Sinodiškumas ir primatas pirmajame tūkstantmetyje: bendros sampratos link Bažnyčios vienybės labui („Kječio dokumentas“, 2016 m.)

Skaitytojų dėmesiui pateikiame Jungtinės tarptautinės Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios teologinio dialogo komisijos 2016 m. išleistą dokumentą, dar vadinamą „Kječio dokumentu“. Šiame dokumente aptariamas dviejų Bažnyčių mokymas apie Bažnyčią (ekleziologija). Romos Katalikų Bažnyčia tradiciškai siejama su mokymu apie popiežių ir jo pirmumą (primatą) Bažnyčioje, tuo tarpu Ortodoksų Bažnyčioje pabrėžiama Bažnyčios susirinkimų (sinodų) reikšmė, Bažnyčios sinodiškumas. Dokumente abu principai (pirmumo ir sinodiškumo) ne priešinami, o gretinami, ir bendros I tūkstantmečio Tradicijos pagrindu parodoma, kaip jie vienas kitą papildo.

Jungtinę tarptautinę Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios teologinio dialogo komisiją įsteigė Šventasis Romos Sostas ir 14 autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių. Komisijos tikslas – kartu iš skirtingų prieigų nagrinėti teologines problemas, kuriose Bažnyčios neturi vienybės, ir per bendrą pažinimą bei dalijimąsi artėti krikščionių vienybės tikslo link. Tikimės, kad šio dokumento vertimas į lietuvių kalbą paskatins didesnę katalikų ir ortodoksų bendrystę Tradicijos pagrindu – vertėjas.  

***

Jungtinė tarptautinė Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios teologinio dialogo komisija

Sinodiškumas ir primatas pirmajame tūkstantmetyje: bendros sampratos link Bažnyčios vienybės labui

Kjetas, 2016 m. rugsėjo 21 d.

„Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ – 1 Jn 1, 3-4.

1. Bažnytinė bendrystė tiesiogiai kyla iš amžinojo Dievo Žodžio įsikūnijimo pagal Tėvo gerą valią (eudokia) per Šventąją Dvasią. Kristus, atėjęs į pasaulį, įsteigė Bažnyčią kaip savo kūną (plg. 1 Kor 12, 12-27). Tarp Trejybės Asmenų egzistuojanti vienybė atsispindi Bažnyčios narių tarpusavio bendrystėje (koinonia). Taigi, kaip tvirtino šventasis Maksimas Išpažinėjas, Bažnyčia yra Švenčiausiosios Trejybės eikona (1). Per Paskutinę vakarienę Jėzus Kristus meldė savo Tėvą: „Išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes“ (Jn 17, 11). Ši Trejybės vienybė pasireiškia per šventąją Eucharistiją, kurioje Bažnyčia per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje meldžiasi Dievui Tėvui.

2. Nuo seniausių laikų Viena Bažnyčia egzistavo kaip daugybė Vietinių Bažnyčių. Šventosios Dvasios bendrystė (koinonia) (plg. 2 Kor 13, 13) buvo išgyvenama tiek kiekvienoje Vietinėje Bažnyčioje, tiek Vietinių Bažnyčių tarpusavio santykiuose, kaip vienybė įvairovėje. Dvasios vedama (plg. Jn 16, 13), Bažnyčia sukūrė tam tikrą tvarką ir įvairias praktikas, atitinkančias jos, kaip „tautos, suburtos į vienybę iš Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės“, prigimtį (2).

3. Sinodiškumas yra esminė Bažnyčios visumos savybė. Kaip sakė šventasis Jonas Auksaburnis: „Bažnyčia reiškia ir susirinkimą [systema], ir sinodą [synodos]“ (3). Terminas „sinodiškumas“ yra kilęs nuo žodžio „susirinkimas“ (graikiškai – synodos, lotyniškai – concilium), kuris pirmiausia reiškia vyskupų susirinkimą, kuris, rūpindamasis Bažnyčia, vadovaujant Šventajai Dvasiai susirenka bendriems svarstymams ir veiksmams. Plačiąja prasme tai reiškia aktyvų visų tikinčiųjų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime ir pašaukime.

