Kas vyksta Anksčiau Pašventintųjų Atnašų Liturgijos metu?

Liturginės rubrikos (Tipikonas) draudžia Gavėnios metu šiokiadieniais švęsti pilnas eucharistinės apeigas. Todėl tomis dienomis, kai Gavėnios šiokiadieniais priimama Švč. Komunija, švenčiama vakarinė Anksčiau Pašventintųjų Atnašų Liturgija. Jeigu Atnašos jau būna iš anksto pašventintos, tą ką visą valandą Liturgijos metu daro kunigas?

Pirmoji psalmė ir vakaro malda

Anksčiau Pašventintųjų Atnašų Liturgija, kaip ir kitos Liturgijos rūšys, prasideda kunigo aklamacija „Palaiminta karalystė - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, - dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen“. Ji tarsi skelbia, kad keičiasi erdvė ir laikas, tikintieji „persikelia“ į amžinybę, į Dievo karalystę. Atveriama šventovės uždanga - katapetazma, simbolizuojanti po Kristaus nukryžiavimo perplyšusią Jeruzalės Šventyklos uždangą, atvėrusi pasauliui Šventų Švenčiausiąją. Tačiau kol kas presbiterijos vartai lieka uždari.

Skaitovas skaito įprastas įžangines maldas („Dangaus Valdove...“ ir t.t..) ir vakarinę 103(104) psalmę, pasakojančią apie pasaulio sukūrimą, čia pateiksime ištraukas:

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis,
apsisiautęs grožiu ir kilnybe!
Tave supa šviesybės apsiaustas.

Kaip žydrą nuometą ištiesei dangų,
virš jo sutvenkei vandenis, būstinę ten įsikūrei.
Ant debesų atsisėdęs sau skrieji, vėtrų sparnai tave neša.
Tarsi vėjus angelus visur siuntinėji,
kaip liežuviai ugnies jie tave lydi.
[...]
Tu įsakei iš šaltinių sruventi upeliams,
ir tarp kalnų jie sau teka.
Geria iš jų miško žvėrys,
troškulį malšo laukų asilaičiai.

Pakrantėse jų sparnuočiai gyvena,
medžiuose ant šakų čiauška.
Iš savo būstinės kalnus tu laistai,
dangaus vaisius pasotina žemę.
[...]
Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Visa išmintingai sukūrei, jų pilna žemė.
...
 
Ši psalmė visada skaitoma vakarinės metu. Liturginė diena prasideda vakaru, tad ši psalmė, pradedanti paros pamaldų ciklą, primena mums apie viso pasaulio pradžią. Paros pradžioje prisimename pasaulio sukūrimą, paros pabaigoje, 9 liturginę valandą, prieš saulėlydį - Kristaus mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą, paskutinį istorinį mūsų išganymo įvykį. 

Psalmės skaitymo metu kunigas stovi priešais šventuosius vartus ir meldžiasi vakaro malda. Po psalmės seka didžioji ektenija - maldos būdas, kuomet kunigas arba diakonas skelbia maldavimus, o žmonės arba choras atsako tuo pačiu atliepu („Viešpatie, pasigailėk“). Didžioji ektenija yra bendriausia, joje meldžiamasi už visą pasaulį, visą Bažnyčią, o paskui - už susirinkusiuosius ir už save pačius. Pasimeldęs su tikinčiaisiais, kunigas eina į presbiteriją.

Antifonos ir Šventųjų Atnašų paruošimas

Įėjęs į presbiteriją, kunigas du kartus atlieka prostraciją priešais altorių ir ant jo esančias Šventąsias Atnašas, kurios tuo metu yra uždengtos šydu ir stikliniu gaubtu, yra arba tabernakulyje, arba ciborijuje. Tuo metu skaitovas skaito arba gieda XVIII katizmos psalmes (Ps 119-133), dar vadinamas „laiptų psalmėmis“  arba gradualu. Senovėje šias psalmes giedodavo piligrimai, keliaujantys švęsti į Jeruzalę, taip pat levitai jas giedojo kildami penkiolika laiptų į Jeruzalės Šventyklą (iš čia ir pavadinimas - Laiptų psalmės). Jas skaitydami krikščionys galvoja apie dvasinę kelionę į mistinę Naująją Jeruzalę, Dangiškąjį Siono kalną - apie susitikimą su Dievu.

Jeruzalė ir Siono kalnas - viena pagrindinė Laiptų psalmių temų:

Mano akys pakeltos į Šventąjį kalną; iš kurgi kitur ateis man pagalba?!
Mums padeda Viešpats, dangaus ir žemės Kūrėjas.
[...]
Džiaugiuosi, išgirdęs, kas man pasakyta "Į Viešpaties būstą keliaujam!“
Štai mūsų koja jau stovi tavo, Jeruzale, vartuos.
[...]
Kas Viešpačiu tiki, tie kaip kalnas Siono, kurio nieks nepajudins, kuris stovi per amžius.
Kalnai upę Jeruzalę saugo, taip Viešpats - savąją tautą dabar ir per amžius.

