II Nikėjos susirinkimo dogma
787 m. II Nikėjos Visuotiniame Bažnyčios susirinkime buvo patvirtinta paskutinioji Ortodoksų Bažnyčios dogma, įtvirtinanti šventojo meno - ikonų - naudojimą dievogarboje. Taip pasibaigė neramumai Bizantijos imperijoje, kai politinė vadžia kovojo su ikonų naudojimu (ikonoklazmas).
Lietuviškai ši dogma skamba šitaip:
Kaip šventas ir gyvybę teikiantis Kryžius, taip ir Jėzaus Kristaus, Mergelės Marijos, šventųjų angelų, pamaldžių ir šventų žmonių garbingieji ir šventieji atvaizdai (εἰκόνας - ikonos), nutapyti dažais ar sudėti iš smulkių akmenėlių, ar iš kitų tam derančių medžiagų pagaminti, turėtų būti naudojami šventose Dievo bažnyčiose ant šventų indų ir drabužių, sienų ir lentų, namuose ir šalia kelių. [Juk] kuo dažniau atvaizdai ant ikonų yra regimi, tuo dažniau regintieji yra skatinami prisiminti ir mylėti jų pirmavaizdžius (των πρωτοτύπων), pagerbti juos pabučiavimu ir pagarbiu nusilenkimu (τιμητικήν προσκύνησιν), bet ne tikruoju garbinimu (λατρείαν), kuris, kaip tikime, dera vien tik Dievo prigimčiai (μόνῃ τῇ θείᾳ φύσει). Jie turi būti taip gerbiami, kaip gerbiamas garbingasis ir gyvybę teikiantis Viešpaties Kryžius ir šventoji Evangelija, ir kitos šventybės - smilkalais ir žvakių statymu, kaip tai pagal pamaldų paprotį darė ir senovės [krikščionys]. Juk garbė, teikiama atvaizdui, pasiekia (διαβαίνει) provaizdį ir besilenkiantysis (ο προσκυνών) atvaizdui lenkiasi (προσκυνεί) hipostazei to, ką jis atvaizduoja.
Čia atkreipti dėmesį galima į:
* Kryžiaus ir ikonos analogija - ikonų priešininkai nesiryžo neigti, kad Kryžius gali būti naudojamas dievogarboje. Ikonų mozaikas lupti, ikonas deginti ranka kilo, laužyti kryžių - ne.
* Pagarbaus nusilenkimo ir tikrojo garbinimo priešprieša - yra aiškus skirtumas.
* Prigimtis ir hipostazė -gerbiama Kristaus ikona, reiškia, gerbiama Jo Dieviškoji Hipostazė.
* Atvaizdas ir provaizdis. Tikrasis dėmesio objektas yra provaizdžiai.
