G. Sungaila: Kaip Konstantinopolis tapo pirmuoju Rytų Bažnyčios sostu

Vakarų žiniasklaida jau daugybę dešimtmečių Konstantinopolio patriarchą pristato kaip „šimtų milijonų pasaulio ortodoksų dvasinį lyderį“. Ką reiškia šis įvardijimas ir kaip jis istoriškai atsirado? Šiame straipsnyje trumpai peržvelgsime pirmumo sampratos Ortodoksų Bažnyčioje raidą. 

Pirmenybė Bažnyčioje apaštalų laikais

Ankstyvojoje Bažnyčioje krikščionybės centrai buvo išmėtyti visoje Romos imperijoje ir net už jos ribų, krikščionių bendruomenės egzistavo skirtinguose miestuose, kurie galėjo būti gana nutolę vienas nuo kito ir gyveno savarankiškai. Šiandien tokias Bažnyčias vadiname Vietinėmis Bažnyčiomis. Apreiškimo Jonui pradžioje taip pat skaitome apie laiškus, parašytus senovės Vietinėms Bažnyčioms.

Apaštalų darbų 15 skyriuje aprašoma, kaip pirmą kartą Bažnyčioje buvo sprendžiamas nesutarimas tarp Vietinių Bažnyčių – buvo sušauktas susirinkimas Jeruzalėje, kur vietinių Bažnyčių atstovai, tuomet dar patys apaštalai, sprendė iškilusį ginčą. Pasakojime matome dviejų apaštalų ypatingą svarbą – apaštalas Petras išsako autoritetingą nuomonę, o Jeruzalės vyskupas, apaštalas Jokūbas, veda patį susirinkimą. Daugybė šiuolaikinių mokslininkų kalba apie Jeruzalės vyskupo svarbą ankstyvojoje krikščionybėje, kylančią iš to, kad Jeruzalė buvo pagrindinių Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykių vieta bei, dėl tos pačios priežasties, pirmasis Visuotinės (viso pasaulio) Bažnyčios centras. 

Tiesa, Jeruzalės reikšmė Bažnyčioje greitai sumenko, nes ji buvo faktiškai sunaikinta pirmojo romėnų-žydų karo metu (70 m.). Tuo metu gyvenęs žydų istorikas Juozapas Flavijus rašto, kad miestas „buvo taip kruopščiai sulygintas su žeme [...], kad neliko nieko, iš ko lankytojas galėtų atspėti, jog čia kadaise būta gyventojų“. Krikščionių istorikas Euzebijus Cezarietis pasakoja, kad prieš Jeruzalės sunaikinimą, klausydami Jėzaus bei apaštalų pranašysčių, daugybė krikščionių pabėgo iš miesto ir taip Jeruzalė nustojo būti krikščionybės centru. 

Krikščionys miestą atkūrė tik IV a., kas prisimenama istorijose apie šventuosius Konstantiną ir Eleną, bet prisimindami jo istorinę reikšmę ortodoksai iki šiol Jeruzalės Bažnyčią vadina „visų Bažnyčių Motina“. Apie tai kalba ir šv. Petro Mohylos XVII a. sudarytas „Katekizmas“, 1642 m. didžiojo Jasės susirinkimo metu Rytų patriarchų pripažintas Bažnyčios tikėjimo išpažinimu:

„Jeruzalės Bažnyčia yra visų Bažnyčių motina ir Pirmoji Bažnyčia, nes iš jos Evangelija pradėjo plisti į visus žemės pakraščius (nors vėliau imperatoriai suteikė pirmenybę Senajai ir Naujajai Romai dėl to, kad ten buvo imperatorių sostas, pagal II Visuotinio susirinkimo Konstantinopolyje 3 kanoną) ir Bažnyčia tapo visuotine, nes iš Jeruzalės visos tautos priėmė tikėjimą ir mokymą.“ 

(šv. Petro Mohyla, „Ortodoksiškas Visuotinės ir Apaštališkos Rytų Bažnyčios tikėjimo išpažinimas“, 84 klausimas)

Rumunas, Kyjivo metropolitas šv. Petro Mohyla savo „Katekizme“ iškart mini ir vėliau įvykusį „pirmenybės suteikimą Senajai ir Naujai Romai“, tačiau prieš leidžiantis į šią temą verta aptarti, kas ta „pirmenybė“. 