4. Terminas „primatas“ reiškia buvimą pirmuoju (lot. primus, gr. protos). Bažnyčioje pirmenybė priklauso jos Galvai – Jėzui Kristui, kuris yra „pradžia, mirusiųjų pirmgimis, kad visame kame turėtų pirmenybę [protevon]“ (Kol 1, 18). Krikščioniškoji Tradicija aiškiai liudija, kad vyskupas buvo pripažįstamas „pirmuoju“ įvairiuose Bažnyčios sinodiško gyvenimo lygmenyse. Jėzus Kristus šį buvimą „pirmuoju“ sieja su tarnyste (diakonia): „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas“ (Mk 9, 35).

5. Antrajame tūkstantmetyje bendrystė tarp Rytų ir Vakarų nutrūko. Buvo dedama daug pastangų atkurti katalikų ir ortodoksų bendrystę, tačiau jos nebuvo sėkmingos. Jungtinė tarptautinė Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios teologinio dialogo komisija, nuolat besistengianti, kad būtų įveikti teologinius nesutarimai, svarstė sinodiškumo ir primato santykį Bažnyčios gyvenime. Skirtingas šių dalykų supratimas padarė didelę įtaką ortodoksų ir katalikų skilimui. Todėl labai svarbu stengtis rasti bendrą šių tarpusavyje susijusių, viena kitą papildančių ir neatskiriamų tikrovių supratimą.

6. Norint pasiekti tokį bendrą primato ir sinodiškumo supratimą, būtina apmąstyti istoriją. Dievas apsireiškia istorijoje. Ypač svarbu drauge imtis Bažnyčios liturgijos, dvasingumo, institucijų ir kanonų istorijos teologinio perskaitymo, nes šių dalykų istorija visada turi teologinį matmenį.

7. Pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios istorija turi lemiamą reikšmę. Nepaisant tam tikrų laikinų įtrūkių, tuo laikotarpiu Rytų ir Vakarų krikščionys gyveno bendrystėje ir tame kontekste susiformavo esminės Bažnyčios struktūros. Sinodiškumo ir primato santykis įgydavo įvairių formų, kurios gali būti gyvybiškai svarbios gairės ortodoksams ir katalikams, šiandien siekiantiems atkurti pilną bendrystę.

Vietinė Bažnyčia

8. Viena, Šventa, Visuotinė ir Apaštališka Bažnyčia, kurios galva yra Kristus, buvoja Vietinės Bažnyčios eucharistiniame susirinkime (sinaksėje), kuriam vadovauja jos vyskupas. Jis yra tas, kuris pirmininkauja (proestos). Liturginiame susirinkime vyskupas padaro Jėzaus Kristaus buvimą regimu. Vietinėje Bažnyčioje (t. y. vyskupijoje) daugybė tikinčiųjų ir dvasininkų, pavaldžių vienam vyskupui, yra suvienyti vieni su kitu Kristuje ir yra bendrystėje su juo visuose Bažnyčios gyvenimo aspektuose, ypač švenčiant Eucharistiją. Kaip mokė šventasis Ignotas Antiochietis: „Kur vyskupas, ten tegul būna visi žmonės, kaip ir ten, kur Jėzus Kristus, yra Visuotinė Bažnyčią [katholike ekklesia]“ (4). Kiekviena Vietinė Bažnyčia švenčia bendrystėje su visomis kitomis Vietinėmis Bažnyčiomis, kurios išpažįsta tikrąjį tikėjimą ir švenčia tą pačią Eucharistiją. Kai Eucharistijai vadovauja kunigas, visada yra minimas vietos vyskupas, tai yra Vietinės Bažnyčios vienybės ženklas. Eucharistijoje proestos ir bendruomenė yra tarpusavyje susiję: bendruomenė negali švęsti Eucharistijos be proestos, o proestos savo ruožtu turi švęsti su bendruomene.

