršesnė. Šv. Jonas Damaskietis savo „Trijose prakalbose apie atvaizdus (ikonas)“ bent kelis kartus cituoja garsiąją vietą „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Lk 20,25) ir kalba apie tai, kad pasaulietinė valdžia neturi kištis į Bažnyčios reikalus. Ikonų gynėjai, iš kurių garsiausi - šv. Jonas Damaskietis ir šv. Teodoras Studitas - buvo iškilūs vienuoliai. Bažnytinis susirinkimas in Trullo dar 692 m. privalomu reikalavimu pavertė jau daug kur egzistavusią praktiką, kad vyskupais galėtų tapti tik vienuoliai:
Mus pasiekė žinia, kad Afrikoje, Libijoje ir kitose vietose kai kurie iš ten esančiųjų Dievo mylimų vadovų ir po [vyskupo] šventimų nepalieka bendro gyvenimo su savo žmonomis, šitaip tapdami suklupimu ir papiktinimu kitiems. Labai rūpindamiesi, kad viskas būtų sutvarkyta patikėtų kaimenių dėlei, mes pripažinome kaip gerą dalyką, kad daugiau taip nebūtų. Tai sakome ne atidėdami ar iškreipdami Apaštalo įstatymą, o rūpindamiesi žmonių išganymu bei gerove... (12 kanonas)
Remiantis šiuo kanonu į vyskupus galėjo būti renkami arba vienuoliai, arba asmenys, kurie pasižadėjo prisiimti vienuolystę prieš šventimus (pvz. našliai arba pagyvenę kunigai, kurių vaikai buvo jau užaugę). Pačiame kanone pripažįstama, kad apaštališka praktika buvo kitokia („vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs“ - 1 Tim 3,1), bet naujoji norma grindžiama laiko reikalavimais, nauda žmonėms. Taip bažnytinė valdžia galutinai atiteko vienuoliams - tuo metu didžiulį autoritetą visuomenėje turėjusiai grupei, kurios atstovai ir patys tapė ikonas, ir žavėjo jomis vienuolynų lankytojus. Susirėmimas su jais ikonų klausimu galėjo būti puiki proga įrodyti, kad imperatoriaus autoritetas aukštesnis už vienuolių-vyskupų.
Ketvirtoji aplinkybė, kuri buvo pabrėžiama sovietmečiu - atskirtis tarp turtingų ir neturtingų krikščionių, kuri susijusi ir su islamo bei krikščionių, ir su politinių grupių konfliktų tema. Ikonos buvo bažnyčių prabangos dalis, jas asmeniniam pamaldumui leisti galėjo tik turtingiausieji visuomenės atstovai. Todėl marksistinė istoriografija buvo linkusi įžvelgti „klasinį konfliktą“, kurį skatino tai, kad islamo kraštuose gyvenusiems prasčiokams galėjo būti neaišku, kodėl jie turi kovoti už ikonas. Šiandien ši aplinkybė daugeliui mokslininkų atrodo antraeilė, bet vienas iš šv. Jono Damaskiečio „Prakalbų“ bruožų - jis stengiasi pateikti paaiškinimą graikakalbei liaudžiai suprantama kalba, matyt, toks poreikis buvo. Tik liaudyje jo paaiškinimai kaip tik tapo populiarūs.
Nežinomų vienuolių pokalbis
„Vienuolio atsiskyrėlio Moscho pokalbis“ - tai anoniminis V a. vidurio kūrinys, kuriame bendrauja nežinomas krikščionių vienuolis, ginantis ikonas, ir sabatistų atskalos ikonoklastas. Vienuolio tapatybė nežinoma, nors vėliau ir gyveno toks šventasis Jonas Moschas, tačiau šis pokalbis su juo nesusijęs, nederėtų šių asmenybių maišyti. Sabatistai - nuo novicijonų atskilusio Sabatijaus sekėjai. Sabatijas buvo atsivertęs iš judaizmo, laikėsi tam tikrų judėjiškų papročių ir, galimai, su ta įtaka susijęs jo sekėjų ikonoklazmas. Visgi, tekstas yra greičiau ikonos apologija, nei realaus pokalbio stenograma.
