S. Šumilo: „Stačiatikiškas šachidizmas“ ir neopagoniška Maskvos patriarcho Kirilo karo teologija

Kristus su kardu.
Pagrindinės Rusijos Federacijos karinių pajėgų šventovės ikona

Serhijus Viktorovičius Šumilo – istorijos ir teologijos mokslų daktaras, Ukrainos dvasinio ir kultūrinio paveldo tyrinėtojas, apdovanotas nusipelniusio Ukrainos kultūros darbuotojo titulu.

Nuo 2013 m. jis yra Tarptautinio Atono paveldo instituto vadovas, 2014–2015 ir 2021–2022 – Stanfordo universiteto (JAV) Hoover instituto atstovas Ukrainoje. Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Ukrainos istorijos instituto mokslo darbuotojas, Ukrainos kultūros ministerijos Nacionalinės kultūros ir meno vadovų akademijos Humanitarinių mokslų katedros docentas, nuo 2022 m. gegužės mėn. – Miunsterio (Vokietija) Vestfalijos Vilhelmo universiteto mokslininkas, Tarptautinės ortodoksų teologijos asociacijos (IOTA) Bažnyčios istorijos mokslinio komiteto pirmininkas.

**

Kaskart, kai, atrodo, jau nėra kur žemiau pulti, Maskvos patriarchas Kirilas Gundiajevas, skelbdamas savo naują, antievangelišką „karo teologiją“, pasiekia vis naujas žemumas... Pastarąjį pusmetį kiekviename pamoksle šis „pagonių karo dievo žynys“ apdovanoja mus vis naujais savo nusiritimo į pagonybę ar net satanizmą perlais. Ir šį kartą, teisindamas karui prieš Ukrainą ir Ukrainos žmones Rusijos Federacijoje paskelbtą mobilizaciją, Maskvos patriarchas išsakė antikrikščioniškus teiginius, kurie ortodoksų teologijos požiūriu patenka į erezijos sritį.

Pagrindinės Rusijos Federacijos karinių pajėgų šventovė.
Jos klebonas – pats patriarchas Kirilas.

Sąmoningai manipuliuodamas iš konteksto ištrauktomis Evangelijos citatomis ir iškraipydamas jų prasmę bei turinį, Maskvos patriarchas rugsėjo 25 d. paskelbė eretišką stačiatikybės požiūriu mokymą apie Rusijos karių „atperkančiąją auką“, kurie, jei mirtų kare, pasak patriarcho, paaukotų „auką, kuri nuplauna visas žmogaus padarytas nuodėmes“. Be to, jis mobilizaciją (t.y. sąmoningą savo tautos vedimą į pražūtį) palygino su savanoriška Jėzaus Kristaus atperkančia auka žmonijos išganymui.

Kirilas Gundiajevas iš sakyklos kalbėjo šitaip: 

„Juk Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų (Jn 3, 16). Mirčiai! [...] Pasiaukojimas yra didžiausia geriausių žmogiškųjų savybių išraiška. Žinome, kad šiandien daugybė žmonių žūsta tarpusavio karo lauke. […] Bažnyčia pripažįsta, kad jei kas nors, vedamas pareigos jausmo, iš būtinybės įvykdyti priesaiką, lieka ištikimas savo pašaukimui ir žūsta atlikdamas karinę tarnybą, jis neabejotinai atlieka aukai prilygstantį veiksmą. Jis aukoja save dėl kitų. Todėl tikime, kad ši auka nuplauna visas padarytas nuodėmes.“ – 2022 m. rugsėjo 25 d. pamokslas.

Jau anksčiau Maskvos patriarchas Kirilas yra raginęs Rusijos karius: „Drąsiai eikite atlikti karinės pareigos ir atminkite, kad jei atiduosite gyvybę už savo šalį, už savo draugus, kaip sakoma Šventajame Rašte, būsite su Dievu Jo karalystėje, Jo šlovėje, Jo amžinajame gyvenime“ (2021 m. birželio 13 d. pamokslas). Putino karinės agresijos prieš Ukrainą išvakarėse, 2022 m. vasario 23 d., Kirilas Gundiajevas dar kartą kreipėsi į Rusijos kariuomenę teikdamas ypatingą palaiminimą su raginimu „būti pasirengusiems pasipriešinti priešui“ „prie mūsų Tėvynės sienų“. Vėlesnius šešis Rusijos Federacijos karo prieš Ukrainą mėnesius jis savo pamoksluose ir pranešimuose toliau vystė savo „karo teologiją“ ir „šventą“ Rusijos agresijos prieš Ukrainą teisinimą.