Ortodoksų Bažnyčioje egzistuoja tik trys kunigystės sakramento pakopos – diakonatas, kunigystė ir vyskupystė. Visi vyskupai kaip vyskupai tarpusavyje yra lygūs. Tačiau jokia organizacija negali gyvuoti be valdžios, ir augant Bažnyčiai vyskupų valdomos sritys (vyskupijos) pradedamos jungti į didesnius junginius – iš pradžių metropolijas, paskui patriarchatus. Todėl dar pirmųjų amžių apaštališkieji kanonai numato pirmenybės principą Bažnyčios organizacijoje:

„Visų tautų vyskupai privalo žinoti pirmąjį iš jų ir pripažinti jį savo galva, be jo žinios nedaryti nieko, kas viršija jų valdžią, bet daryti tik tai, kas susiję su jo vyskupija ir jai priklausančiomis vietomis. Tačiau tegul ir pirmasis nieko nedaro be visų žinios.“

(34 apaštališkasis kanonas)

Kartais šis santykis apibūdinamas Romos tradicijos fraze „pirmas tarp lygių“, kurios nėra Ortodoksų Bažnyčios kanonų teisėje. Principas „pirmas tarp lygių“ reiškia, kad asmuo yra lygus kitiems grupės nariams tam tikru atžvilgiu, tačiau jiems vadovauja (pirmininkauja). Romos imperijoje pirmuoju tarp lygių buvo vadinamas senato pirmininkas, kuris tuo pačiu buvo ir vienas iš senatorių, vėliau šį titulą gavo imperatorius Konstantinas Didysis. 

Jeruzalės susirinkimo metu apaštalas Jokūbas, jeigu pripažįstame, kad jis pirmininkavo, taip pat buvo pirmas tarp lygių – jis buvo vienas iš apaštalų, kuris negalėjo savarankiškai priimti sprendimų visos Bažnyčios vardu, bet būtent jis vadovavo susirinkimui ir Bažnyčios vardu paskelbė galutinį sprendimą. Kitaip tariant, pirmumas tarp lygių nėra tiesiog garbės pirmumas – tai yra tam tikri įgaliojimai, kurių neturi kiti grupės nariai. 

Lietuvoje „pirmo tarp lygių“ principą turime teismuose – visi teisėjai yra lygūs ir teisingumo vykdymo srityje niekas jų negali varžyti, tačiau teismai ir teisėjų kolegijos turi savo pirmininkus – pats organizacijos egzistavimas reikalauja, kad kažkas ją kuruotų, jai vadovautų. Konstitucinio Teismo sprendimus priima visi devyni teisėjai, jie visi lygūs, nesutikdamas kažkas gali netgi skelbti atskirąją nuomonę, bet Konstitucinio Teismo pirmininkas yra įstaigos vadovas, dažniausiai atstovaujantis ją žiniasklaidoje ir kuruojantis veiklą. Šis pasaulietinis pavyzdys parodo, kad „pirmas tarp lygių“ yra daugiau, nei titulas – kaip teisėjas teismo pirmininkas yra lygus kitiems, kaip pirmininkas turi tam tikrus įgaliojimus, kurių kiti teisėjai neturi. Ir visa tai yra būtina todėl, kad be kažkokio lyderio jokios organizacijos funkcionavimas nėra įmanomas.