9. Šis proestos arba vyskupo ir bendruomenės tarpusavio ryšys yra esminis Vietinės Bažnyčios gyvenimo elementas. Kartu su dvasininkais, kurie yra siejami su jo tarnyste, vietos vyskupas, kaip vienybės užtikrintojas bei tarnas, veikia tikinčiųjų – Kristaus kaimenės – tarpe. Būdamas apaštalų įpėdinis, jis vykdo savo tarnystės ir meilės misiją, ganydamas savo bendruomenę ir kaip jos galva vesdamas ją į vis gilesnę vienybę tiesoje su Kristumi, palaikydamas apaštališkąjį tikėjimą per Evangelijos skelbimą ir sakramentų šventimą.

10. Kadangi vyskupas yra savo Vietinės Bažnyčios galva, jis atstovauja savo Bažnyčiai kitose Vietinėse Bažnyčiose ir visų Bažnyčių bendrystėje. Šitaip jis tą bendrystę perduoda savo Bažnyčiai. Tai yra esminis sinodiškumo principas.

Regioninė Bažnyčių bendrystė

11. Yra daug įrodymų, kad ankstyvosios Bažnyčios vyskupai suvokė turį bendrą atsakomybę už visą Bažnyčią. Kaip sakė šventasis Kiprijonas: „Yra tik viena vyskupystė, bet ji pasiskirsčiusi darnioje ir gausioje visų vyskupų šeimoje“ (5). Šis vienybės ryšys pasireiškė reikalavimu, kad įšventinant naują vyskupą (cheirotonia) dalyvautų bent trys vyskupai (6); jis taip pat buvo akivaizdus daugkartiniuose vyskupų susirinkimuose ir sinoduose, kuriuose buvo aptariami bendri tikėjimo mokymo (dogma, didaskalia) ir praktikos klausimai, taip pat dažnuose jų apsikeitimuose laiškais ir tarpusavio vizituose.

12. Jau per pirmuosius keturis šimtmečius atsirado įvairios vyskupijų grupės tam tikruose regionuose. Protos, pirmasis iš regiono vyskupų, buvo pirmojo sosto – metropolijos – vyskupas, ir jo kaip metropolito pareigos visada buvo susijusios su jo sostu. Visuotiniai susirinkimai metropolitui priskyrė tam tikras prerogatyvas (presbeia, pronomia, dikaia), visada apribotas sinodiškumo. Taigi, I visuotinis susirinkimas (Nikėjoje, 325 m.), reikalaudamas, kad visi provincijos vyskupai asmeniškai dalyvautų vyskupo rinkimuose ir konsekracijoje – sinodiniame akte par excellence – arba raštu pritartų tokiam veiksmui, metropolitui priskyrė naujo vyskupo išrinkimo patvirtinimą (kyros) (7). IV visuotinis susirinkimas (Chalkedone, 451 m.) vėl priminė metropolito teises (dikaia), pabrėždamas, kad šis tarnavimas yra bažnytinis, o ne politinis (8), kaip ir VII visuotinis susirinkimas (Nikėjos II, 787 m.) (9).

13. 34-ajame apaštališkajame kanone pateikiamas kanoninis protos ir kitų regiono vyskupų santykio aprašymas: „Provincijos ar regiono [ethnos] tautos vyskupai privalo pripažinti tą, kuris tarp jų yra pirmas [protos], laikyti jį savo galva [kephale] ir nieko svarbaus nedaryti be jo sutikimo [gnome]; kiekvienas vyskupas gali daryti tik tai, kas susiję su jo vyskupija [paroikia] ir jai priklausančiomis teritorijomis. Tačiau pirmasis [protos] nieko negali daryti be visų sutikimo. Taip įsivyraus santarvė [homonoia] ir Dievas bus šlovinamas per Viešpatį Šventojoje Dvasioje“ (10).

