„Hermenėjos“ - ortodoksų ikonografijos žinynai


Ikona „Išganytojas - Nesnaudžiančioji Akis“, 
Dionizijaus Fruniečio kūrinys
Ortodoksų aplinkoje dažnai galima išgirsti kalbant apie kažko „kanoniškumą“, „nekanoniškumą“. Taxis - tvarka, yra viena pagrindinių Bizantijos kultūros sampratoje. Pamaldų tvarką nustato Tipikonas, kuris aprašo liturgijos ir giedojimo tvarką (taxis), susijusias taisykles („kanonus“), Bažnyčios kanonų teisė apibūdina Bažnyčios vidaus gyvenimo tvarką, na o išsamiausias šaltinis apie ikonografijos kanonus - Dionizijaus Fruniečio „Hermenėja“ (Ερμηνεία της ζωγραφικής τέχνης; rus. Ерминия, angl. Painter's Manual).

Kanoninė tvarka Bažnyčios Tėvų supratimu yra ne susitarimo reikalas, o idealas, dangiškosios tvarkos atkūrimas žemėje. Todėl jiems buvo skiriama tiek daug dėmesio. Visgi, kaip idealas, tai greičiau nepasiekiami pavyzdžiai ar nuorodos į juos, typos, o ne detalūs ir konkretūs aprašymai, tiksliai atkuriami praktikoje kiekvienu atveju.
Ir giedojimą, ir ikonografiją reguliuojančius kanonus galima rasti ir bendrojoje kanonų teisėje bei užrašytoje tradicijoje, Bažnyčios Tėvų darbuose, bet periodiškai buvo leidžiami tokie rinkiniai, kurie tradicijas surinkdavo į vieną rinkinį. XVIII a. „Hermenėja“ tai atlieka ikonografijos atžvilgiu.

Pastarasis traktatas sudarytas iš 4 dalių. Pirmojoje pasakojama apie tai, kokios yra tradicinės ikonografijoje naudojamos medžiagos bei jų paruošimo būdai, aprašomos technikos. Antroji dalis skirta paaiškinimui, kaip turi būti atvaizduojami Senojo Testamento siužetai, trečiojoje - Naujoje Testamento siužetai. Ketvirtojoje dalyje aprašoma, kaip ikonos turėtų būti išdėstytos šventovėje.

Tipinis kanoninių siužetų aprašymas atrodo šitaip:

4. Kristaus gimimas (šv. Kalėdos)
Oloje, ėdžiose guli suvystytas kūdikėlis Kristus. Dešinėje klūpi Dievo Gimdytoja. Iš kairės taip pat klūpintis Juozapas, sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Iš už ėdžių į Kristų žvelgia jautis ir asilas. Už Juozapo ir Švenčiausiosios Mergelės - piemenys, laikantys lazdas, nustebę žiūri į Kristų. Už olos iš vienos pusės regimos avys ir piemenys - vienas groja dūdele, kiti apimti baimės žvelgia į dangų, iš kurio juos laimina angelas. Kitoje pusėje - karališkais rūbais dėvintys išminčiai, jojantys žirgais ir vienas kitam rodantys žvaigždę. Virš olos - daug angelų, kurie danguje laiko ritinį su žodžiais: Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms. Viršų jų spindi žvaigždė; iš jos nutįsęs didelis spindulys veržiasi prie Dieviškojo Kūdikėlio galvos.

Čia pažįstami su ikonografija gali iškart pastebėti problemą: nors visi motyvai ir elementai pažįstami, turbūt tiksliai tokią ikoną yra tekę matyti ne taip ir dažnai. Pavyzdžiui, šios ikonos turi elementus, sutampančius su aprašymu, tačiau kitur ir nuo jo nukrypsta:

 


Reikalas tas, kad kaip ir liturgikos/giedojimo knyga Tipikonas, taip ir „Hermenėja“ aprašo konkrečią tradiciją, kuri yra pavyzdinis idealo įkūnijimas, tačiau neišsemia to idealo. „Hermenėja“ nepretenduoja aprašyti visų įmanomų visų laikų kanoninių tradicijų bei technikų, bet fiksuoja gyvą, visuotinai pripažįstamą kaip pavyzdinę, tradiciją. Kitų kultūrų tradicijos gali kiek skirtis, bet kiekvienas, išmanantis ikonografiją, galės pažinti, kas prieštarauja Šventajai Tradicijai iš didžiosios raidės, o kas - ne. Kad ir kaip besiskirtų tradicijos, kanoniškumo klausimas nėra arbitralus, jis remiasi konkrečiais kodifikuotais šaltiniais bei aprašymais.

Graikų tradicijoje žinomos ir kitos „Hermenėjos“, pvz. Jeruzalės, kun. Danieliaus (1674), Panajočio Doksaraso (1726) ir t.t.. Rusų tradicijoje „hermenėjas“ atitinka „Ikonografiniai pavyzdžiai“ (rus. Подлинники иконописные).

Taip pat skaitykite: "Physiologus" slaviškai

Populiarūs įrašai