Natūrali pirmumo principo raida minima ir Romos katalikų bei ortodoksų teologinio dialogo komisijos išleistame „Kječio dokumente“ (2016 m.):

„Jau per pirmuosius keturis šimtmečius atsirado įvairios vyskupijų grupės tam tikruose regionuose. Protos, pirmasis iš regiono vyskupų, buvo pirmojo sosto – metropolijos – vyskupas, ir jo kaip metropolito pareigos visada buvo susijusios su jo sostu. Visuotiniai susirinkimai metropolitui priskyrė tam tikras prerogatyvas (presbeia, pronomia, dikaia), visada apribotas sinodiškumo.“

(„Kječio dokumentas“, 12)

Taigi, skirtingi regionai turėjo savo pirmuosius sostus, o pradžioje Visuotinė (viso pasaulio) Bažnyčioje turėjo koordinacinį centrą Jeruzalėje. Po to, kai faktiškai neliko Jeruzalės Bažnyčios, pirmumas perėjo Romos Bažnyčiai. Tai buvo vyriausiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus tarnystės bei kankinystės vieta, Romos imperijos sostinė, todėl Romos Bažnyčia turėjo didelį autoritetą ir natūraliai atsidūrė įvykių centre – kaip buvo sakoma, „visi keliai veda į Romą“. Todėl jau apaštališkųjų tėvų raštuose galima rasti posakius apie tai, kad Romos Bažnyčia „pirmauja meilėje“ (šv. Ignotas Antiochietis), kad Bažnyčios mokymo teisingumą galima nustatyti lyginant jį su Romos Bažnyčios mokymu (šv. Ireniejus Lionietis) ir t.t..

Beje, cituotame katalikų ir ortodoksų teologų parengtame Kječio dokumente nurodomas ir pagrindinis skirtumas tarp pirmumo supratimo Ortodoksų ir Romos Katalikų Bažnyčiose – jeigu katalikai tiki, jog popiežiaus pirmumas kyla iš šv. Petro pirmumo ir yra Dievo įsteigtas, tai Ortodoksų Bažnyčioje pirmumas laikomas ne Dievo įsteigtu, o istoriškai susiklosčiusiu, ir nėra siejamas su šv. Petro tarnyste Romoje. Ortodoksų požiūriu, pirmasis sostas yra toks ne dėl Kristaus įsakymo, o dėl Bažnyčios Tradicijos.

Nuo Senosios iki Naujosios Romos

Formaliai Roma, Aleksandrija ir Antiochija, kaip svarbiausi Visuotinės Bažnyčios centrai pirmą kartą paminimi I Visuotiniame susirinkime, įvykusiame 325 m.:

„Tegul išlieka senovinis Egipto, Libijos ir Pentapolio paprotys, kad visiems šiems kraštams valdžią turi Aleksandrijos vyskupas. Nes tokie dalykai būdingi ir Romos vyskupui, taip pat ir Antiochijos, ir kituose kraštuose, tegul bažnyčių privilegijos būna išsaugotos.“

(I Visuotinis susirinkimas, 6 kanonas)

Tai – labai svarbus sprendimas, nes nors visi vyskupai yra lygūs, susirinkimas patvirtina, kad Antiochijos krašte jie turi būti pavaldūs Antiochijos vyskupui, Aleksandrijos krašte – Aleksandrijos vyskupui ir pan. Roma, Aleksandrija ir Antiochija yra svarbūs Romos imperijos didmiesčiai ir apaštališkieji sostai (pirmuoju vyskupu Romoje ir Antiochijoje buvo pats apaštalas Petras, o Aleksandrijoje – jo mokinys Evangelistas Morkus). Nepaisant to, kad yra ir kitų apaštališkų sostų vyskupų mažesniuose miestuose (pvz., Efeze, Smirnoje), tos vyskupijos taip pat pavedamos didžiųjų miestų vyskupų valdžiai. Aleksandrijos vyskupas – pirmas tarp lygių Aleksandrijos patriarchate. 

Kiek vėliau šios didelės bažnytinės provincijos bus pavadintos „patriarchatais“, o jų pirmininkaujantieji vyskupai – „patriarchais“. Patriarchatams priklausė daugybė metropolijų, o metropolijoms – vyskupijų. 325 m. Visuotinis susirinkimas įtvirtino patriarchų valdžią jų patriarchatuose, tačiau jau netrukus iškilo klausimas – o ką daryti, jeigu patriarchas arba patriarchato vadovybė skriaudžia patriarchato dvasininkus? Kur jiems kreiptis, jeigu savo patriarchate patiria neteisybę?