Ir t.t..

Kunigas pirmųjų psalmių skaitymo - pirmosios antifonos - metu atidengia Kristaus Kūną ir Kraują, paima jį naudodamasis liturgine ietimi ir šaukšteliu, kad neliestų rankomis ir padeda ant disko (patenos). Po to atlieka prostraciją priešais Kristaus Kūną ir Kraują, ir nutraukai psalmių skaitymą mažąja ektenija. Po ektenijos Laiptų psalmės skaitomos toliau (2-oji antifona), o kunigas smilko altorių ir Šventąsias Atnašas iš visų keturių pusių, tris kartus.

Apsmilkęs Šventąsias Atnašas, kunigas vėl sako mažąją ekteniją. Po jos skaitovas tęsia Laiptų psalmes (3-ioji antifona), o kunigas atlieka prostraciją priešais Šventąsias Atnašas ir ima diską (pateną) su Atnašomis į rankas. Kai kur egzistuoja tradicija tada paskambinti varpeliu, kad visi parpultų ant kelių (kitur priimta klūpėti kiekvienso iš trijų antifonų metu). Jeigu yra diakonas, jis lydi kunigą laikydamas viena ranka žvakidę su degančia žvake, kitoje - smilkytuvą, kuriuo smilko Šventąsias Atnašas, eidamas priešais kunigą, atbulomis. Kunigas perneša Šv. Atnašas nuo altoriaus ant šone esančio Atnašų stalo. Čia į taurę įpilami vynas ir vanduo, smilkomi šydai, kuriais uždengiamos atnašos, priešais Šv. Atnašas statoma deganti žvakė, vėl atliekama prostracija. Po to, vėl skaitoma mažoji ektenija ir tuo baigiasi Laiptų psalmių skaitymas.

„Viešpatie, šaukiuos Tavęs“ ir įžengimas pro vartus

Po Laiptų psalmių, kurių metu ruošiamos Šv. Atnašos, vėl girdime įprastą vakarinės elementą - psalmę „Viešpatie, šaukiuos Tavęs“ - Ps 140(141). Skambant psalmės žodžiams „lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos, mano rankos iškeltos kaip auka vakarinė“ kunigas arba diakonas smilko visą šventovę, taip tarsi ruošdamas ją pasitikti Šv. Atnašas, šventindamas jos erdvę. Paskutines psalmės eilutes lydi specialios eiliuotos giesmės - stichiros, apgiedančios Kristų, Dievo Motiną ir šventuosius.

Po psalmių (be 140, dar 141), paskutinės stichiros metu, atsidaro presbiterijos vartai, Tipikono rubrikos nurodo tada uždegti visas šventovės žvakes bei lempeles, t.y. uždegti šviesą. Uždegus šviesą, kunigas (jeigu yra, ir diakonas) nešinas smilkytuvu iškilmingai išeina priešais atvirus šventuosius vartus, žegnojasi, meldžiasi ir laimina įžengimą. Nutilus giesmei, jis smilkytuvu daro ore kryžiaus ženklą, tardamas: „Dieviškoji išmintis. Stovėkime pagarbiai“. Šis kreipimasis į tikinčiuosius reiškia, kad netrukus įvyks kažkas labai svarbaus. 

Tas svarbusis įvykis - įžengimas ir jį lydinti giesmė. Šis įžengimas vadinamas „mažuoju“. Įžengimas pro vartus simbolizuoja dviejų visatos sferų - dangiškosios (presbiterija) ir žemiškosios (nava, kur stovi žmones) susijungimą. Šv. Simeonas Tesalonikietis rašo, kad altoriaus malonė tarsi įleidžiama į navą, prisimenamas Kristaus įsikūnijimas. Šventieji vartai simbolizuoja Dievo Motiną, todėl ant jų paprastai vaizduojama Apreiškimo scena, ir juos atidarant tarsi pro pranašų minimus Jeruzalės vartus Kristus ateina į pasaulį. 

Liturgistas prof. Michailas Skabalanovičius rašo: „Akivaizdu, kunigai žengia prie altoriaus, kad tikinčiuosius užtartų dar stipresne malda. Jeigu iki šiol jie žengė prie altoriaus tik trumpam, tik šoninėmis durimis, kad atliktų būtinuosius veiksmus, tai dabar žengia prie altoriaus iškilmingai, kad ten liktų melstis. [...] Po įžengimo pamaldos jau turi labiau maldos, nei šlovinimo pobūdį, nuo jo prasideda kunigo palaiminimai, pamaldos tampa kupinesnės malonės, drąsiau kreipiamasi į Viešpatį“. Taigi, šis įžengimas yra vienas kertinių momentų pamaldose.

