Paveikslai islame, krikščionybėje, judaizme

Neseniai Prancūziją sukrėtė tragedija, kai dėl viešo karikatūros demonstravimo buvo nužudytas žmogus. Tai, kad originalios karikatūros autoriai taip pat nukentėjo nuo teroristų, todėl ji ir buvo rodyta, sukrečia dvigubai. To kontekste įdomu prisiminti, kaip trys abraomiškosios religijos - judaizmas, krikščionybė ir islamas - žiūri į atvaizdų gamybą (apskritai). Pradėkime nuo chronologiškai seniausios religijos - Senojo Testamento judaizmo.

Judaizmas

Nors šiandien judaistinė kultūra dažniausiai įsivaizduojama kaip anikoniška, ir yra labai mažai sinagogų, popuoštų freskomis, šis stereotipas netinka apibūdinti istoriniam žydų požiūriui į vaizduojamąjį meną. Didžiausią įtaką žydų anikonizmui turėjo Dievo įsakymai, užrašyti Senajame Testamente:

„Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų“ (Iš 20,4-6)

„Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.“ (Įst 5,8-10)

Tačiau tose pačiose knygose yra įsakymai gaminti ir vaizduojamojo meno artefaktus, tokius, kaip kerubų (cherubinų) statulos:

„Nukalsi iš aukso du kerubus, – padirbsi juos iš plakto aukso prie abiejų malonės sosto galų. Padirbk vieną kerubą viename jo gale ir kitą kerubą kitame jo gale; padirbsi kerubus, sujungtus su malonės sostu prie abiejų jo galų. Kerubai turės išskleistus sparnus, – savo sparnais jie dengs malonės sostą. Jiedu bus vienas prieš kitą, ir jų veidai bus atgręžti į malonės sostą. Malonės sostą uždėsi ant Skrynios viršaus; į Skrynią įdėsi Sandoros lenteles, kurias tau duosiu. Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus, – iš tarpo dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios, – pasakysiu tau visa, ką noriu įsakyti per tave izraeliečiams“ (Iš 25,18-22)

Taigi, Jeruzalės Šventykloje buvo ir vaizduojamojo meno pavyzdžių, ir relikvijų (Sandoros skyrnia, plokštės, citatoje dar neminėta, bet vėliau pridėta Aarono lazda). Panašu, kad vaizduojamasis menas judėjų tradicijoje šventovių puošyboje egzistavo bent iki Vėlyvosios Antikos, nes freskomis gausiai papuoštos III a. pr. Dura Europos (atrasta 1932 m.) ir V a. Sepphoris sinagogos (atrasta 1993 m.). 

Viena seniausių išlikusių sinagogų - Dura Europos.
III a. pr. (nuotrauka - 1932/33 m.)  - wikimedia.org

Dura Europos sinagogos kopija muziejuje - wikimedia.org

Apibendrinant vėlesnį, rabinų požiūrį į meną, galima pasakyti, kad vienareikšmiškai buvo ir yra draudžiama vaizduoti Dievą, kuris yra nematerialus ir neturi atvaizdo, tačiau kito meno atžvilgiu rabinų nuomonės skyrėsi. Maimonidas aiškiai skyrė meną pagal jo paskirtį ir leido neliturginės paskirties meną. Todėl viduramžiais žydų kultūroje dar galima rasti daug vaizduojamojo meno pavyzdžiui, pradedant knygų iliustracijomis, baigiant amuletais.

Anot Melissos Raphael, didžiausią įtaką šiuolaikiniam žydų anikonizmui padarė protestantizmas ir vokiškoji filosofija. Jų įtakoje XIX a. pab.-XX a. atsiranda išplėtotos Martino Buberio ir Rosentzweigo teorijos apie pamatinį žydų kultūros „auralumą“ ir helenistinės kultūros „vizualumą“, kurie priešinami vienas kitam. Žinoma, žydų sefardų kultūroje didelę įtaką anikonizmui turėjo islamo draudimai. 