IV a. daugybė Bažnyčios vyskupų pradėjo skelbti klaidingą mokymą apie tai, kad Kristus tėra Dievo Tėvo kūrinys (arijonizmą). Aleksandrijos patriarchate iškilo drąsus vyskupas šv. Atanazas Didysis, gynęs tikrąją krikščionybę, tačiau kiti vyskupai, išpažinę arijonizmą, surengė susirinkimą, jį nuteisė ir išvarė. Neturėdamas kur kreiptis, kam apskųsti bažnytinio teismo sprendimo, šv. Atanazas kreipėsi į pirmąjį Visuotinės Bažnyčios vyskupą, pirmąjį tarp patriarchų – Romos popiežių Julijoną. Jo bylai spręsti buvo sušauktas susirinkimas Sardicoje, Bulgarijoje, kuris įtvirtino Romos vyskupo teisę ir ateityje nagrinėti tokius skundus:

„Jei kuris nors vyskupas bus nušalintas kaimyninių vyskupų sprendimu ir tvirtins, kad turi naujų argumentų gynybai, naujas vyskupas tenebūna paskirtas į jo sostą, nebent Romos vyskupas taip nuspręstų ir priimtų sprendimą. 

Jei kuris nors vyskupas būtų apkaltintas ir to paties regiono vyskupai susirinktų ir nušalintų jį, o jis pateiktų apeliaciją palaimintajam Romos Bažnyčios vyskupui ir pastarasis norėtų jį išklausyti bei manytų, kad būtų teisinga atnaujinti jo bylos nagrinėjimą, tegul parašo tiems vyskupams, kurie yra arčiausiai tos provincijos...“

(Sardicos susirinkimas, 4-5 kanonai)

Šie sprendimai yra unikalūs tuo, kad pirmą kartą kanonuose įtvirtinama Romos vyskupo teisė priimti ir nagrinėti skundus dėl bylų, kilusių ne Vakarų Bažnyčioje, o už jos ribų, kur Romos vyskupas neturėjo tiesioginės valdžios. Taip Romos sostas tapo aukščiausia Bažnyčios ginčų apeliacijos instancija.

Tuo pačiu metu Romos imperija pati keitėsi ir joje formavosi nauja tvarka. Romos imperija buvo perkeltą į miestelį prie Bosforo sąsiaurio, kuris oficialiai vadinosi Naująja Roma, bet liaudis jį praminė Konstantino miestu – „Konstantinopoliu“.  Ten persikėlė imperatorius, senatas ir ten pradėjo plakti imperijos širdis. Nuo šiol visi keliai vedė nebe į Romą, bet į Naująją Romą. Taigi, buvo tik laiko klausimas, kada Bažnyčios administracinė tvarka bus pertvarkyta ir prie Romos, Aleksandrijos ir Antiochijos vyskupų prisijungs Konstantinopolio vyskupas. Toks sprendimas buvo priimtas 381 m., kai Visuotinis susirinkimas vyko jau Konstantinopolyje-Naujojoje Romoje: 

„Tegul Konstantinopolio vyskupas turi garbės pirmenybę po Romos vyskupo, nes šis miestas yra Naujoji Roma.“

(II Visuotinis susirinkimas, 3 kanonas)

Pastebėtina, kad Konstantinopolio sostas tampa antru pagal garbę po Romos sosto, nors niekada iki tol tokio statuso neturėjo. Sostų reikšmę lemia ne tik dvasinė jų svarba, bet ir politinė reikšmė, todėl IV a. atkurtasis Jeruzalės vyskupo sostas garbingiausiųjų sostų eilėje užima ne pirmąją, o penktąją vietą – po Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos ir Antiochijos. Kita vertus, Jeruzalės sostas apskritai taip garbingai išskiriamas tik dėl jo dvasinės reikšmės. 

