Atnaujinami Ad Fontes Mystagogia susitikimai šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose!

Šv. Atanazas Didysis (296-373) sako, kad norėdami būti krikščionimis, turime sekti „Visuotinės Bažnyčios tikėjimu, kurį davė Viešpats, perdavė Apaštalai ir išsaugojo Tėvai; [nes] ant jo pastatyta Bažnyčia“. Sekdami šiuo pavyzdžiu, ortodoksai ir katalikai maloniai kviečia į Bažnyčios Tėvų skaitymus, kuriuose gilinsimės į Kristaus slėpinius. Susitikimai – kiekvieno mėn. paskutinį antradienį. Pirmasis susitikimas vyks rugsėjo 29 d., 18 val. Šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose (Didžioji g. 2). Susitikimo metu bus skaitoma ištrauka iš šv. Teofilio Antiochiečio „Laiško Autolikui“.

Šv. Teofilis Antiochietis-šeštasis krikščionybei ypač svarbaus, trečiojo savo dydžiu Romos imperijos miesto Antiochijos vyskupas po apaštalo Petro, juo išrinktas veikiausiai 169 m., mirė galbūt apie 183-185 metus. Tik iš paties Teofilio žinome, kad jis gimė netoli Tigrio ir Eufrato upių, vadinasi Asirijoje, bet jo knyga aiškiai liudija jj buvus graikų kultūros žmogumi. Iš jo paties sužinome ir tai, kad krikščionimi jis tapo jau būdamas brandaus amžiaus, po ilgų svarstymų patikėjęs, kad Jėzus Kristus tikrai įvykdė ST pranašystes ir prisiėmęs griežtas dorovines krikščioniško gyvenimo taisykles. Iš visų pirmųjų krikščionybės gynėjų tik Teofilis buvo vyskupas, tad jo veikale dėstomas krikščionių mokslas ne privataus mokytojo, bet Bažnyčios vadovavimo atsakomybę suvokiančio vyskupo darbas. Teofilis nebuvo labai gilus ar aistringas mąstytojas ar platus eruditas: jo lūpomis kalba sąžiningas vidutinis II a. pabaigos krikščionis, nepamiršęs ir neatsižadėjęs dar jaunystėje pagonių retorikos mokykloje įgyto standartinio išsilavinimo.

Iš kelių šaltiniuose minimų Teofilio knygų mus pasiekė tik Trys knygos Autolikui. Tai literatūrai seniai žinomo protreptiko žanro kūrinys, skirtas bičiuliui pagoniui Autolikui, niekaip negalinčiam suprasti, kaip toks išsilavinęs žmogus kaip Teofilis gali tikėti į neregimą Dievą, ir, dar keisčiau, mirusių prisikėlimu. Teofilis atremia priekaištus ir siekia Autoliką patraukti į krikščionybę pirmojoje knygoje kalbėdamas apie pagonių stabmeldystės absurdiškumą, antrojoje apie ST pranašų skelbtą tikrą Dievo garbinimą, trečiojoje parodydamas, kaip krikščionybė savo doroviniu mokymu pranašesnė už pagonybę.