Pokalbyje gausiai cituojama Saliamono Išminties knyga, kurioje smerkiama stabmeldystė. Iš pradžių ją kaip argumentą prieš ortodoksą (M. Strockio vertime - „tikratikį“) naudoja eretikas, bet po to ortodoksas Saliamono mokymą išdėsto taip, kad jis kaip tik tampa argumentu ikonų gerbimui. Juk, viena vertus, Bažnyčios negalima kaltinti ta stabmeldyste, apie kurią kalba Senasis Testamentas - Bažnyčia niekada nepripažino pagonių „dievų“, jiems nesilenkė, neaukojo, neatliko šlykščių Dievui ritualų, kaip vaikų aukojimas. Priešingai, Bažnyčia naikino pagonių šventoves bei stabus, jų vietoje statė savo šventoves. Negalima lyginti to, kas buvo Saliamono laikais ir kas yra šiandien:
Jis kaltina tuos, kurie tai darė; tai sako žydams, apie kuriuos ir Raštas didžiu balsu šaukia; bet kurgi Saliamono laikais buvo krikščionių Bažnyčia? Ji atsirado po tūkstančio metų nuo tada, kai tai buvo padaryta ir pasakyta.
Saliamonas, kaip ir kiti pranašai, netgi pranašavo apie būsimąjį atvaizdų gerbimą:
Kristaus Bažnyčiai Saliamonas šaukė: palaimintas yra tas medis, per kurį ateina teisumas. Akivaizdu, kad jis kalba apie šventąjį kryžių. Ir vėl Dovydas kalba tai pačiai Kristaus Bažnyčiai [apie kryžių - G.S.]: Aukštinkite Viešpatį, mūsų Dievą, pulkite kniūbsčia prie jo sosto pakojo.
Tekste tiesiai pateikiama ikonų gerbimo priežastis, kaip ją supranta anoniminis autorius:
Kiekvienas tikintysis, kaip minėta, pieštiniame vaizdavime ir istoriniame pasakojime girdėdamas ir matydamas ir jų išmėginimus, ir jų išvaizdą, tampa paskatintas ir narsai, ir uolumui, ir troškimui, ir sąžinės balsui, ir panori iš Dievo ir pats gauti ir pašaukimą, ir lemtį, ir išganymą, ypač matydamas, kad jų palaikai ir atvaizdai daro gydymo stebuklus. Dėl to, kai tikėjime ir atsidavime prieinu ir bučiuoju juos, aš tampu pašventintas manyje esančio tikėjimo į juos pagerbusį Dievą...
T.y. per ikonas reiškiasi Dievo galia, ir jų negerbimas iš eretiko pusės yra nelogiškas, nes jis pats gerbia kitokias šventybes:
Taigi atsakyk, kaip garbini savo Komuniją ir savo Evangelijų knygą? Juk ir tai yra rankomis padaryti daiktai, tad kaipgi juos garbini?
Lietuvių kalba kiek apsunkina teksto suvokimą, nes kasdienėje kalboje neturime griežtos garbinimo/pagerbimo skirties. Kantičkose ir netgi senuose liturginių tekstų vertimuose galima išgirsti apie kažko kito, ne Dievo „garbinimą“, visiškai neturint omeny nieko blogo, nieko neortodoksiško. Dėl sumaišties, kurią gali įvelti toks žodžio naudojimas, krikščionių ortodoksų teologijos ir liturginių vertimų kontekste visada siūlau naudoti „(pa)garbinimą“ kaip skirtą Dievui, ir „(pa)gerbimą“ - kaip šventiesiems, bet ši skirtis grįsta teologija, o ne lietuvių kalbos ypatybėmis.
Šv. Jono Damaskiečio „Trys prakalbos“
Šv. Jonas Damaskietis, graikų tradicijoje vadinamas Auksaversmiu arba Auksakalbiu (Chrysorrhoas - panašiai, kaip kitas šv. Jonas vadinamas Auksaburniu, Chrysostomos), gimė Damaske, kuris tuo metu jau priklausė Umajadų kalifatui. Jo tėvas ir senelis buvo valstybės tarnautojai, pasak Bažnyčios tradicijos - ir šv. Jonas buvo tarnautoju iki nutarė tapti vienuoliu. Nuo vaikystės jis mokėsi ir musulmonų, ir graikų mokslų, turėjo puikų mokytoją - iš arabų vergovės išpirktą Sicilijos graiką Kozmą, kuris be šv. Jono mokė ir kitą žymų šventąjį, Kozmą Majumietį („Himnografą“).
Pasakojama, kad Bizantijos imperatorius, supykęs, jog šv. Jonas gina ikonas, nusiuntė suklastotą laišką kalifui, kuris implikavo, kad šv. Jonas rengė sąmokslą prieš kalifą. Už tai kalifas nukirto jam dešinę ranką, bet šventasis meldėsi priešais Dievo Motinos ikoną ir ranka stebuklingai pagijo. Tai prisimindamas, jis pavaizdavo trečią ranką ikonoje, kuri ortodoksų tradicijoje vadinama „Triranke“.
 |
| „Trirankė“ Dievo Motinos ikona |
Pasak tradicijos, po šio įvykio šv. Jonas ir iškeliavo į Jeruzalę, tuo metu irgi priklausiusią Kalifatui. Ten jis prisijungė prie šv. Sabos Pašventintojo vienuolyno brolijos ir parašė ne tik savo teologinius veikalus, bet ir bažnytines giesmes (Oktoichą, laidotuvių kanoną ir kt.).