Žlugus Vakarų Romos imperijai ir Senajai Romai prarandant savo reikšmę, vis svarbesne tapo naujoji. Todėl IV Visuotinis susirinkimas (453 m.) priėmė sprendimą sulyginti Senosios ir Naujosios Romų sostų teises:

„...mes nustatome ir nusprendžiame apie Konstantinopolio, naujosios Romos, šventosios Bažnyčios privilegijas. Senovės Romos sostui Tėvai tinkamai suteikė privilegijas, nes tai buvo sostinė. Vadovaudamiesi tais pačiais motyvais, šimtas penkiasdešimt garbingiausių vyskupų suteikė vienodas privilegijas Naujosios Romos Šventajam Sostui, teisingai motyvuodami, kad miestas, gavęs garbę būti imperatoriaus ir senato miestu ir turėjęs tokias pat privilegijas kaip Senoji karališkoji Roma, bažnytiniuose reikaluose bus taip pat išaukštintas...“

(IV Visuotinis susirinkimas, 28 kanonas)

Tas pats susirinkimas ir įvedė teisę net ne Konstantinopolio patriarchato dvasininkams teikti apeliacijas Konstantinopolio patriarchui, t.y. suteikę teisę, kurią Senoji Romą turėjo nuo Sardicos susirinkimo laikų:

„...Jei dvasininkas su savo ar bet kuriuo kitu vyskupu turi teisminį ginčą, tegul jį nagrinėja provincijos sinodas. Jei vyskupas ar dvasininkas turi pretenzijų regiono metropolitui, jis turi kreiptis į didįjį regioną valdantį vyskupą arba į karaliaujančiojo Konstantinopolio sostą ir būti jo teisiamas.“

(IV Visuotinis susirinkimas, 9 kanonas)

Nuo to laiko Konstantinopolio patriarchas pradedamas vadinti Visuotiniu patriarchu ir svarbiausieji Visos Bažnyčios reikalai pradedami spręsti Konstantinopolyje – čia organizuojami V ir VI visuotiniai susirinkimai, kuriems pirmininkauja Konstantinopolio patriarchas, čia įsteigiamas nuolat veikiantis Mieste esančiųjų vyskupų sinodas (endemousa synodos).

Gerokai vėliau, IX a. kilus nesutarimams tarp Konstantinopolio ir Romos, buvo nutarta, kad Roma priims skundus tik iš Vakarų Bažnyčios, o Konstantinopolio patriarchas – tik iš Rytų patriarchatų. 1054 m. įvykus Rytų ir Vakarų schizmai, vienintele aukščiausios apeliacijos instancija ir pirmuoju Ortodoksų Bažnyčios sostu liko Konstantinopolio patriarchatas. Iš Romos sosto privilegijos atimtos nebuvo, tik nebebuvo skiriami Romos vyskupai, todėl grynai teoriškai, jeigu vėl būtų atkurta Vakarų ir Rytų Bažnyčių vienybė, Roma vėl taptų pirmuoju Ortodoksų Bažnyčios sostu. Tiesa, pirmenybė Romos Bažnyčioje ir Ortodoksų Bažnyčioje suprantama kitaip, kas buvo viena iš schizmos priežasčių ir tebėra viena iš vienybės kliūčių.

Ortodoksų Bažnyčioje pirmasis sostas neturi tiesioginės valdžios už savo patriarchato teritorijos, tik turi galimybę šaukti susirinkimus ir naudotis keliomis privilegijomis:

• Priimti apeliacijas iš bet kokio patriarchato dvasininkų (IV Visuot. susirinkimas, 9 kanonas)

• Administruoti Bažnyčią kraštuose, kurie nepriskirti jokiam patriarchatui (IV Visuot. susirinkimas, 28 kanonas)

• Teisę bet kuriame patriarchate steigti savo stauropegijas, t.y. tiesiogiai Konstantinopolio patriarchui pavaldžius vienuolynus, parapijas ir pasauliečių brolijas (seserijas) (Epanagoge, III titulas, 10).

Kitaip tariant, Visuotinis patriarchas yra ne visos Bažnyčios patriarchų viršininkas, o tik lyderis, pirmas tarp lygių, į kurį kreipiamasi, kai iškyla problemos, kuris organizuoja susirinkimus ir sprendžia ginčus. Jo tarnystė greičiau yra Bažnyčios gyvenimo švelnus koordinavimas, „pirmavimas meilėje“, o ne tiesioginis valdymas.

