Kas vyksta Dieviškosios Liturgijos metu?

Atėję į sekmadienio pamaldas, kuriose dalijama Švč. Komunija, dalyvaujame Dieviškojoje Liturgijoje. Ortodoksų Bažnyčioje šiuo metu yra naudojamos keturių rūšių Rytų apeigų Dieviškosios Liturgijos:

* Šv. Jokūbo, Viešpaties brolio Dieviškoji Liturgija

* Šv. Bazilijaus Didžiojo Dieviškoji Liturgija

* Šv. Jono Auksaburnio Dieviškoji Liturgija

* Anksčiau Pašventintųjų Atnašų (šv. Grigaliaus Didžiojo) Dieviškoji Liturgija

Šv. Jokūbo Liturgija naudojama itin retai, tad apie ją šiame straipsnyje nekalbėsime. Anksčiau Pašventintųjų Atnašų, arba šv. Grigaliaus Liturgiją esame aptarę anksčiau, ji ženkliai skiriasi nuo pirmų trijų Liturgijų. Šiame įraše aptarsime tokias pamaldas, kurios būna sekmadieniais ir daugelį kitų metų dienų - šv. Jono Auksaburnio ir šv. Bazilijaus Didžiojo Dieviškąją Liturgiją. Šias pamaldas dažniausiai turi omeny ortodoksai, kai sako: „einu į Liturgiją“. 

Įžengimo maldos

Pirmas dalykas, ką daro įėję dvasininkai į maldos namus - skaito įžengimo maldas. Presbiterija ir altorius laikomi tokiomis šventomis vietomis, kad šiaip sau įžengti ten nedera - tai daroma su malda. Kunigas ir diakonas stoja priešais šventuosius vartus ir pradeda nuo įprastų pradžios maldų, „Dangaus Valdove...“ ir t.t.. Po „Tėve mūsų“ jie skaito troparus, bučiuoja ikonas. Rusų tradicijoje įprasta perskaityti tik šalia šventųjų vartų esančiųjų Kristaus ir Dievo Motinos ikonų troparus ir jas pabučiuoti, Jeruzalės ir kai kuriose kitose tradicijose skaitoma daugiau troparų, bučiuojamos ir kitos ikonos, ypač - šventės. 

Cerkvės (ortodoksų bažnyčios) planas

Visa tai daroma vilkint lauko rūbą - riasą. Šiais laikais kai kurie dvasininkai šį rūbą kartais netgi specialiai užsivelka, kad tik perskaitytų įžengimo maldas, tačiau iš tikrųjų riasa nėra apeiginis rūbas, tai buvo laukas rūbas, vykdęs apsiausto ar striukės funkciją. Tai, kad maldos tradiciškai skaitoma su juo tereiškia, kad jas skaitė iškart atėję iš lauko.

Po to, kai pabučiuojamos ikonos, kunigas meldžia Dievo, kad suteiktų malonę aukoti Eucharistijos auką. Po to, pasisuka ir prašo atleidimo visų parapijiečių. Praktikoje dažnai tuo metu dar mažai kas būna atėjęs į bažnyčią.

Eidami į presbiteriją, dvasininkai meldžiasi 5 psalme:  „Einu į Tavo buveinę; su baime lenkiuosi žemai prieš Tavo šventovę...“. Jeigu ne sekmadienis, dvasininkai atlieka prostraciją, jeigu sekmadienis - nusilenkia altoriui ir jį bučiuoja. Po įžengimo maldų prasideda apsirengimas liturginiais rūbais.

Apsirengimas

Įėję į presbiteriją, dvasininkai rengiasi liturginius rūbus. Rengdamiesi kiekvieną rūbą jie skaito maldas, kuris išreiškia to rūbo simboliką. Pavyzdžiui, rengdamasis sticharių kunigas kalba maldą:

Iš visos širdies džiaugsiuosi Viešpačiu,
džiūgausiu Dievu savuoju,
nes jis manè aprengė išganymo drabužiais
ir̃ apsupo teisumo skraiste
kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku,
lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais.