„Trys prakalbos apie atvaizdus (ikonas)“ - ankstyviausias jo veikalas. Pirmoji prakalba skirta ikonoms apginti, antroji - apie tą patį, tik paprastesniais žodžiais (mat, kaip rašo autorius, pirmoji daug kam pasirodė per sudėtinga), trečioji smulkiau paaiškina pirmose dvejose išdėstytas idėjas, ji - ilgiausia. „Antologijoje“ pateiktos ištraukos iš pirmosios prakalbos.
Ištraukose šv. Jonas aptaria atvaizdo (ikonos; graikiškas žodis „ikona“ reiškia „atvaizdas“) ir garbinimo (gerbimo) sampratas. Apibrėždamas atvaizdą arba ikoną jis pabrėžia, kad atvaizdo ir jo pirmavaizdžio (provaizdžio) prigimtis gali būti skirtinga, jie gali būti ir panašūs, ir skirtingi:
atvaizdas yra panašumas, vaizduojantis prototipą, bet taip pat turintis nuo jo ir tam tikro skirtumo; juk ne visais atžvilgiais atvaizdas yra panašus į archetipą. (M. Strockio vert.)
Galima būtų versti ir: atvaizdas yra panašumas, vaizduojantis provaizdį, bet taip pat turintis nuo jo ir tam tikro skirtumo; juk ne visais atžvilgiais atvaizdas yra panašus į pirmavaizdį.
Dievas Sūnus, būdamas Tėvo atvaizdu, yra lygus Tėvui, nes yra tos pačios prigimties. Tuo tarpu jūros paveikslas nėra tos pačios prigimties kaip jūrą ir jie turi ir panašumų (spalvos, pavidalo) ir skirtumų (pradedant tuo, kad jūra - iš vandens). Taigi, neteisinga teigti, kad atvaizdas ir provaizdis visada turi būti lygūs.
Tai svarbus argumentas prieš ikonoklastus, nes kai kurie jų sakė, kad Eucharistija yra vienintelė tikra Kristaus ikona. Joje yra tikri Kristaus Kūnas ir Kraujas, taigi, Eucharistijos ir Jos pirmavaizdžio prigimtis yra bendra. Iš tiesų, Eucharistiją taikliau vadinti ne ikona, o pačiu Kristumi, o ikonos ir Kristaus prigimtis nesutampa ir nepretenduoja sutapti.
Sekančiame paragrafe kalbama apie daiktų atvaizdus, pasaulio sumanymą Dieve - krikščionišką platoniškų idėjų (eidų) interpretaciją. Dievo prote yra pasaulio „projektas“. Tai taip pat atvaizdo tipas.
Toliau kalbama apie atvaizdus (pavidalus) kaip padedančias pažinime metaforas (alegorijas). Pavyzdžiui, angelai yra bekūniai ir nematomi, bet žmonėms juos suvokti sunku, todėl pasirenkami tam tikri vizualiniai ženklai, kurie „padaro“ angelus „matomais“ - pavyzdžiui, jie atvaizduojami kaip jaunikaičiai su sparnais. Tokie atvaizdai skirti nukreipti protą į aukštesnę, neregimą tikrovę.
Lietuviškame vertime yra praleisti keli paragrafai, tada peršokama prie argumento, kad Dievą galima materialiai atvaizduoti po to, kai Jis tapo žmogumi, prisiėmė materiją. Materija savaime pagal Senąjį Testamentą nėra bloga, nes ten kalbama apie Dievo įkvėptus žmones, mokančius kurti materialius atvaizdus. Negana to, Dievas pats įsakė Jo Šventykloje pastatyti du auksinius angelus - kerubus (Iš 31, 1-6). Taigi, kaip Įstatymas gali drausti kurti bet kokius materialius atvaizdus, jei iš tikro įsako juos gaminti?
Mintys plėtojamos tose teksto vietose, kurių lietuviškai nebeturime. Kaip ir „Moscho pokalbiuose“ skamba idėja apie tai, kad Senojo Testamento kategoriškumas negali būti taikomas Naujajam. Senojo Testamento nurodymai susiję su to meto izraelitų kietomis širdimis, silpnu tikėjimu, polinkiu darytis stabus (kuriuos laikė dievais arba dievų atvaizdais). Tuo tarpu krikščionys žino ką garbina, žino, kad nesilenkia kūriniams, todėl jiems turėti ikonų yra „saugu“. Senasis Testamentas - tai dvasinė vaikystė, Naujasis - branda.