Verta paminėti, kad nors pirmojo tūkstantmečio Bažnyčią valdė penki svarbiausiieji apaštališkieji sostai – Senosios Romos, Naujosios Romos, – kurie buvo vadinami „pentarchija“ (penkių valdžia), bet administraciškai nepriklausomų Bažnyčių ir patriarchatų buvo netgi dešimtys. Jų nepriklausomybė reiškėsi tuo, kad jos pačios galėjo skirti ir teisti savo vyskupus (su apeliacijos į Konstantinopolį arba Romą galimybę), tvarkyti savo vidinius reikalus, netgi turėti savo vietinę teisę. Jos pradėtos vadinti „autokefalinėmis“ (gr. autokephalia – „pats sau galva“), nors tokio termino ir nebuvo kanonų teisėje. Vienos buvo autokefalinėmis nuo apaštališkųjų laikų (pvz. Kipro Bažnyčia), kitoms autokefaliją suteikė Visuotinis patriarchas. Daugelis senųjų autokefalijų buvo panaikintos žlungant Bizantijos imperijai.

Naujoji Roma po didžiosios schizmos

Taigi, po didžiosios schizmos Konstantinopolis tapo pirmuoju sostu Visuotinėje Bažnyčioje. Jis toliau sprendė didžiąsias Bažnyčios problemas, pvz.:

• Šaukė didžiuosius Ortodoksų Bažnyčios susirinkimus svarbiausiems tikėjimo mokymo klausimams spręsti. Keli pavyzdžiai (sąrašas nepilnas): Konstantinopolio 1341, 1351, 1368 m.; Jasės (1642), Jeruzalės (1672), Konstantinopolio (1872), Kretos (2016) didieji susirinkimai.

• Priėmė apeliacijas bei sprendė kitų patriarchatų bylas, keli pavyzdžiai (vėlgi, sąrašas nepilnas): XII a. atšaukė Kipro Bažnyčios sprendimą nušalinti Amato vyskupą,1672 m. nušalino Antiochijos patriarchą, 1872 m. palaikė Jeruzalės patriarcho nušalinimą, 1998 m. Bulgarijoje surengė išplėstinį Bažnyčios susirinkimą, kuris panaikino schizmą Bažnyčioje.

• Teikė ir naikino Bažnyčių autokefalijos statusą, pavyzdžiui, pavyzdžiui, 1219 m. suteikė autokefaliją Serbijos Bažnyčiai, kurią panaikino 1766 m., naujai autokefaliją suteikė 1922 m. O šiaip visos šiuolaikinės autokefalijos, išskyrus apaštališkųjų laikų, autokefaliją gavo iš visuotinio patriarcho.

Įdomu, kad ypatingas Konstantinopolio patriarcho vaidmuo yra įrašytas daugelyje autokefalijų steigimo dokumentų – susirinkimų dekretų ir tomosų. Pavyzdžiui:

„...[Susirinkimas nusprendė], kad paskirtasis Maskvos patriarchas Jobas [...] minėtų mūsų ir kitų vardus ir laikytų Konstantinopolio Apaštališkąjį Sostą savo galva [kephalen] ir pirmuoju [proton], kaip ir kiti patriarchai...“

– šventojo ir didžiojo susirinkimo Konstantinopolyje 1590 m. sprendimas suteikti autokefaliją Maskvos Bažnyčiai

„...Bažnyčios klausimuose, kuriuose reikia bendro nagrinėjimo ir bendro veikimo Ortodoksų Bažnyčios sutvarkymo ir įtvirtinimo labui, būtina, kad Graikijos Šventasis Sinodas kreiptųsi į visuotinį patriarchą ir prie jo veikiantį Šventąjį Sinodą...“

–  Tomosas apie Graikijos Bažnyčios autokefaliją, 1850 m.

