Šv. Sekminių tradicijos
 |
| Šv. Sekminių ikona. Apačioje - žmogus karališkais rūbais, simbolizuojantis visą pasaulį. Dažnai prie jo graikiškai parašyta: „o kosmos“ („pasaulis“) |
Minėjimo prasmė
Sekminės - Šventosios Dvasios nužengimo ant apaštalų diena, šis įvykis aprašytas šventės apaštalų darbų skaitinyje. Kartais ši šventė vadinama „Bažnyčios gimtadieniu“.
Rusų tradicijoje Sekminių dieną taip pat švenčiama Švč. Trejybės šventė. Greičiausiai šią tradiciją XIV a. pradėjo šv. Sergijus Radonežietis, turėjęs ypatingą pamaldumą Trejybės slėpiniui, pašventęs Trejybei savo Švč. Trejybės vienuolyną ir jo titulo švente pasirinkęs Šv. Sekmines. Matyt, neatsitiktinai Švč. Trejybės šventė tuo metu atsirado ir katalikybėje (savaitę po Sekminių), nes tuo metu krikščioniškuosius Rytus užkariavę musulmonai veržėsi gilyn į Europą.
Puošimas
Šv. Andriejui Rubliovui nutapius Trejybės ikoną, ji tapo naujuoju šventės simboliu rusų tradicijoje. Pagal paprotį Sekminių išvakarėse šventovių viduryje dedama Sekminių ikona, šventės dieną, pradedant vakarine, dedama Švč. Trejybės ikona, likusią Sekminių savaitę - vėl Sekminių ikona. Tokiu būdu sujungiamos abi progos.
 |
| Švč. Trejybės ikona („Svetingumas“). Joje pavaizduoti trys angelai, aplankę Abraomą Pr 18, 1–10, kurie suprantami kaip Švč. Trejybės simbolis |
Šventovės Sekminių proga puošiamos žaluma. Jei rusai renkasi jų kilmatui būdingus beržiukus, tai pietiečiai puošia gėlėmis. Rumunų tradicijoje liaudiškai šventė netgi vadinama Rusalii, nes gausiai naudojamos rožės.
 |
| Bažnyčia, išpuošta žaluma |
Puošimas žaluma kilęs dar iš Senojo Testamento Shavout šventės. Penkiasdešimtą dieną po Pesacho žydai gavo Torą, ši šventė taip pat buvo naujojo derliaus šventė (Bikkurim). Įstatymą krikščionybėje pakeitė Dvasia, žemiškus vaisius - dangiški, o žaluma, kaip šventes jungiantis motyvas ir kaip gyvybės, kurią duoda Šventoji Dvasia simbolis, liko.
Galimai dėl šios šventovę puošiančios žalumos XIX a. rusų kultūroje atsiranda tradicija Sekminių laiku tarnauti apsivilkus žaliais liturginiais rūbais. Graikijoje naudojami arba balti, arba raudoni rūbai (prisimenant Šventosios Dvasios nužengimą ugnies pavidalu).
Sekminių savaitė
Sekminių šventinis laikas prasideda Šventosios Dvasios nužengimo sekmadieniu ir baigiasi šeštadieniu. Kitą sekmadienį švenčiamas Visų Šventųjų sekmadienis, galima sakyti, išbaigiantis temą - Šventoji Dvasia „pagimdė” Bažnyčią, kuri ir yra visi šie šventieji, per kuriuos reiškiasi Šventosios Dvasios vaisiai.
Antroji Sekminių diena - pirmadienis - yra skirta Šventosios Dvasios asmeniui. Liturgiškai šios dienos pamaldos yra pirmosios, kada po 50 dienų po Velykų pirmą kartą vėl klaupiamasi ant kelių. Patogumo dėlei dar viduramžiais nusistovėjo paprotys, kad sekmadienio vakare numatytoji Šventosios Dvasios dienos vakarinė, kurios metu skaitomos ypatingos klūpamosios maldos, perkeliama į laiką iškart po Sekminių Dieviškosios Liturgijos. Tokiu būdu pamaldos Sekminių dieną gali trūkti netgi 3 valandas, nes švenčiama ne tik Sekminių Dieviškoji Liturgija, bet ir Šventosios Dvasios dienos vakarinė su klūpamosiomis maldomis.
Likusias dienas iki šeštadienio (šventinio laiko pabaigos) pamaldose skamba Sekminių tekstai sujungti su kalendoriaus šventaisiais. Sekminių savaitę visiškai nėra pasninko, o pasibaigus savaitei, po visų Šventųjų sekmadienio, prasideda pasninkas prieš šv. Petro ir Povilo (Pauliaus) šventę.
Apibendrinimas
Šventosios Dvasios nužengimo šventė - laikas atnaujinti savo santykį su Šventąją Dvasia. Neveltui po Velykų tai yra pirmas kartas, kai vėl pradedame giedoti maldas Šventajai Dvasiai - „Dangaus Valdove...“, „Išvydome Tikrąją Šviesą...“. Švč. Trejybės minėjimas primena, kad Šventoji Dvasia - ne šiaip beasmenė galia, bet Pats Dievas, atėjęs į pasaulį po Kristaus žengimo dangun. Ji gyvena Bažnyčioje ir Ją veda.
Galimai dėl šios šventovę puošiančios žalumos XIX a. rusų kultūroje atsiranda tradicija Sekminių laiku tarnauti apsivilkus žaliais liturginiais rūbais. Graikijoje naudojami arba balti, arba raudoni rūbai (prisimenant Šventosios Dvasios nužengimą ugnies pavidalu).
Sekminių savaitė
Sekminių šventinis laikas prasideda Šventosios Dvasios nužengimo sekmadieniu ir baigiasi šeštadieniu. Kitą sekmadienį švenčiamas Visų Šventųjų sekmadienis, galima sakyti, išbaigiantis temą - Šventoji Dvasia „pagimdė” Bažnyčią, kuri ir yra visi šie šventieji, per kuriuos reiškiasi Šventosios Dvasios vaisiai.
Antroji Sekminių diena - pirmadienis - yra skirta Šventosios Dvasios asmeniui. Liturgiškai šios dienos pamaldos yra pirmosios, kada po 50 dienų po Velykų pirmą kartą vėl klaupiamasi ant kelių. Patogumo dėlei dar viduramžiais nusistovėjo paprotys, kad sekmadienio vakare numatytoji Šventosios Dvasios dienos vakarinė, kurios metu skaitomos ypatingos klūpamosios maldos, perkeliama į laiką iškart po Sekminių Dieviškosios Liturgijos. Tokiu būdu pamaldos Sekminių dieną gali trūkti netgi 3 valandas, nes švenčiama ne tik Sekminių Dieviškoji Liturgija, bet ir Šventosios Dvasios dienos vakarinė su klūpamosiomis maldomis.
Likusias dienas iki šeštadienio (šventinio laiko pabaigos) pamaldose skamba Sekminių tekstai sujungti su kalendoriaus šventaisiais. Sekminių savaitę visiškai nėra pasninko, o pasibaigus savaitei, po visų Šventųjų sekmadienio, prasideda pasninkas prieš šv. Petro ir Povilo (Pauliaus) šventę.
Apibendrinimas
Šventosios Dvasios nužengimo šventė - laikas atnaujinti savo santykį su Šventąją Dvasia. Neveltui po Velykų tai yra pirmas kartas, kai vėl pradedame giedoti maldas Šventajai Dvasiai - „Dangaus Valdove...“, „Išvydome Tikrąją Šviesą...“. Švč. Trejybės minėjimas primena, kad Šventoji Dvasia - ne šiaip beasmenė galia, bet Pats Dievas, atėjęs į pasaulį po Kristaus žengimo dangun. Ji gyvena Bažnyčioje ir Ją veda.