Kita svarbi „Prakalbų“ idėja - garbinimo arba dievogarbos (latreia) ir pagerbimo (douleia) skirtis. Kai mes kažką pagerbiame (nusilenkiame, atliekame proskynesis), mes skirtingai tai atliekame skirtingiems asmenims ar objektams. Tik Dievą garbiname, jo „angelus ir draugus“ pagerbiame, kaip ir su juo susijusius daiktus. Tokia pagarba taip pat egzistuoja Senajame Testamente, kur pagerbiama Šventykla, Dievo sosto pakojis ir kt.
Apeliuodamas į šv. Bazilijų Didįjį šv. Jonas įveda dar dvi temas - Šventosios Tradicijos ir atvaizdo-provaizdžio garbės santykio. Kalbėdamas apie Šventąją Tradiciją Damaskietis cituoja dar IV a. šv. Bazilijaus parašytą tekstą apie tai, kad Bažnyčioje ne viskas kyla iš Šventojo Rašto, bet daug kas perimta žodžiu ir papročiu tiesiogiai iš apaštalų ir perduota iš kartos į kartą. Todėl ir ikonų gerbimo praktiką, kurią ne kažkas naujai sugalvojo, o krikščionys gavo iš ankstesnių kartų, pridera pripažinti Tradicijos dalimi ir neneigti. Ši idėja tiesiogiai atsispindės VII Visuotinio susirinkimo nutarime.
Dar kelis kartus cituojama šv. Bazilijaus teksto vieta, kuri šv. Jono kontekste įgauna naują prasmę - „garbė, teikiama atvaizdui, pasiekia provaizdį“. Šv. Jonas turi omenyje, kad pagarbos veiksmai, atlikti ikonos atžvilgiu, yra skirti tam, kas joje atvaizduotas. Šventųjų atveju, jie visi tarnauja kaip Dievo ikonos. Ši citata tapo svarbiausia ikonų gerbimo dogmos dalimi.
Šv. Jono Damaskiečio ir dogmos tekstui suprasti dar svarbus kontekstas yra tas, kad ikonoklastai neatmetė paties Viešpaties Kryžiaus ir bažnyčios šventybių, tokių kaip liturginiai rūbai, indai ir pan. Kartais suniokotų ikonų vietoje bažnyčiose jie piešė paprastus kryžius. Todėl šv. Jonas apeliuoja į tuos jiems suprantamus ir gerbiamus simbolius aiškindamas pagarbą ikonoms.
VII susirinkimo dogma
Šv. Jono Damaskiečio pažiūros atsispindi VII Visuotinio susirinkimo paskelbtame dogmos tekste:
Todėl mes, žengdami tarsi karališku keliu ir sekdami Dievo įkvėptu šventųjų tėvų mokymu, Visuotinės Bažnyčios Tradicija (τῇ παραδόσει τῆς καθολικῆς ἐκκλησίας) ir Šventąją Dvasia, gyvenančia Joje, tiksliai ir įžvalgiai nustatome:
Kaip šventas ir gyvybę teikiantis Kryžius, taip ir Jėzaus Kristaus, Mergelės Marijos, šventųjų angelų, pamaldžių ir šventų žmonių garbingieji ir šventieji atvaizdai (εἰκόνας - ikonos), nutapyti dažais ar sudėti iš smulkių akmenėlių, ar iš kitų tam derančių medžiagų pagaminti, turėtų būti naudojami šventose Dievo bažnyčiose ant šventų indų ir drabužių, sienų ir lentų, namuose ir šalia kelių. [Juk] kuo dažniau atvaizdai ant ikonų yra regimi, tuo dažniau regintieji yra skatinami prisiminti ir mylėti jų pirmavaizdžius (των πρωτοτύπων), pagerbti juos pabučiavimu ir pagarbiu nusilenkimu (τιμητικήν προσκύνησιν), bet ne tikruoju garbinimu (λατρείαν), kuris, kaip tikime, dera vien tik Dievo prigimčiai (μόνῃ τῇ θείᾳ φύσει). Jie turi būti taip gerbiami, kaip gerbiamas garbingasis ir gyvybę teikiantis Viešpaties Kryžius ir šventoji Evangelija, ir kitos šventybės - smilkalais ir žvakių statymu, kaip tai pagal pamaldų paprotį darė ir senovės [krikščionys]. Juk garbė, teikiama atvaizdui, pasiekia (διαβαίνει) provaizdį ir besilenkiantysis (ο προσκυνών) atvaizdui lenkiasi (προσκυνεί) hipostazei to, ką jis atvaizduoja.