„...[Rumunijos patriarchas turi] tiesiogiai bendrauti su visuotiniu patriarchu bei kitais šventaisiais patriarchais ir visomis šventosiomis Dievo ortodoksų Bažnyčiomis visais svarbiais kanoniniais ir dogminiais klausimais, kuriuos reikia aptarti bendrai, laikantis Šventosios Tradicijos, kurią nuo seno išsaugojo tėvai. Taip pat jis turi teisę prašyti ir gauti iš mūsų didžiosios Kristaus Bažnyčios [Konstantinopolyje] visa tai, ko iš jos turi teisę prašyti ir gauti ir kitos autokefalinės Bažnyčios...“

–  Tomosas apie Rumunijos Bažnyčios autokefaliją, 1885 m.

„...rekomenduojama, kad, kai reikia spręsti bendresnio bažnytinio pobūdžio klausimus, peržengiančius atskirų autokefalinių Bažnyčių jurisdikcijos ribas, Jo Palaimintybė Varšuvos ir visos Lenkijos metropolitas kreiptųsi į švenčiausiąjį visuotinio patriarcho sostą, per kurį bendrauja su visais tiesos žodžio besilaikančiais ortodoksų vyskupais, ir prašytų pagrįstos brolių Bažnyčių nuomonės bei patarimo...“

–  Tomosas apie Lenkijos Bažnyčios autokefaliją, 1924 m.

„...bendraisiais bažnytiniais klausimais, kuriuos reikia visuotiniame lygmenyje aptarti ir ištirti, tegul bendrauja su mūsų švenčiausiuoju visuotinio patriarchato sostu ir teiraujasi jo bei kitų šventųjų seserų Bažnyčių autoritetingos nuomonės ir supratimo bei juos priima...“

–  Tomosas apie Bulgarijos Bažnyčios autokefaliją, 1945 m.

„...Be to, rekomenduojame Mcchetos ir Tbilisio arkivyskupui bei viso Sakartvelo katolikosui dėl bažnytinių problemų ir bendrų iššūkių, kuriuos reikia visuotinai aptarti ir dėl kurių reikia balsuoti, kreiptis į mūsų šventąjį visuotinio patriarchato sostą, per kurį jis bendrauja su visais ortodoksų vyskupais, teisingai skelbiančiais Tiesos Žodį, ir savo paties prašymu jis gaus tikrą savo ir seseriškų Bažnyčių nuomonę bei svarstymą...“ 

–  Tomosas apie Sakartvelo (Gruzijos) Bažnyčios autokefaliją, 1990 m.

„...Visuotinėmis temomis ir bažnytiniais klausimais, viršijančiais vietinių Ortodoksų Bažnyčių galimybes, Jo Šviesybė Prahos arkivyskupas, visų Čekijos žemių ir Slovakijos metropolitas taip pat turi teisę kreiptis į mūsų šventąjį visuotinio patriarchato sostą, kuris yra bendrystėje su visais ortodoksų vyskupais, teisingai skelbiančiais tiesos žodį...“ 

–  Tomosas apie Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčios autokefaliją, 1998 m.

Kitaip tariant, daugeliui autokefalinių Bažnyčių pačiuose jų steigimo dokumentuose yra primenama apie apeliacijos į visuotinį Šventąjį Sostą galimybę. 1848 m., kai Ortodoksų Bažnyčioje egzistavo tik keturi patriarchai (Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės; Rusijos Bažnyčia tuo metu patriarchato titulo kurį laiką nebeturėjo), jie išleido encikliką, kurioje taip pat priminė apie Konstantinopolio Sosto statusą:

„Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės patriarchai rašo Konstantinopolio patriarchui neįprastais ir painiais atvejais, nes šis miestas yra imperatorių sostinė, be to, turi Susirinkimų suteiktą pirmenybę.“

(1848 m. Rytų patriarchų enciklika)

Taigi, atrodytų, kad Visuotinio Sosto pirmenybei įrodymų daugybė, tačiau sovietmečiu Maskvos patriarchatas pradėjo aktyviai ginčyti Konstantinopolio patriarchato statusą Ortodoksų Bažnyčioje. Tame kontekste verta pastebėti, kad pati Maskvos Bažnyčia senovėje taip pat pripažino visas Konstantinopolio privilegijas.