Dievo Motinos mozaika 
Pagrindinėje Rusijos Federacijos karinių pajėgų šventovėje

Motina-Tėvynė iš II pasaulinio karo laikų plakatų,
kurią daug kam priminė mozaika

Tokie teiginiai ir raginimai „aukotis“ iš esmės prieštarauja Evangelijos dvasiai ir raidei, ortodoksų Šventųjų Tėvų tikėjimui. Juk pagal ortodoksų mokymą tik atgaila ir Švč. Komunija nuplauna žmogaus nuodėmes. Jokia mirtis „atliekant karinę pareigą“ (o juo labiau – karinėje agresijoje!) negali automatiškai atpirkti ar nuplauti žmogaus nuodėmių. Jokia patriarcho ar Sinodo „indulgencija“ negali to užtikrinti. Toks karas yra „mirtina Kaino nuodėmė“, už kurią jį vykdantys asmenys nusipelno bažnytinio pasmerkimo ir ekskomunikos. Tad jeigu jiems garantuota kokia nors „karalystė“, tai aiškiai ne Dievo (rojus), o velnio (pragaras). Ir rusų okupantų žūčių lyginimas su atperkamąja Jėzaus Kristaus auka, dėl kurios Dievas Tėvas atsiuntė savo Sūnų, kad išpirktų žmonijos nuodėmes, ir faktiškas paraginimas tėvams, kad jie atiduotų savo vaikus kaip „auką“, kuri „nuplauna visas nuodėmes“, yra tiesioginis piktžodžiavimas ir šventvagystė. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia niekada per visą savo istoriją dar nebuvo patyrusi tokio dogminio ir doktrininio nukrypimo nuo ortodoksų tikėjimo.

„Rusų pasaulio“ šachidizmas ir patriarcho Kirilo „stačiatikiškas kalifatas“

Be jokios abejonės, Maskvos patriarchas išpažįsta neortodoksišką mokymą. Jis kuria savo naują eretišką tikėjimą – doktriną, kuri prieštarauja Ortodoksų Bažnyčios mokymui. 

Visų pirma, jo skelbiamos žuvusių rusų kareivių „atperkamosios aukos“ idėjos yra ne kas kita, kaip šachidizmo idėjų skolinimasis iš radikalių-fundamentalistinių islamo pasaulio srovių, kurios skelbia, kad karys (modžahedas) mirties atveju per karą su „netikėliais“ (džihadą) gauna automatinį nuodėmių atleidimą ir patenka į rojų. Tiesa, patekimo į rojų „garantija“ laikoma kova su „netikėliais“, o ne su savo bendratikiais, kaip tai skelbia Kirilas Gundiajevas, kuris iš esmės ragina naikinti savo krikščionių ortodoksų kaimenę iš Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios. Verta atkreipti dėmesį, kad mokymas apie „šachidus“ (arab. šahid – kankinys, tikėjimo liudytojas, miręs džihado kare) nėra būdingas visam islamui, o tik tam tikroms radikalioms-fundamentalistinėms atšakoms, skelbiančioms ekstremistinę religinę-politinę ideologiją ir ten terminas „šachidas“ dažniausiai taikomas teroristams-savižudžiams. Žinoma, tai neturi nieko bendra ir su krikščionybe, krikščioniška auka.