Apsirengęs visais rūbais, kunigas eina plauti rankų, kalbėdamas 25(26) psalmę: „Nekaltumo ženklan rankas nusiplovęs, apie Tavo, Dieve, aukurą vaikštau...“

Proskomidija

Tuomet prasideda pirmoji Dieviškosios Liturgijos dalis, kurios pasauliečiai paprastai mūsų laikais nemato. Mūsų kraštuose dažniausiai tuo metu pasauliečiai skaito Liturgines valandas, graikų ir Balkanų tradicijose tuo metu vyksta rytmetinė. Tuo tarpu kunigas ant Antašų stalo atlieka pirmąją Dieviškosios Liturgijos dalį - Proskomidiją, kurioje ruošia atnašas Liturgijai ir meldžiasi už Kristaus Bažnyčią,

Proskomidijoje susitinka du skirtingi vaizdiniai - joje prisimenama ir Kristaus kančia, ir Kristaus gimimas, todėl dažnai virš atnašų stalo kabinamas apie Jėzaus maldos Alyvų sode, arba Kristaus gimimo šventasis paveikslas (ikona). Paėmęs apvalią duonelę - prosforą, kunigas ietimi (specialiu peiliu) ją triskart žegnoja, tardamas: „Tai darome mūsų Viešpaties ir Dievo, ir Išganytojo Jėzaus Kristaus atminimui“. Pjaudamas šonus ir apačią, kad liktų kubo forma, kunigas savo veiksmus lydi malda: „Tarsi avį vedė jį į pjovyklą...ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, jis neatvėrė savo lūpų... Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas... ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? ...Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto“.

Apipjaustęs prosforą, t.y. padaręs iš jos vadinamą Avinėlį, kunigas dedą jį ant disko (patenos) ir perduria jam šoną sakydamas maldą: „Vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas“. Kai kuriose tradicijose po šių žodžių, kai kuriose - jau tariant „kraujo ir vandens“ į taurę įpilamas vynas ir šiek tiek vandens. Atnašos Sakramentui - duona ir vynas - jau paruošti. Prasideda malda už Bažnyčios narius.

Liturginė taurė (kairėje) ir diskas (dešinėje).
Apačioje guli šaukštelis ir liturginė ietis.
Ant disko uždėta žvaigždė, dar vadinama asterisku.

Kunigas ima kitas prosforas ir mini įvairius Bažnyčios narius. Pirmiausia - Mergelę Mariją, tada - šv. Joną Krikštytoją, pranašus, apaštalus, šventuosius vyskupus, kankinius ir kankines, šventuosius vienuolius ir vienuoles, šventuosius gydytojus, šventovės ir dienos šventuosius, Liturgijos teksto surašytoją. Toliau minimi Ortodoksų Bažnyčios patriarchai, vietinis vyskupas, įvairūs gyvieji, tame tarpe, kurių vardus ant lapelių surašė tikintieji. Po gyvųjų minimi mirusieji, taip pat pradedant patriarchais, baigiant ant lapelių surašytais vardais. Minint kiekvieną vardą iš prosforų išimama po dalelytę, kuri tarsi simbolizuoja tą asmenį ir jo atnašą, ir dedama greta Avinėlio. Taip aplink Avinėlį tarsi išsirikiuoja visa Bažnyčia.

Senovėje duoną Eucharistijai (kaip ir vyną) atnešdavo patys tikintieji, kaip dovaną Dievui. Kunigams išrikdavo geriausią kepalėlį Eucharistijai. Kai Bažnyčia augo ir duonelių buvo nešama labai daug, atsirado šitas paprotys Eucharistijai naudoti tik vieną duoną, o ši likusių duonelių išimti dalelę meldžiantis už tą žmogų, kuris atnešė, arba už žmogų, už kurį jis atnešė dovaną. Tarsi jo duona taip pat panaudojama atnašai. Taip paprotys peraugo į maldą už Bažnyčios narius.

Paminėjus visus, už ką buvo prašoma melstis, Atnašos jau paruoštos galutinai ir ateina eilė jas uždengti. Tai daroma specialiais medžiaginiai šydais. Jie vykdo ne tik liturginę, bet ir praktinę funkciją - senais laikais šiltuose kraštuose Atnašas puldavo vabzdžiai, o šaltuose - pelės ir kiti kenkėjai; be to, uždengtas Atnašas sunkiau išmesti. Kartu jie kuria liturginę paslaptį.

Šydai ir aeras atnašoms uždengti

Uždengtos atnašos. Ant viršaus - aeras

Prieš dedant šydus, jie yra smilkomi. Smilkant kiekvieną uždangalą, skaitoma jam skirta malda. Prieš dedant šydą ant patenos, kad jis negulėtų ant Avinėlio, ant disko (patenos) dedamas metalinis rėmas, vadinamas žvaigžde arba asterisku. 