1551 m. vyko Šimto skyrių susirinkimas (Stoglavyj sobor), kurio išleistų sprendimų 55 skyrius teigia:

„...valdžia teisti kitam patriarchui pavaldų metropolitą nei kanonais, nei įstatymais neduota jokiam kitam patriarchui; ši [valdžia] duota tik Konstantinopolio patriarchui“ 

(1551 m. Šimto skyrių susirinkimas Maskvoje, 55 sk.)

Beveik tas pats žodis žodin sakoma slaviškame kanonų teisės sąvade, „Kormčiaja“, IV Visuotinio susirinko 9 kanono komentare.

Ištrauka iš „Kormčiajos“, kalbanti apie apeliacijos
Konstantinopolio patriarchui teisę

Ir 1721-1918 m., kai Maskva neturėjo patriarcho, buvo pripažįstamas ypatingas Konstantinopolio statusas. 1721 m. imperatorius Petras I laiške, kuriame prašo pakeisti Maskvos patriarchato valdymo būdą, kad vietoje patriarcho valdytų Švenčiausiasis Sinodas, į Konstantinopolio patriarchą kreipiasi tokiais žodžiais: „Kaip klusnus mūsų Motinos Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios sūnus, visada gerbdamas Jūsų Šventenybę kaip pirmąjį Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios vyskupą ir tėvą Dvasioje, norėčiau pranešti...“

Rusijos imperatoriaus Petro I laiškas
Konstantinopolio patriarchui su prašymu
įsteigti Rusijos Švenčiausiąjį Sinodą

Paskutiniuoju carinės Rusijos Švenčiausiojo Sinodo oberprokuroru (imperatoriaus atstovu Sinode) buvo profesorius Antonas Kartaševas, kuris pats 1936 m. parašė mokslinį straipsnį „Konstantinopolio patriarchatų apeliacijos teisės praktika“, kuriame surinko ir išvardijo apeliacijų Visuotiniam Šventajam Sostui istorinius faktus nuo pirmųjų Bažnyčios amžių iki savo dienų. Kitaip tariant, Konstantinopolio Šventojo Sostas Rusijos tradicijoje gerai paliudytas ir žinomas.

Apibendrinimas

Apibendrinti visą šį straipsnį galima paprastais šv. Petro Mohylos „Katekizmo“ žodžiais, kuriuos, tiesa, verta patikslinti: Jeruzalės Bažnyčia yra visų Bažnyčių motina buvo Pirmoji Bažnyčia, nes iš jos Evangelija pradėjo plisti į visus žemės pakraščius. Vėliau pirmenybė Bažnyčioje atiteko Romai, dar vėliau – buvo sulygintos Senosios ir Naujosios Romos (Konstantinopolio) teisės. Nei Senosios, nei Naujosios Romos teisės ir privilegijos niekada nebuvo atšauktos, tik Senoji Roma nustojo būti Ortodoksų Bažnyčios dalimi po didžiosios schizmos.

Pirmojo tarp Ortodoksų Bažnyčios patriarchų statusas Ortodoksų Bažnyčioje suvokiamas ne kaip Dievo duotas, bet kaip Bažnyčios istoriškai numatytas. Pirmasis Sostas nėra neklystantis, jis taipogi neturi tiesioginės valdžios už savo patriarchato ribų. Tačiau Pirmasis Sostas veda Visuotinę Bažnyčią kaip pirmas tarp lygių turėdamas tam tikras poveikio priemones (susirinkimų šaukimas, apeliacijos iš kitų patriarchatų teisė) taipogi savo dvasiniu autoritetu.

Pirmenybės principo Bažnyčioje neigimas veda į anarchiją, nes be šio principo Bažnyčioje galima savivalė – bet kuris patriarchas savo patriarchate galėtų daryti bet ką, kas jam šautų į galvą. Dėl tos pačios priežasties vyskupams reikalingi metropolitai, o metropolitams – patriarchai, kitaip anarchija prasidėtų vyskupijų lygmenyje. Visa tai kaip niekada aktualu šiandien, kai Ortodoksų Bažnyčios vienybė yra išbandoma skandalingais įvykiais Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste.