Serbijos Ortodoksų Bažnyčia atnaujino bendrystę su Šiaurės Makedonijos-Ohrido Bažnyčia

mitropolija.com nuotr.

 2022 m. gegužės 16 d. Serbijos Ortodoksų Bažnyčios sinodas paskelbė atnaujinąs eucharistinę bendrystę su Šiaurės Makedonijos Ortodoksų Bažnyčia (Ohrido arkivyskupija). Taip baigiasi dar nuo 1967 m. prasidėjusi schizma, kai Šiaurės Makedonijos dvasininkai vienašališkai paskelbė Bažnyčios autokefaliją (visišką nepriklausomybę).

Anksčiau, gegužės 9 d., Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas paskelbė atkuriantis eucharistinį bendravimą su Šiaurės Makedonijos (Ohrido) Bažnyčia, dėl ko Maskvos patriarchatas apkaltino Konstantinopolį „kišimusi į svetimą kanoninę teritoriją“. Gegužės 16 d. Serbijos Bažnyčios sinodo sprendimas rodo, kad serbų pusė to „kišimusi“ nelaiko.

Šiaurės Makedonijos Bažnyčios klausimas - viena iš Balkanų ortodoksų žaizdų. Šios Bažnyčios atsiskyrimas nuo Serbijos Bažnyčios buvo remiamas komunistų dar Jugoslavijos laikais, bet žlugus Jugoslavijai, ir Šiaurės Makedonijai tapus atskira valstybe, tapo dar aštresnis. Panaši, bet mažesnio masto problema egzistuoja ir Juodkalnijoje. Tautoms tapus politiškai nepriklausomomis, jos siekia ir bažnytinės nepriklausomybės. 

Šiaurės Makedonijos Ortodoksų Bažnyčios  (Ohrido arkivyskupijos) padėti komplikavo ir jos pavadinimo problema. Makedonija - tai Šiaurės Graikijos regionas, kuriame svarbiausioji yra Tesalonikų vyskupo katedra, todėl žodis „Makedonija“ Bažnyčios pavadinime gąsdina graikų pasaulį, nes tarsi nurodo į Graikijos teritoriją. Pavadinimas „Ohrido arkivyskupija“ tinka graikams, bet ne bulgarams - nors Ohridas yra šiuolaikinės Šiaurės Makedonijos valstybės miestas, tai yra senovinė katedra, kurioje buvo pirmasis Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčios centras. Taigi, pavadinimas „Ohrido arkivyskupija“ kaip ir gali reikšti pretenziją į valdžią Bulgarijos Bažnyčios atžvilgiu.

Serbijos atveju konfliktas vyko ne dėl pavadinimo, o dėl „Didžiosios Serbijos“ idėjų. Ilgą laiką negalėdami susitaikyti su Jugoslavijos žlugimu, serbai siekė išlaikyti regione bent simbolinę tautų priklausomybę vienai, Serbijos Ortodoksų Bažnyčiai. Eucharistinio bendravimo atkūrimas rodo, kad Serbijos hierarchai atmetė politines ideologijas ir Bažnyčios interesą iškėlė į pirmąją vietą. Konstantinopolio patriarchatas atkūrė eucharistinę bendrystę su Ohrido arkivyskupija palikdamas administracinius klausimus spręsti jai ir Serbijos Bažnyčiai, Serbijos Bažnyčia atkūrė bendrystę pripažindama Šiaurės Makedonijos Bažnyčios „didžiausią įmanomą nepriklausomybę“, o administracinius klausimus paliko neribotai ateičiai.