Žvaigždė ant disko (patenos)

Prieš dedant žvaigždę, ji taip pat smilkoma, tuo metu skaitoma malda: 

...Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis...

Matome, kad jeigu pirmojoje proskomidijos dalyje buvo prisimenama Kristaus kančia, tai čia - jo gimimas. Avinėlis ant disko yra tarsi kūdikis, virš kurio sustoja Betliejaus žvaigždė. Ir smilkomas pirmas šydas, tuo metu skaitant visą 92(93) psalmę: „Viešpats karaliauja apsisiautęs didybe...“. Gimė Karalius, kuris viešpatauja visatoje. 

Taip pasmilkius ir meldžiantis tam skirtomis maldomis ir kitus uždangalus, Atnašos galutinai uždengiamos ir skaitoma atnašavimo malda:

Diẽve, mū́sų Diẽve, kurìs àtsiuntei Dangaũs Dúoną, maĩstą visám pasáuliui – mū́sų Viẽšpatį ir̃ Diẽvą Jė́zų Krìstų! Mū́sų Gélbėtoją, Atpirkė́ją ir̃ Geradãrį, láiminantį ir̃ šventinantį mùs! Pàts paláimink šiàs Ãtnašas ir̃ priimki jàs añt Sàvo dañgiškojo aũkuro. Atmiñk Jàs atnašãvusius ir̃ tuõs, ùž kuriuõs Jõs atnašáutos, nès esì Gẽras ir̃ Mýlintis Žmónes. Léisk mùms nepasmerktiems toliaũ atlìkti Tàvo Šventų̃jų Slėpinių̃ veiksmùs, idañt bū́tų apréikštas ir̃ pašlóvintas Tàvo garbingiausiasis ir̃ prakilniáusiasis var̃das – Tė́vo ir̃ Sūnaũs, ir̃ Šventósios Dvãsios, dabar̃ ir̃ visadõs, ir̃ per̃ ámžių ámžius. Ãmen.

Ši malda - viena seniausių proskomidijos maldų, randama VII a. rankraščiuose. Ji išreiškia apeigos esmę. Po jos proskomidija užbaigiama, atveriama presbiterijos medžiaginė uždanga - katapetazma, simbolizuojanti po Kristaus nukryžiavimo perplyšusią Jeruzalės Šventyklos uždangą. Kalbėdamas 50(51) psalmę smilko altorių, presbiteriją, navą ir tikinčiuosius, taip tarsi paruošdamas šventąją erdvę susitikimui su Dievu.

Antifonos 

Pasmilkius visą bažnyčią, dvasininkai stoja priešais altorių, kiekvienas savo vietoje ir tyliai šaukiasi Šventosios Dvasios malda „Dangaus Valdove...“. Antroji Dieviškosios Liturgijos dalis - katechumenų arba Žodžio liturgija, prasideda kunigo aklamacija „Palaiminta karalystė - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, - dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen“. Ji tarsi skelbia, kad keičiasi erdvė ir laikas, tikintieji „persikelia“ į amžinybę, į Dievo karalystę.

Pirmoji kunigo ir žmonių bendra malda - didžioji ektenija. Tai maldos būdas, kuomet kunigas arba diakonas skelbia maldavimus, o žmonės arba choras atsako tuo pačiu atliepu („Viešpatie, pasigailėk“). Didžioji ektenija yra bendriausia, joje meldžiamasi už visą pasaulį, visą Bažnyčią, o paskui - už susirinkusiuosius ir už save pačius. 

Po didžiosios ektenijos giedama pirmoji antifona - viena psalmių. Iš viso yra tris antifonos, tarp jų yra trumpi maldavimai - mažosios ektenijos. Jų giedojimo metu daugiau nieko kito ir nevyksta - tiesiog Dievas šlovinamas Šventojo Rašto giesmių žodžiais.

Šios psalmės senovėje buvo giedamos pakeliui į pamaldas, taip pat procesijų metu. Daugelis žmonių jas mokėjo mintinai ir mėgo jomis šlovinti Dievą. Ilgainiui jos tapo neatsiejama Dieviškosios Liturgijos dalimi.

Evangelijos išnešimas

Skambant trečiajai antifonai (sekmadieniais tai Kristaus kalno pamokslo palaiminimai iš Mt 5), dvasininkai meldžiasi ir eina nedidele procesija, nešini Šventąja Evangelija. Jie išeina pro šonines duris ant ambono, kur tyliai skaitoma malda. Chorui nustojus giedoti 3 antifoną, diakonas arba kunigas garsiai skelbia: „Dieviškoji išmintis. Stovėkime pagarbiai“. Šis kreipimasis į tikinčiuosius reiškia, kad netrukus įvyks kažkas labai svarbaus. Šiuo atveju tai - įžengimas su Evangelija pro šventuosius vartus prie altoriaus, lydimas giesmės: „Ateikite, pagarbinkime ir parpulkime kniūbsti prieš Kristų. Prisikėlęs iš mirusiųjų, Dievo Sūnau, išganyk mus, giedančius Tau „Aleliuja!“ “ (perfrazuota 94 psalmė).

Šis įžengimas vadinamas mažuoju įžengimu ir jis keičia pamaldų pobūdį - jeigu iki tol tai tebuvo žodinis šlovinimas, dabar prasideda Dievo Žodžio skaitymas ir tam paruošiančios maldos. Senovėje Evangelija, kaip ir atnašų stalas, buvo ne presbiterijoje, o kitame pastate - saugykloje. Tad procesijos metu Evangelija buvo atnešama iš kito pastato. Šiais laikais Evangelija paprastai iškart guli ant altoriaus, o procesija yra grynai simbolinė. Įžengimai ortodoksų liturgijoje simbolizuoja akcento pasikeitimą, o matydami tai, ką įžengimo metu laiko kunigas rankose, tikintieji supranta, kas laukia sekančioje pamaldų dalyje. Šiuo atveju - Šventojo Rašto skaitymas.

Po įžengimo trečioji antifona dar užbaigiama troparų ir kondakų pavidalu. Troparai ir kondakai - giesmės, pasakojančios apie tą dieną minimus šventuosius, šventes ir pan. Savo prasme jie yra trečiąją antifoną užbaigiantys tekstai.

Šventojo Rašto skaitiniai

Po troparų ir kondakų giedama giesmė Šventas Dieve, šventas Galingasai, šventas Nemirtingasai, pasigailėk mūsų“ ir į bažnyčios centrą išeina lektorius, skaitysiąs apaštalų raštų ištrauką. Prieš apaštalų raštų skaitinį giedama psalmės ištrauka su atliepu, parinkta pagal apaštalo skaitinį - prokimenas. Po apaštalų raštų skaitinio giedama psalmės ištrauka su atliepu „aleliuja“, kuri parinkta pagal Evangelijos skaitinį. 

Po Šventojo Rašto skaitinių tradiciškai sekdavo pamokslas, paaiškinantis, ką girdėjo klausytojai. Po pamokslo seka ypatingoji ektenija, kurioje bendruomenė išsako savo specifinius maldavimus. Po šios ektenijos seka katechumenų ektenija, kurioje meldžiamasi už nekrikštytuosius (katechumenai - asmenys, besiruošiantys krikštui). Jie palaiminami ir jų prašoma pasišalinti, nes kitoje Liturgijos dalyje gali dalyvauti tik krikštytieji. Maldos už katechumenus praleidžiamos graikų tradicijoje, nes ten nekrikštytųjų pamaldose nebūdavo šimtmečiais.

Atnašų pernešimas

Po katechumenų išprašymo prasideda trečioji Dieviškosios Liturgijos dalis - ištikimųjų liturgija. Kunigas arba diakonas skelbia dvi nedideles ektenijas, kurių metu meldžiamasi, kad Dievas leistų atnašauti bekrauję auką ir visiems tapti Švč. Komunijos dalininkais. Jos užbaigiamos aklamacija: 

Idant Tavo galybės visuomet saugomi, Tau šlovę teiktume - Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai - dabar ir visados, ir per amžių amžius.

Po aklamacijos smilkomas altorius, tam, kad kaip Senojo Testamento laikais dūmų debesyje pasitikti neregimąjį Dievą, kuris nužengs į žemę Eucharistijos sakramento metu. Kunigas meldžiasi, kad Dievas leistų jam atnašauti šią auką, visi dvasininkai prašo pasauliečių atleidimo, nuo altoriaus eina prie atnašų stalo, kur paima atnašas ir šoninėmis durimis išeina ant ambono, priešais šventuosius vartus. Procesijos metu choras gieda giesmę:

Mes, Cherubinus slėpiningu būdù atvaizduodami ir Trejybei Gaivintojai Trišventą giesmę giedodami, visus gyvenimo rūpesčius dabar atidėkime, idañt priimtume visų Karalių, neregimai angelų pulkų iškilmingai lydimą: Aleliuja, aleliuja, aleliuja.

Rytų slavų tradicijoje po žodžio „atidėkime“ choras kuriam laikui nustoja giedoti ir, panašiai kaip per proskomidiją, tik trumpiau, kunigas garsiai mini gyvuosius Bažnyčios narius, pradėdamas patriarchu. Tai - priminimas apie tai, kad seniausiais laikais proskomidija buvo atliekama šios procesijos metu, tik vėliau buvo perkelta į Liturgijos pradžią tam, kad tikintiesiems netektų laukti, kol kunigas visus paminės.

Kunigas laiko rankose Atnašas - duona ir vyną, kurios parodo, kas bus svarbiausia sekančioje Liturgijos dalyje. Įžengęs pro šventuosius vartus jis stato jas ant altoriaus. Simboliškai didysis įžengimas primena Kristaus žengimą į Jeruzalę, nes po jo seka paskutinės vakarienės prisiminimas.

Paskutinės vakarienės išgyvenimas

Po įžengimo skaitoma dar viena ektenija, kurioje prašoma leisti dalyvauti aukoje ir gauti jos malones. Po ektenijos visi tikintieji išpažįsta savo tikėjimą, gieda arba sako Tikėjimo išpažinimą. Prieš tikėjimo išpažinimą, dvasininkai sveikina vienas kitą ramybės bučiniu, bet mūsų krašte tikinčiųjų tarpe ši senovinė praktika nunykusi. Po tikėjimo išpažinimo, prasideda svarbiausia Dieviškosios Liturgijos dalis - Anafora (liet. Pakylėjimas, Atnašavimas), dar vadinama Eucharistiniu kanonu.

Anaforos metu tarsi persikeliama į aukščiausiąją dieviškąją tikrovę, kartu su angelais giedama giesmė „šventas, šventas, šventas Viešpats Sebaot“. Prisimenami paskutinės vakarienės įvykiai:

Kunigas: ...Jìs atė̃jęs, ir̃ išpìldęs visà, kàs Apváizdos bùvo numatýta dė̃l mū́sų išgãnymo, tą̃ nãktį, kurią̃ bùvo išdúotas, õ verčiaũ bū́tų sakýti – kurią̃ pàts atìdavė Savè ùž pasáulio gyvýbę  – Jìs pàėmė dúoną į̃ Sàvo šventàs, týras ir̃ nekaltàs rankàs, sukalbė́jęs padėkõs mal̃dą ir̃ paláiminęs, pašvéntinęs suláužė ir̃ dãvė šventíesiems Sàvo mokiniáms beĩ apãštalams tar̃damas: IM̃KITE, VÁLGYKITE: TAĨ YRÀ MÀNO KŪ́NAS, KURÌS ÙŽ JÙS LÁUŽOMAS NÚODĖMĖMS ATLÉISTI. 

Choras: Amen. 

Kunigas: Taĩp pàt põ vakariẽnės Jìs pàėmė taũrę ir̃ tãrė: GÉRKITE ÌŠ JÕS VISÌ: TAĨ YRÀ NAUJÕSIOS SÁNDOROS MÃNO KRAŨJAS, KURÌS ÙŽ JÙS IR̃ DAŨGELĮ IŠLÍEJAMAS NÚODĖMĖMS ATLÉISTI. 

Choras: Amen. 

Tikintieji tarsi dalyvauja toje pačioje paskutinėje vakarienė, su apaštalais, kurią jiems ruošia Kristus. Kunigas - tai tarsi Kristaus ikona. Prisimindamas, kad visa tai įsakyta Paties Kristaus, jis iškelia Atnašas tardamas:

Kunigas: Taĩgi, atmindamì  šį̃ išganìngą įsãkymą, ir̃ vìską, kàs dė̃l mū́sų įvỹko: Krỹžių, paláidojimą, prisikėlìmą trẽčiąją diẽną, dangun žengìmą, sė́dimą ìš dešinė̃s, añtrąjį ir̃ šlovìngąjį atėjìmą: TAVĄ́SIAS ÌŠ TAVŲ̃JŲ TÁU ATNAŠÁUJAME PAGAL̃ VÌSA IR̃ ÙŽ VÌSKĄ.

Po paskutinės vakarienės įvykių prisiminimo, kunigas kalba epiklezę - šaukiasi Šventosios Dvasios, kad ji nužengtų ant duonos ir vyno, ir paverstų juos Kristaus Kūnu ir Krauju.

Po epiklezės prasideda malda už Bažnyčią, kur, kaip proskomidijoje, minimi visi Bažnyčios šventieji, pradedant Dievo Motina ir Jonu Krikštytoju, baigiant gyvais ir mirusiais Bažnyčios nariais, už kuriuos prašė melstis tikintieji. Tai - pirminė maldos už Bažnyčią vieta, o malda už Bažnyčią proskomidijos metu susiklostė dėl praktinių priežasčių, daugėjant asmenų, norinčių, kad juos ar jų artimuoisus minėtų maldos metu. 

Po maldos, kunigas arba diakonas plauna rankas, skaito ekteniją su maldavimais ir jos metu skaitoma malda, prašoma Dievo leisti vertai priimti Kristaus Kūną ir Kraują. Ektenija baigiama visiems kartu sakant maldą „Tėve mūsų“.  Po jos pasakomos kelios paskutinės maldos, kunigas iškelia Kristaus Kūną ir skelbia: „Šventenybės - šventiesiems“, ir vartai uždaromi. Vyksta dvasininkų Komunija.

Tikinčiųjų Komunija

Kadangi Dieviškoji Liturgija paprastai vyksta ryte, nuo senovės egzistuoja pamaldus paprotys nuo vidurnakčio prieš Švč. Komuniją nieko nevalgyti ir negerti. Taip pat, žinoma, reikia būti priėjus išpažinties ir susitaikius su tais, kuriuos įžeidėme ar nuskriaudėme. 

Tikintieji Švč. Komuniją priima po dvasininkų. Dvasininkams priėmus Švč. Komuniją, šventieji vartai vėl atveriami, išnešama taurė, dalijamas Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Priimdami Dievą - Kristų į save, žmonės tampa vieno dvasinio Kūno ir Kraujo dalininkais, broliais ir seserimis. Iš lotynų kalbos kilęs terminas Komunija lietuviškai reiškia bendrystę - žmonės priima Šventąją Bendrystę su Dievu ir su vienas kitu. Jie išgyvena vienybę su Kristumi, patiria Dievą kaip savo Tėvą, o kitus tikinčiuosius - kaip brolius ir seseris.

Liturgijos pabaiga

Po to, kai visi priima Švč. Komuniją, kunigas laimina visus Šv. Atnašomis, perneša jas ant atnašų stalo konsiumacijai (kunigas arba diakonas privalo pabaigti viską, kas liko). Skaitoma paskutinė ektenija, kurioje yra padėkos už Švč. Komuniją malda. Po jos - malda „už ambono“, kai kunigas, išėjęs priešais vartus, garsiai skaito maldą, kurioje išsakomi prašymai globoti tuos, kurie meldėsi, ir tuos, kurie jais rūpinasi. Po maldos už ambono rubrikos nurodo giedoti 33(34) psalmę, kurioje dėkojama Viešpačiui, dvasininkai tuo metu turi konsiumuoti Šventųjų Atnašų likučius (mūsų kraštų praktikoje psalmė dažniausiai praleidžiama). Tuomet tikintieji paskutinį kartą palaiminami ir Liturgija baigiasi.

Kai po Liturgijos skaitomos asmeninės padėkos maldos Dievui už Švč. Komuniją, skaitomas troparas šv. Jonui Auksaburniui arba šv. Bazilijui Didžiajam, priklausomai nuo to, kieno vardo Liturgija buvo. Jos tarpusavyje iš esmės skiriasi tik tuo, kokias kunigas maldas skaito, mūsų vietinėje praktikoje dažniausiai tos maldos pasauliečiams nėra girdimos, su retomis išimtimis. Graikijoje jos girdimos dėl beveik kiekvienoje parapijoje esančių mikrofonų.