Patriarcho Kirilo susitikimas su Rusijos
vyriausiuoju muftijumi Talgatu Tadžudinu
(oficialaus Rusijos Bažnyčios YouTube kanalo vaizdo įr. kadras)

Iš pirmo žvilgsnio mintis, kad radikalios islamo fundamentalizmo ir šachidizmo idėjos galėjo prasiskverbti į Maskvos patriarchato ir jo vadovo aplinką, gali pasirodyti keista. Tačiau panagrinėjus Kirilo Gundiajevo, kaip Maskvos patriarcho, veiksmus ir pareiškimus, viskas tampa akivaizdu. Jis jau seniai atvirai domėjosi islamu. Anot jo paties prisipažinimo, islame jį labiausiai traukia tai, kad „islamo pasaulis – stiprus pasaulis“. Anot Kirilo Gundiajevo: 

„Turime bendrą moralinį pagrindą: ortodoksai ir musulmonai. Mums svarbu kartu stiprinti moralinį visuomenės pagrindą... Kartą mūsų prezidentas buvo paklaustas apie ortodoksų požiūrį į katalikišką krikščionybę ir islamą, ir prezidentas atsakė: „Mes, ortodoksai, esame arčiau islamo“. Ir jis buvo teisus, – tęsė Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas, – ta prasme, kad tradicijos ir moralinio gyvenimo pagrindų požiūriu šiandien esame arčiau islamo nei kai kurie Vakarų krikščionys, kurie šiandien tolsta nuo tradicinės moralės“ – 2016 m. patriarcho Kirilo kalba susitikime su musulmonais Kazanėje metu.

Pasak Maskvos patriarcho, jį traukia tai, kad, skirtingai, nei politiškai dominuojanti Vakarų krikščionybė, islamas ir toliau išlaiko „gana specifinę etiką“ ir „bekompromisę tradiciją“. Jo nuomone, Vakarų krikščionybė, skirtingai nei islamas, šiuo metu išgyvena „gilią krizę“ todėl, kad „Bažnyčia nustoja aiškiai ir tiesiai sakyti žmonėms, kas yra gėris, o kas – blogis, todėl ji nustoja būti reikalinga“.

2021 m. kovo 26 d. vykusiame Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos posėdyje patriarchas Kirilas pareiškė: 

„Būtina nuolat stebėti viską, kas vyksta Bažnyčios santykių su islamu srityje, ir koreguoti šią trajektoriją, prireikus papildyti mūsų santykius nauju turiniu. Vis didėjančių sekuliaraus pasaulio iššūkių akivaizdoje svarbu stiprinti mūsų solidarumą... Turime daug temų bendram darbui, todėl turime išnaudoti bendrus interesus, kylančius iš socialinio, politinio, kultūrinio konteksto, kuriame visi šiandien gyvename. Todėl atrodo būtina plėtoti sąveiką su islamu tiek šalyse, už kurias kanoniškai atsakinga Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, tiek visame pasaulyje“.

Tam buvo sukurta ir prie Maskvos patriarchato veikia speciali sąveikos su „islamo pasauliu“ ekspertų taryba, kurios nariai studijuoja ir bando iš dalies perimti „islamo pasaulio“ patirtį. Patriarcho Kirilo vadovaujami „Pasaulio rusų tautos tarybos“ specialistai užsiima islamo ir stačiatikybės dialogo plėtra bei islamo civilizacijos patirties studijomis. 2011 metais Tarybos iniciatyvos „Ekonomika ir etika“ kontekste prie Maskvos patriarchato pradėti islamo bankininkystės patirties ir jos įdiegimo Rusijoje galimybės tyrimai, prisidengiant pavadinimu „ortodoksinė bankininkystė“, kuri pristatyta kaip alternatyva vakarietiškiems bankininkystės standartams.

Kaip matote, Kirilui Gundiajevui artimi ekspertai, rengiantys jam ataskaitas, analitines pastabas, pranešimus ir pamokslus, rimtai užsiima islamo patirties įvairiose sferose studijomis. Tačiau turėdami polinkį į karingą fundamentalizmą, jie kaip pavyzdį pasirinko ekstremistinių islamistų politinę ideologiją. Tai paaiškina faktą, kodėl naujausioje hibridinėje Maskvos patriarcho ideologijoje, be kita ko, atsispindi ir kai kurios fundamentalistinės „islamo pasaulio“ idėjos, būdingos tokiems ekstremistiniams judėjimams kaip „Islamo valstybė“ (IS ar ISIL) ir kt.