14. Metropolijos institucija yra viena iš regioninės bendrystės tarp Vietinių Bažnyčių formų. Vėliau atsirado kitos formos, būtent patriarchatai, apimantys kelias metropolijas. Tiek metropolitas, tiek patriarchas buvo dieceziniai vyskupai, turintys pilną vyskupišką valdžią savo vyskupijose. Tačiau jeigu klausimai liesdavo jų metropolijas ar patriarchatus, jie turėjo veikti išvien su kitais vyskupais. Toks veikimo būdas yra sinodinių institucijų siaurąja prasme (pavyzdžiui, regiono vyskupų sinodo) pagrindas. Tokius sinodus sušaukdavo ir jiems pirmininkaudavo metropolitas arba patriarchas. Jis ir visi vyskupai veikė vienas kitą papildydami ir buvo atskaitingi sinodui.

Visuotinė Bažnyčia

15. Nuo IV iki VII a. buvo pripažįstama penkių patriarchalinių sostų tvarka (taxis), pagrįsta visuotiniais susirinkimais ir jų sankcionuota. Pagal šią tvarką pirmąją vietą užėmė Romos sostas, turintis garbės vyresnybę (presbeia tes times). Po jo sekė Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės sostai (pagal kanoninę tradiciją, būtent šitokia tvarka) (11).

16. Vakaruose Romos sosto pirmumas buvo suprantamas (ypač nuo IV a.) per Petro vaidmenį tarp apaštalų. Romos vyskupo pirmenybė tarp vyskupų palaipsniui pradėta aiškinti kaip jam priklausanti prerogatyva, kylanti iš to, kad jis yra Petro, pirmojo tarp apaštalų, įpėdinis (12). Toks supratimas nebuvo priimtas Rytuose, kurie šiuo klausimu Šventąjį Raštą ir Bažnyčios Tėvus aiškino kitaip. Prie šio klausimo mūsų dialogas gali grįžti ateityje.

17. Kai naujas patriarchas būdavo išrenkamas į vieną iš penkių taxis sostų, paprastai jis išsiųsdavo laišką visiems kitiems patriarchams, kuriame pranešdavo apie savo išrinkimą ir tikėjimo išpažinimą. Tokiais „bendrystės laiškais“ buvo stipriai išreiškiama kanoninė patriarchų bendrystė. Pagal atitinkamą tvarką įtraukdami naujojo patriarcho vardą į savo bažnyčių diptikus, skaitomus per liturgiją, kiti patriarchai pripažindavo jo išrinkimą. Patriarchalinių sostų taxis aukščiausią išraišką įgydavo Eucharistijos šventime. Kai du ar daugiau patriarchų susirinkdavo švęsti Eucharistijos, jie stovėdavo pagal taxis. Tokia praktika išreiškė eucharistinį jų bendrystės pobūdį.

18. Pradedant I visuotiniu susirinkimu (Nikėjoje, 325 m.) svarbiausius klausimus, susijusius su tikėjimu ir kanonine Bažnyčios tvarka, svarstė ir sprendė visuotiniai susirinkimai. Nors Romos vyskupas asmeniškai nedalyvavo nė viename iš tų susirinkimų, tačiau kiekvienu atveju jam atstovavo jo legatai arba jis pritarė susirinkimo išvadoms post factum. Pirmojo tūkstantmečio metu vystėsi Bažnyčios supratimas apie kriterijus, pagal kuriuos susirinkimas gali būti pripažintas visuotiniu. Pavyzdžiui, istorinių aplinkybių paskatintas, VII visuotinis susirinkimas (Nikėjos II, 787 m.) išsamiai aptardamas pateikė tokius kriterijus, kaip  jie buvo suprantami tuo metu: bažnyčių vadovų sutarimas (symphonia), Romos vyskupo bendradarbiavimas (synergeia) ir kitų patriarchų sutarimas (symphronountes). Visuotinis susirinkimas turi turėti savo atitinkamą skaičių visuotinių susirinkimų sekoje, o jo mokymas turi atitikti ankstesnių susirinkimų mokymą (13).