Krikščionybė

Krikščionybė, kaip ir rabiniškasis judaizmas, atsirado iš Senojo Testamento religijos, remiasi tuo pačiu paveldu, įsakymais, tiesa, smarkiai skiriasi jų interpretacija (ir, žinoma, krikščionys Senąjį Testamentą vadina Senuoju, nes tiki esant Naująjį). Šiandien krikščioniją sąlyginai galima padalinti į Rytų ir Vakarų krikščionių tradicijas. Rytų krikščionių tradicijai sąlyginai priskiriamos ortodoksų (stačiatikių), orientalinių krikščionių (koptų, armėnų, jakobitų ir kt., dar vadinamų miafizitais) ir Asirijos Rytų Bažnyčios („nestorijonų“) tradicijos. Vakarų Bažnyčiai priskiriamos katalikų ir protestantų tradicijos, kartais atskirai skiriami anglikonai. Protestantų tradicija gali būti skirstoma į magisterinių protestantų (liuteronų, anglikonų, evangelikų reformatų, turėjusių oficialios valdžios – magisteriumų – pritarimą) ir radikaliosios reformacijos (baptistai, anabaptistai ir kt.) tradicijas.

Rytų ir Vakarų Bažnyčios, iki schizmos buvusios viena bendrija, turi bendrą krikščioniškojo meno tradiciją, iš kurios dar pirmajame tūkstantmetyje ėmė kristalizuotis skirtingos meno tradicijos. Bendroji ankstyvosios krikščionybės meno raida gali būti apibūdinta Andre Grabaro pasiūlytąja istorine schema: simbolis > figūra > ikona (šventasis paveikslas). Ankstyvųjų krikščionių meno artefaktai, vėlesnės katakombos, Dura Europos bažnyčia (III a. pr.) liudija šią raidą prasidėjus gana anksti. Būtent trečiojoje, ikonos arba šventojo paveikslo stadijoje, Rytų ir Vakarų tradicijos pradėjo skirtis.

Dura Europos krikščionių bažnyčia (III a. pr.) - wikimedia.org

Krikščionių tradicijoje pagrindinė takoskyra yra tarp „tradicinių“, daugumą pasaulio krikščionių sudarančių, ir vėliau atsiradusiųjų (protestantų) konfesijų. Katalikų, stačiatikių, orientalinių krikščionių, netgi konfesinių liuteronų bendruomenėse bažnytinis menas yra leidžiamas, tačiau evangelikų reformatų ir daugelių kitų protestantų tradicijose atsisakoma bet kokio liturginio vaizduojamojo meno. Kaip ir judaizme, diskusija apie vaizduojamą meną ar jo draudimą siejama su Senajame Testamente užrašytuoju įsakymu. Visgi, tik nedidelės krikščionių sektos draudžia vaizduojamąjį meną visiškai, net ir sekuliarioje erdvėje; net ir evangelikai reformatai, kurie atsisako meno bažnyčiose dėl stabmeldystės pavojaus, nedraudžia meno už bažnyčios ribų. 

Islamas 

Populiariojoje kultūroje islamas, kaip ir judaizmas dažnai klaidingai įsivaizduojami kaip nuo pat pradžių visiškai anikoniškos kultūros. Tai, ko gero, susiję su islamo radikalų veikla, tokia kaip Charlie Hebdo redakcijos susprogdinimas dėl Mahometo karikatūrų ar VI a. Bamijano budų skulptūrų sunaikinimas, kurias susprogdino Talibanas. Rezonansiniai įvykiai kuria įspūdį, esą islamas visada buvo priešiškai nusiteikęs bet kokio vaizduojamojo meno atžvilgiu. Tačiau istoriškai toks požiūris neteisingas.

Vina Bamijano budos statulų, kurias sunaikino Talibanas 2001 m.

Egzistuoja skirtingos islamo atšakos. Kaip teigia Olegas Grabaras, šiitų islamas yra liberalesnis vaizduojamojo meno atžvilgiu, nei sunitų, taip pat sunitai arabai yra rigoriškesni, nei nearabai. Kai kuriose šiitų atšakose galima rasti žmonių atvaizdų netgi mečetėse. 


Mahometas vadovauja maldai.
Persiška (šiitiška) iliustracija, viudramžiai. - wikimedia.org


Grabaro nuomonė, anikonizmas islame formavosi labiau ne kaip sąmoninga, pradinė doktrina, o kaip atsakas į atsiradusią ikonofobiją. Ikiislamiškame arabų pusiasalyje nėra daug įspūdingų vaizduojamojo meno pavyzdžių, jo išsivystymo lygis buvo kuklus. Nepanašu, kad islamo atsiradimo metu tai būtų buvę svarstoma problema, nes Korane vaizduojamojo meno tema iš viso neliečiama.

Mahometas ant Hiros kalno, osmaniška (sunitiška) iliustracija, XVI a.
Pažymėtina, kad veidas paslėptas - wikimedia.org.

Su išsivysčiusiu vaizduojamuoju menu arabai pirmiausia susiduria Bizantijoje ir Persijoje. Panašu, kad išvystyta Bizantijos monumentalaus meno, muzikos bei liturgikos tradicija tapo iššūkiu islamo kultūrai, ir tiek prokrikščioniški, tiek antikrikščioniški šaltiniai aprašo Bizantijos meną kaip pagundą musulmonams. Tiesa, krikščionys giria meno įkvėptus musulmonus, perėjusius į krikščionybę, o musulmonai giria musulmonus, kurie atsispyrė „šėtoniškai pagundai“ ir neperėjo į krikščionybę.

Pirmieji aiškūs ikonoklastiniai draudimai aptinkami Hadithuose, pasakojimuose apie Mahometo gyvenimą. Pasak jų, Mahometas mokė, kad menininkų laukia žiauriausios bausmės per Paskutinįjį Teismą:

„Žmonės, kuriems teks žiauriausia bausmė Prisikėlimo Dieną bus tie, kurie bando padaryti panašius dalykus į Alacho kūrinius“ – Sahih al-Bukhari, 7:72:838

Draudimas „daryti panašius į Alacho kūrinius“ susijęs su tuo, kad nuodėme laikomas pats Alacho kaip Kūrėjo imitavimas:

„Šių paveikslių gamintojai bus nubausti Prisikėlimo Dieną, jiems bus pasakyta: „Suteikite gyvybę tam, ką sukūrėte““ – Sahih al-Bukhari, 3:34:318,

Šis hadithas tarsi priešpastato Dievo kūrybą, kuri yra gyva ir kuriems įpūsta dvasia negyvai menininko kūrybai. Ši kūryba yra negyva ir tokia bloga, kad angelai aplenkia namus, kuriuose ji yra:

„Angelai neįžengia į namus, kuriuose yra paveikslų“ – Sahih al-Bukhari, 7:72:841

Tiems, kas negali negaminti atvaizdų (pavyzdžiui, kas iš to gyvena), hadithai siūlo bent jau nedaryti gyvūnų bei žmonių atvaizdų:

„Jei jau nori gaminti paveikslus, aš patariu tau tapyti medžius bei įvairius negyvus daiktus“ – Sahih al-Bukhari, 3:34:428

Šis hadithas atskleidžia aiškią hierarchiją – pats blogiausias yra gyvų būtybių vaizdavimas, mažesnis blogis – augalų. Geriausia išeitimi tampa abstraktus menas, kurio viršūnė – arabeskos, ornamentinė puošyba.

Kadangi viena iš priežasčių, kodėl negalima vaizduoti gyvų būtybių – tai draudžiamas Kūrėjo imitavimas, arabeskos dažnai tyčia nukrypsta nuo gamtinės ar idealiosios tvarkos. Menininkai tyčia stengiasi nekurti to, kas yra Kūrėjo sukurtoje tikrovėje.

Šios sampratos įtaka matyti ir persų, osmanų bei mogolų miniatiūrose – nors ten vaizduojamos gyvos būtybės, nesilaikoma realizmo. Kartais būtybės vaizduojamos su tyčia menininko piešiamais defektais, tokiais, kaip galva atsiskyrusi nuo kūno. Taip pabrėžiamas žmogaus kūrinio nepretendavimas į Dievo kūrino didybę.

Gyvūnų vaizdavimo draudimas taip pat skatino kaligrafijos raidą. Kai kurie mokslininkai pagal funkciją lygina kaligrafiškai užrašytas Korano eilutes ir Alacho vardus, kabinamus mečetėse, su krikščionių ikonografijos tradicija.

Apibendrinimas

Tai, kad islamas ir judaizmas - griežtai anikoniškos religijos ir netgi tai, kad musulmonai niekada nėra vaizdavę Mahometo - stereotipai, neteisingi istorijos ir šiuolaikinių religijų atšakų tyrimų atžvilgiu. Istoriškai tuo metu, kai atsirado krikščionybė, didelio skirtumo krikščionių ir judėjų požiūryje į meną nebuvo, jis atsirado vėliau. Pozicijų abejose religijose būta įvairiausių.

Islamas taip pat patyrė tam tikrą pažiūrų evoliuciją. Deja, šiandien stereotipine tapo būtent radikalų pozicija.

Populiarūs įrašai