Tiesą sakant, pats terminas „rusų pasaulis“ (rus, russkii mir) buvo sugalvotas pagal „islamo pasaulio“ (rus. islamskii mir) ideologemos pavyzdį. Šiuolaikinė hibridinė „rusų pasaulio“ ideologija, kuri nėra originali, tačiau turi daug skolinių bei plagiato iš kitų ideologijų ir teorijų, turi nemažai bruožų, daug artimesnių islamui nei krikščionybei. Tarp tokių skolinių yra „rusų pasaulio“ kaip atskiros „megacivilizacijos“ idėja, turinti savo „tradicines vertybes“, „dvasinius ryšius“ ir „šventą misiją“ ir kuri priešinasi „anticivilizacijai“ – Vakarams. Tiesą sakant, tai yra fundamentalistinio islamizmo idėjos apie musulmonų politinę vienybę visame pasaulyje, nepaisant tautinių ir rasinių skirtumų ir jos priešpriešos Vakarams plagiatas. Skelbdami savo misija vieningo islamo kalifato atkūrimą ir jo pasaulinę hegemoniją, grįžimą prie dvasinių, moralinių ir politinių idealų bei tradicinių viduramžių vertybių, islamistai šlovina pirmąją islamo valstybę (kalifatą) kaip „šventą, idealią šalį“, šiuolaikinio islamo pasaulio protėvių Tėvynę.

Šiuolaikiniai „rusų pasaulio“ ideologai pasiskolino atskiras idėjas ir šūkius iš fundamentalistinio islamizmo ir pabandė  juos persodinti į ortodoksų tikėjimo dirvą. Naujai kuriamoje Rusijos mitologijoje viduramžių šventojo kalifato idealas buvo pakeistas vadinamosios „Šventosios Rusios“ idealu. Pakeitus tam tikrus pavadinimus ir nuostatas bei principus, atsirado nauja hibridinė ideologija, kuri išoriškai gavo „ortodoksų tikėjimo“ pavadinimą, tačiau praktiškai turi daugiau bendro su ekstremistiniu islamu, o ne su krikščionybe.

Idėjų kratinys su neonacizmo ir neofašizmo priemaišu

Būtų neteisinga Maskvos patriarcho Kirilo mokymą apie atskirą „rusų pasaulį“ suvokti kaip vien ekstremistinio islamo idėjų plagiatą. Jis skolinosi idėjas ir iš įvairių kvazireliginių ideologijų ir teorijų. Jo mokymas yra tikras idėjų kratinys, savotiškas vinegretas, kuriame į vieną krūvą susimaišo viena kitai prieštaraujančios doktrinos ir ideologijos. Be to, dažnai tai yra atvirai nekrikščioniškos ideologijos, todėl šis mišinys įgauna erezijos pobūdį.

Visų pirma, Maskvos patriarcho propaguojamoje ideologijoje pastebimos net neonacizmo ir neofašizmo idėjos, taip pat seni komunistiniai mitai ir mintis apie Sovietų Sąjungą kaip savotišką „idealią šalį“, apie „vieningą sovietų tautą“, jos priešinimąsi „pasauliniam blogiui“ „kolektyvinių Vakarų“ asmenyje ir kt. Rusijos posovietinės visuomenės sąmonės polinkis į tokius dirbtinius mitus ir ideologus sudarė palankią dirvą išplisti ir išpopuliarėti naujai atsiradusioms pseudoortodoksų fundamentalistinėms idėjoms, kurios yra ne kas kita, kaip perdirbtos modernios neofašizmo, neonacizmo ir neokomunizmo idėjos, pridengtos stačiatikišku komufliažu ir pritaikytos rusiškam-postsovietiniam mentalitetui.

Pagrindinė Rusijos Federacijos karinių pajėgų šventovė

Ten pat

Šioje nekrikščioniškoje ideologijoje nėra vietos Kristaus mokymui „mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jono 18, 36). Patriarchas Kirilas Gundiajevas savo veiksmais iškraipo ir neigia šiuos esminius žodžius. Priešingai nei šis Kristaus mokymas, jo naujosios religinės doktrinos pagrindas yra neopagoniškas žemiškosios valstybės, galios ir valdžios garbinimo kultas, pakeičiantis evangelinius „dangiškosios tėvynės“ („dangaus karalystės“) idealus „žemiškosios karalystės“ idealais ir pasaulietine valdžia („šio pasaulio kunigaikštis“), perdėtu žemiškosios valstybės idealizavimu, priskiriant jai sakralines („šventąsias“) savybes, populiarinant karo („pergalės“) kultą ir skelbiant poreikį savanoriškai pasiaukoti ant „tėvynės aukuro“, kad būtų atkurta „jos istorinės erdvės vienybė“.

Vietoje evangelinių idealų, išpažįstama ypatinga, Evangelijoje nesutinkama „rusų pasaulio“ tautų „dvasinė esmė“, „civilizacinė misija“, „tradicinės vertybės“ ir „vieninga erdvė“, kurioje visi, nepriklausomai nuo tautybės, kalbos ir kultūros, yra „dvasiškai susivienijusi rusų tauta“ ir atskira „šventa megacivilizacija“, kuri būtinai turi priešintis Vakarams.

Patriarchas Kirilas viena iš pagrindinių „rusų pasaulio“ ideologijos misijų paskelbė „Šventosios Rusios tautų istorinės erdvės vienybės atkūrimą“, kuris dirbtinai suteikia kažkokią ypatingą sakralinę ir eschatologinę reikšmę. Tuo pat metu viduramžių mitas-svajonė apie įsivaizduojamą „dangiškąją Šventąją Rusiją“, kurią personifikavo daugybė šventųjų, dabar buvo dirbtinai išverstas į grynai konkretų žemiškąjį valstybės darinį Rusijos imperijos (Sovietų Sąjungos) pavidalu. Rusijos Federaciją, kuriai vadovauja grynai žemiški valdovai.

Pasak garsaus ortodoksų teologo prof. Gallagherio Brandono:

„ši ideologija yra etnorasinio religinio fundamentalizmo forma, kai apeliuojama į kraują, žemę, tikėjimą, tautą, žmones, kalbą ir karalių / vadą. Kaip ir ankstesni etnocentrizmai, ji demonizuoja visus, kurie tam prieštarauja. Ir kartu „rusų pasaulio“ ideologijos logikoje Vakarai yra didysis priešininkas, savotiškas „aukščiausiasis demonas“. Rusų pasaulio ideologija yra naujasis nacizmas, XXI amžiaus nacių ideologija“ 

Anot profesoriaus Brandono, „rusų pasaulio“ ideologijoje „yra daug panašumų su vokišku nacizmu ir italų fašizmu apeliacijoje į Istorinę (= Didžiąją) Šventąją Rusią“, kas suartina ją su neopagonybe.

Tokiam požiūriui į šį naująjį mokymą pritaria daugiau nei 1500 pasaulio krikščionių teologų, pasirašiusių bendrą „Deklaraciją apie rusų pasaulio doktriną“, kurioje jie smerkia šią naują doktriną kaip nekrikščionišką. Taigi, yra rimtas pagrindas kalbėti apie naują „rusų pasaulio“ ereziją, kurios kūrėjas yra patriarchas Kirilas Gundiajevas.

Ekspansionistinė „rusų pasaulio“ ideologija

Po SSRS žlugimo ir Sovietų Sąjungos Komunistų partijos likvidavimo Maskvos patriarchatas liko vienintelė anksčiau glaudžiai susijusi su KGB struktūra, kuri beveik nepatyrė reikšmingų transformacijų ir išlaikė savo įtaką reikšmingose buvusios „vieningos šalies“ srityse. Todėl nenuostabu, kad būtent Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai  (vietoj buvusios Komunistų Partijos) buvo pavesta formuoti naują imperinę ideologiją, skirtą išsaugoti ir stiprinti vadinamąją „vieningą civilizacinę erdvę“. Buvusios komunistinio „mesianizmo“ idėjos lengvai prigijo Bizantijos imperijos dirvožemyje. 

Politinių-fundamentalistinių mitologijų atkūrimas tam tikruose posovietinės visuomenės sluoksniuose turėjo paklausą. Ištisus dešimtmečius Sovietų Sąjungos žmonių totalitarinė sąmonė buvo ugdoma mitais apie „priešo įvaizdį“ ir „idealią didžiąją šalį“, besiskiriančią nuo kito „blogojo“ pasaulio (Vakarų). Sovietų mitas apie „idealią šalį“ buvo pagrįstas baimės ir neapykantos Europai ir Amerikai kurstymu. Ši baimė niekur nedingo, atradusi naują pavidalą karingoje „rusų pasaulio“ ideologijoje.

Patriarchas Kirilas ir Vladimiras Putinas

1993 metais Kirilo Gundiajevo iniciatyva sukurta vadinamoji „Pasaulio rusų tautos taryba“ vienija įvairius Rusijos religijos ir kultūros veikėjus, mokslininkus, diasporos aktyvistus, o svarbiausia –  Rusijos Federacijos valdžios, jėgos struktūrų ir teisėsaugos institucijų atstovus. Pagal organizacijos statutą, Maskvos patriarchas yra Pasaulio rusų tautos tarybos vadovas. Iki 2009 m. juo formaliai buvo patriarchas Aleksijus II Ridigeris, bet tikrasis organizacijos vadovas jau tada buvo jo pavaduotojas metropolitas Kirilas Gundiajevas. 2009 metais tapęs patriarchu, Kirilas tapo ir oficialiu vadovu. 

Dabartiniai Kirilo pavaduotojai Pasaulio rusų tautos taryboje – tai odiozinis Rusijos oligarchas ir terorizmo rėmėjas Konstantinas Malofejevas ir vienas iš „rusų pasaulio“ ideologų Aleksandras Ščipkovas, užimantis ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Sinodo ryšiams su visuomene ir žiniasklaida skyriaus pirmininko pavaduotojo pareigas. Šie žmonės iš tikrųjų formuoja naujausią Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ideologiją.

Pasaulio rusų tautos tarybos vaidmuo gerokai išaugo 2001 m., kai V. Putinas asmeniškai atidarė jos suvažiavimą Maskvos Kristaus Išganytojo katedros salėje. Tuo pat metu 2001 m. gruodį Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Sinodas paskelbė, kad būtų „naudinga plėtoti Pasaulio rusų tautos tarybos, kaip nuolatinės visuomeninių organizacijų sąjungos, veiklą, aktyviai dalyvaujant ir dvasinei vadovybei“. 

Organizacijos darbe pradeda dalyvauti Dūmos pirmininkas, Vyriausybės pirmininko pirmasis pavaduotojas, Federacijos Tarybos, Prezidento administracijos, FSB ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos vadovybė, pagrindinių politinių partijų lyderiai, Federacijos subjektų vadovai, Rusijos Federacijos visuomeninės ir religinės organizacijos.

Stengdamasis būti aktyviu politinių ir ideologinių procesų Rusijos Federacijoje dalyviu, Kirilas Gundiajevas įvairiais būdais bandė propaguoti ir skleisti savo sukurtą naują ideologiją, ypač Rusijos Federacijos prezidentui V. Putinui ir jo galingai aplinkai, taip darydamas įtaką agresyvios Putino režimo imperinės ideologijos formavimuisi.

Kremliaus įsakymas plėtoti „rusų pasaulio“ ideologiją buvo reakcija į Kijevo „Maidaną“. V. Putinui 2004 m. įvykiai Ukrainoje ir visiškas jo politinių planų žlugimas buvo šokas. Išsigandęs Ukrainos patirties perkėlimo į Rusijos žemę, jis pradėjo intensyviai ieškoti paramos naujajai imperinei ideologijai ir propagandai. Vienas iš tų, kurie jam pasiūlė tokį kelią, buvo Kirilas Gundiajevas. Todėl dar prieš tapdamas Maskvos patriarchu jis ėmė traukti ir palaikyti įvairius marginalinius Rusijos imperinio „mesianizmo“ šalininkus, tarp jų ir atvirai fašistinių, neonacių ir okultinių pažiūrų (tas pats Aleksandaras Duginas ir kt.).

2005–2007 metais Pasaulio rusų tautos tarybos ekspertai parengė „Rusijos doktrinos“ programą, kurioje, be ideologinių šūkių, buvo skelbiamos konkrečios užduotys. Tarp jų – Rusijos Federacijos plėtra „artimajame užsienyje“, Krymo, Donbaso ir visos Ukrainos užgrobimas. Taigi Rusijos Federacijos karas su Ukraina buvo ideologiškai grindžiamas ir ruošiamas bent jau nuo 2005 m. Šią „doktriną“ 2006 metais „įvertino kaip neprieštaraujančią stačiatikybės dvasiai ir mokymui“ Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Maskvos Dvasinės Akademijos apžvalgininkai. 2007 m. „Rusijos doktrina“ tapo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ideologijos pagrindu, kas buvo metropolito Kirilo lobizmo rezultatas. Galutinį doktrinos variantą jis pats asmeniškai pristatė „Jaunosios Rusijos“ judėjimo kongrese (žr.: http://www.rusdoctrina.ru/page95516.html).

Šioje doktrinoje, kurią pristatė ir propaguoja Kirilas Gundiajevas, pirmą kartą Rusijos visuomenėje buvo įvesti ir išbandyti terminai „rusų pasaulis“, „dvasiniai saitai“ (rus. skrepy), „vieninga istorinė erdvė“ ir kt.

Štai tik kelios citatos iš šio dokumento, kurį įvairiuose lygmenyse propagavo dabartinis Maskvos patriarchas Kirilas:

„TIKĖJIMO RUSIJA IŠPAŽINIMAS. Rusija savo tautai yra dvasinis simbolis, lygiai toks pat kaip Dievas, Bažnyčia, Tikėjimas. Tikėjimo Rusija išpažinimas yra patrioto, kuriam Rusija yra didžiausia jo gyvenimo vertybė, tikėjimas. Pritarimas tikėjimo Rusija išpažinimui visus žmones tam tikra prasme padaro tikinčiaisiais – TIKINČIAIS RUSIJA.“

„Oficialiai paskelbta Istorinės Rusijos erdvės koncepcija, t. y. natūralus rusų pasaulio plotas (dabartinė Rusijos Federacija ir rusų etniniai anklavai – Tavrija, Novorosija, Narvos regionas, Latgala, Pietų Sibiras, Užkarpatės Rusia, taip pat papildomų etninių grupių – baltarusių, rytų ukrainiečių, Užkarpatės rusėnų ir kt. – teritorijos).“

„Rusija žengia iredentizmo keliu: tai grįžimo ir istorinės Rusijos teritorijų suvienijimo ideologija, į kurias Rusija turi istorinę ir moralinę teisę ir į kurias grįžti jai yra praktiškai prasminga. Rusijai tai pirmiausia susiję su Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanu.“

„Rusija turi padaryti staigų posūkį artimojo užsienio valstybių atžvilgiu... Turi būti pripažintos Rusijos teisės į tam tikras teritorijas. Ukrainos atveju tai mažų mažiausiai teisė į Donbasą ir Tavriją (Krymą).“

„Pagrindiniai nacionalinio saugumo principai yra... plėtra ir ekspansija. (nastupatelnost' i ekspansija)“

Visas šis paranojiškas kliedesys užima šimtus puslapių ir yra laisvai prieinamas internete: http://www.rusdoctrina.ru/page95507.html

Taigi, kaip matome, dar gerokai prieš tapdamas Maskvos patriarchato vadovu, Kirilas Gundiajevas vadovavo ypatingos Rusijos karingos-fundamentalistinės ideologijos kūrimo ir propagavimo procesui, kuriuo bandė persmelkti Putiną ir jo aplinką. Tikėtina, kad būtent dėl to, su Putino pagalba, jis 2009 metais galėjo tapti Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovu.

Tuo pat metu prasidėjo nuolatiniai Kirilo Gundiajevo propagandiniai reidai į Ukrainą, kur jis bando propaguoti „rusų pasaulio vienybės“ idėją. Vienas pirmųjų tokių bandymų buvo 2008 metais minint Kijevo Rusios krikšto 1020-ąsias metines, kai per roko koncertą Kijeve metropolitas Kirilas užlipo ant scenos ir ėmė isteriškai skanduoti šūkį „Rusija, Ukraina ir Baltarusija – tai šventoji Rusia!“ Vėliau spaudos konferencijoje Maskvoje jis kalbėjo apie pirmąjį tokį savo eksperimentą: „Tai priminė išvaduotojų pasitikimą – toks džiaugsmas buvo tarp ukrainiečių “. Tada jis taip pat pažymėjo: „Paskutinės dienos rodo, kad mes – ukrainiečiai, rusai ir baltarusiai – suprantame, kaip svarbu išsaugoti vieną civilizacinę erdvę, vadinamą Šventąja Rusija“.