19. Bėgant amžiams, į Romos vyskupą, taip pat ir iš Rytų, buvo kreipiamasi dėl drausminių klausimų, pavyzdžiui, dėl vyskupų nušalinimo. Serdikos susirinkime (343 m.) mėginta nustatyti tokios procedūros taisykles (14). Serdikos susirinkimas buvo patvirtintas susirinkime In Trullo (692 m.) (15). Serdikos kanonuose numatyta, kad pasmerktas vyskupas gali kreiptis į Romos vyskupą, o pastarasis, jei mano, kad tai tikslinga, gali įsakyti surengti pakartotinį bylos nagrinėjimą, kurį turi atlikti vyskupai, esantys provincijoje, besiribojančioje su vyskupo provincija. Apeliacijos dėl drausminių klausimų taip pat buvo teikiamos Konstantinopolio sostui (16) ir kitiems sostams. Tokie kreipimaisi į didžiuosius sostus visada buvo nagrinėjami sinodiškai. Kreipimaisi į Romos vyskupą iš Rytų išreiškė Bažnyčios bendrystę, tačiau Romos vyskupas neturėjo kanoninės valdžios Rytų bažnyčioms.

Išvados

20. Visą pirmąjį tūkstantmetį Bažnyčią Rytuose ir Vakaruose vienijo apaštališkojo tikėjimo sergėjimas, vyskupų apaštališkosios įpėdinystės saugojimas, sinodiškų struktūrų, neatsiejamai susijusių su pirmumu, kūrimas ir valdžios kaip meilės tarnystės (diakonia) supratimas. Nors Rytų ir Vakarų vienybė kartais būdavo problemiška, Rytų ir Vakarų vyskupai suvokė priklausantys vienai Bažnyčiai.

21. Šis bendras pirmojo tūkstantmečio teologinių principų, kanoninių nuostatų ir liturginės praktikos paveldas yra būtinas atskaitos taškas ir galingas įkvėpimo šaltinis tiek katalikams, tiek ortodoksams, siekiantiems užgydyti savo skilimo žaizdą trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Remdamiesi šiuo bendru paveldu, ir vieni, ir kiti turi apsvarstyti, kaip šiandien ir ateityje galima suvokti ir įgyvendinti primatą, sinodiškumą ir jų tarpusavio ryšį.

IŠNAŠOS

1) Šv. Maksimas Išpažinėjas, Mystagogia (PG 91, 663D).

2) Šv. Kiprijonas, De Orat. Dom., 23 (PL 4, 536).

3) Šv. Jonas Auksaburnis, Explicatio in Ps 149 (PG 55, 493).

4) Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas smirniečiams, 8.

5) Šv. Kiprijonas, Ep 55, 24, 2; taip pat plg. „episcopatus unus est cuius a singulis in solidum pars tenetur“ (De unitate, 5).

6) I visuotinis susirinkimas (Nikėjoje, 325 m.), 4 kanonas: „Pageidautina, kad vyskupą įsteigtų visi provincijos vyskupai; tačiau jei tai atrodo sunku dėl neatidėliotinos būtinybės arba dėl atstumo, kurį reikia įveikti, turėtų susirinkti bent trys vyskupai; tada, turėdami raštišką nedalyvaujančių vyskupų sutikimą, jie gali pradėti konsekraciją. Tai, kas vyksta, patvirtina kiekvienos provincijos vyskupas metropolitas“. Plg. taip pat 1 apaštališkasis kanonas: „Vyskupą turi įšventinti du arba trys vyskupai“.

7) I visuotinis susirinkimas (Nikėjoje, 325 m.), 4 kanonas; taip pat 6 kanonas: „Jei kas nors tampa vyskupu be metropolito sutikimo, didysis susirinkimas nutaria, kad toks asmuo net nėra vyskupas“.

8) IV visuotinis susirinkimas (Chalkedone, 451 m.), 12 kanonas: „Kalbant apie miestus, kurie imperatoriaus raštais jau buvo pagerbti metropolijos titulu, tegul šie miestai ir juos valdantys vyskupai naudojasi tik titulo garbe, t. y. tegul bus saugomos tinkamos tikrosios [kata aletheian] metropolijos teisės“.

9) VII visuotinio susirinkimo (Nikėjos II, 787 m.) 11 kanonas suteikia metropolitams teisę skirti savo sufraganinių vyskupijų iždininkus, jei vyskupai to nenumato.

10) Plg. Antiochijos susirinkimo (327 m.) 9 kanonas: „Kiekvienos provincijos [eparchia] vyskupams dera paklusti metropolijai vadovaujančiam vyskupui“.

11) Plg. I visuotinis susirinkimas (Nikėja, 325 m.), 6 kanonas: „Turi būti išlaikomi senoviniai Egipto, Libijos ir Pentapolio papročiai, pagal kuriuos Aleksandrijos vyskupas turi valdžią visose šiose vietose, nes panašus paprotys egzistuoja ir Romos vyskupo atžvilgiu. Panašiai Antiochijoje ir kitose provincijose turi būti išsaugotos bažnyčių prerogatyvos [presbeia]“; II visuotinis susirinkimas (Konstantinopolyje, 381 m.), 3 kanonas: „Tegul Konstantinopolio vyskupas ... turi garbės pirmenybę [presbeia tes times] po Romos vyskupo, nes tai yra Naujoji Roma“; IV visuotinis susirinkimas (Chalkedone, 451 m.), 28 kanonas: „Tėvai pagrįstai suteikė prerogatyvas [presbeia] senosios Romos sostui, nes jis yra imperatoriškasis miestas; to paties tikslo vedami šimtas penkiasdešimt pamaldžiausių vyskupų suteikė tokias pat prerogatyvas švenčiausiajam Naujosios Romos sostui, pagrįstai nuspręsdami, kad miestas, kuris yra pagerbtas imperijos valdžios ir senato buvimu ir naudojasi privilegijomis, prilygstančiomis senesniajai imperijos Romai, bažnytiniuose reikaluose taip pat turėtų būti iškeltas iki jos lygio ir užimti antrą vietą po jos“ (šis kanonas Vakaruose niekada nebuvo priimtas); In Trullo (692 m.), 36 kanonas: „Atnaujindami šimto penkiasdešimties Tėvų, susirinkusių Dievo saugomame ir imperatoriškame mieste, ir šešių šimtų trisdešimties Tėvų, susirinkusių Chalkedone, nuostatus, nutariame, kad Konstantinopolio sostas turi turėti lygias privilegijas [presbeia] su senosios Romos sostu ir bažnytiniuose reikaluose turi būti aukštai vertinamas taip, kaip tas sostas, ir užimti antrą vietą po jo. Po Konstantinopolio eis Aleksandrijos, po to Antiochijos, o po to – Jeruzalės sostas“.

12) Plg. Jeronimas, In Isaiam 14, 53; Leonas, Sermo 96, 2-3.

13) Plg. VII visuotinis susirinkimas (Nikėjos II, 787 m.): J. D. MANSI, Sacrorum conciliorum nova et amplissima collectio, XIII, 208D-209C.

14) Plg. Serdikos susirinkimo (343 m.) 3 ir 5 kanonai.

15) Plg. In trullo susirinkimo 2 kanonas. Panašiai 861 m. Fotijaus susirinkimas pritarė Sardikos kanonams, pripažįstantiems Romos vyskupo kasacijos teisę Konstantinopolyje jau išnagrinėtose bylose.

16) Plg. IV visuotinio susirinkimo (Chalkedone, 451 m.) 9 ir 17 kanonai.

Vertė G. S.