Video: metropolitas Kirilas Gundiajevas Kijeve 2008 m. skelbia, kad „Rusija, Ukraina ir Baltarusija – tai šventoji Rusia!“

2009 m. sausį tapęs Maskvos patriarchu, Kirilas Gundiajevas „rusų pasaulio“ ideologiją pavertė visos Rusijos Ortodoksų Bažnyčios doktrina. Anot jo, „šiuolaikinio rusų pasaulio branduolys yra Rusija, Ukraina ir Baltarusija“, tačiau jis taip pat apima Moldovą, Kazachstaną ir kai kurias kitas buvusias SSRS respublikas, kurioms būtinai reikia „atkurti vienybę“ šioje „vienoje erdvėje“. „Tik suvienytas rusų pasaulis gali tapti stipriu pasaulinės tarptautinės politikos subjektu, stipresniu už bet kokias politines sąjungas“, – sakė Maskvos patriarchas Kirilas III-iosios „Rusų pasaulio asamblėjos“ atidaryme 2009 m. lapkritį.

Nuo tada manipuliuojama šūkiais apie „vieną šventąją Rusią“, „vieną civilizacinę erdvę“, „vieną rusų pasaulį“, „dvasinius saitus“ ir kt., jie įgauna sisteminį pobūdį, kurį perėmė ne tik Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, bet ir Rusijos Federacijos jėgos struktūros bei specialiosios tarnybos.

Maskvos patriarchas Kirilas Gundiajevas, propaguodamas „rusų pasaulio“ ideologiją, dažnai apeliuoja į „Šventosios Rusios“ ir „vieningos Šventosios Rusijos tautų istorinės erdvės“ sąvokas kaip į kažkokią istorinę tikrovę, nors iš tikrųjų tai tik folklorinis mitas-svajonė. Taigi, tai ne tik neraštingumas moksliniu ir istoriniu požiūriu (nes iš tikrųjų šalies ar valstybės pavadinimu „Šventoji Rusia“ niekada nebuvo), bet tai yra sąmoningas manipuliavimas ir sąvokų keitimas.

Apibendrinimas  

Visus šiuos bjaurius perlus vis dar reikia atidžiai ištirti ir analizuoti. Bet jau dabar galime pasakyti, kad Maskvos patriarchas pagal savo įsitikinimus nėra ortodoksas ir nėra krikščionis. Didelis klausimas – ar jis apskritai yra tikintis? Ir jei taip, kuo tiki? Anot jo paties, jam patinka „stiprus pasaulis“. Todėl nenuostabu, kad tokio žmogaus galvoje krikščionišką auką gali pakeisti ekstremistinio islamo kankinystė, „šventoji auka“ gali būti šventvagiškai lyginama su Kristaus atperkančia auka. „Kalifatas“ jo sukurtoje mitologijoje atgimsta „Šventosios Rusijos“ pavidalu, kurios pagrindinė misija – savanoriškas ar priverstinis šalių ir tautų (t.y. „rusų pasaulio“) vienijimas, kad priešintųsi Vakarų „anticivilizacijai“. Patriarchas Kirilas Gundiajevas suformulavo ir pristatė Putinui ir jo aplinkai naują karingą fundamentalistinę kvazireliginę ideologiją, kurią perėmė Putino režimas savo agresijoje prieš Ukrainą ir kuri dabar yra genocido ir dešimčių tūkstančių žmonių mirties priežastis – taikių Ukrainos gyventojų, dauguma kurių yra krikščionys ortodoksai (stačiatikiai).

Be asmeninių vertinimų, erezija turi būti pasmerkta Bažnyčios susirinkimo lygmeniu. Kol toks pasmerkimas nėra oficialiai įvykęs, tai reiškia, kad tam tikra bendruomenė ar net Vietinė Bažnyčia gali tokių pažiūrų laikytis. Todėl pasaulio krikščionys ir, pirmiausia, Ukrainos Bažnyčia, turi pareigą paneigti ir pasmerkti šį eretišką Maskvos patriarcho mokymą. Tai jų moralinė ir kanoninė pareiga. Kaip kadaise yra pareiškęs pats patriarchas Kirilas Gundiajevas, „jei Bažnyčia nustos aiškiai ir tiesiai sakyti žmonėms, kas yra gėris, o kas – blogis, ji nustos būti reikalinga“.