Įžengimų metu kunigas visada rankose laiko tai, kas bus naudojama sekančioje pamaldų dalyje. Jeigu jis rankose laiko smilkytuvą, reiškia, šlovins Dievą smilkymu. Jeigu Evangelija - tolesnėje pamaldų dalyje bus skaitoma Evangelija. Jeigu, kaip vėliau, per didįjį įžengimą, jis rankose laikys Šv. Atnašas - tai jos bus priimamos. Dabar, per pirmąjį įžengimą jis laiko arba smilkytuvą, arba Evangeliją, priklausomai nuo to, ar Evangelija bus skaitoma pamaldų metu. 

Žengiant prie altoriaus, žmonės arba choras gieda vakaro giesmę „O, Šviesa Džiaugsminga!“:

O, Šviẽsa Džiaugsminga šlovės šventosios
nemirtingo, dangiško, palaimintojo Tėvo – Jėzau Kristau!
Besileidžiant saulei palydėję šviesą,
Gyrių giedam Tėvui, Sūnui ir Dvasiai Šventajai – Dievui.
Visais laikais Tau dera pagarbiais balsais giedoti,
Dievo Sūnau, Suteikiantis Gyvybę,
Todėl pasaulis Tave šlovina!

Šią krikščionių giesmę kaip „senovinę“ mini dar šv. Bazilijus Didysis, IV amžiuje: „Mūsų tėvai išmintingai nusprendė ne tylėdami pasitikti vakaro šviesos malonę, bet, jai pasirodžius, pradėdavo dėkoti [Dievui]. Mes nežinome, kas šių žodžių autorius […]. Liaudis gieda senovinę giesmę […]: Gyrių giedam Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dievo Dvasiai“. Ši giesmė ženklina pirmosios Liturgijos dalies pabaigą ir antrosios pradžia - tai Žodžio Liturgija.

Šventojo Rašto skaitiniai

Įžengę prie altoriaus, dvasininkai jį bučiuoja, stojasi už jo ir giedamas prokimenas - psalmės su atliepu ištrauka, parinkta pagal dienos skaitinius. Paprastai Anksčiau Pašventintųjų Atnašų Liturgija turi du Senojo Testamento skaitinius, kurie parinkti iš trijų knygų - Pradžios, Patarlių ir Jobo. Kitose Gavėnios pamaldose, 6-osios valandos pamaldose, dar skaitoma Izaijo knyga. Šios keturios knygos senovėje buvo ta Senojo Testamento dalis, su kuria būtinai būdavo supažindinami visi besiruošiantieji krikštui (katechumenai). 

Gavėnia liturgiškai išlieka tuo laikotarpiu, kai tie, kas galbūt metų ar dviejų bėgyje ruošėsi krikštui, lankė katechetinius užsiėmimus (senovėje - ir egzorcizmus), dabar pasineria į itin intensyvų 40-ies dienų pasiruošimą krikštui. Krikštydavo Velyknaktį arba Lozoriaus šeštadienį (šeštadienis prieš Verbų sekmadienį). Todėl pamaldų metu skaitomi skaitiniai, ruošiantys krikštui (o jau krikštytiems, tai džiugus svarbiausios informacijos apie išganymą prisiminimas). Kai kuriomis ypatingomis progomis skaitomas ir apaštalo skaitinys, ir Evangelija, tačiau tai išimtis tam tikromis progomis. 

Taigi, giedamas prokimenas (psalmė), skaitomas pirmasis skaitinys (iš Pradžios knygos). Tuomet giedamas antrasis prokimenas, parinktas antrajam skaitiniui. Tačiau po prokimeno kunigas skelbia: „Dieviškoji išmintis. Stovėkime pagarbiai“, kas reiškia, kad įvyks kažkas itin svarbaus. Žmonės paruola ant kelių, o kunigas, nešinas degančia žvake ir smilkytuvu, atsisuka į žmones ir juos laimina tardamas: 

Kristaus šviesa apšviečia visus!


Šis palaiminimas buvo skirtas pirmiausia besiruošiantiems krikšto sakramentui, kuris taip pat buvo vadinamas Šventuoju Apšvietimu. Katechumenai, girdėję Dievo Žodį, buvo laiminami žodžiais, primenančiais, kad visa išmintis kyla iš Kristaus, kuris yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1,9). Jeigu yra diakonas, prieš palaiminimą jis žmonėms navoje sako „paliepkite!“, matyt, taip buvo kviečiami katechumenai prieiti arčiau kunigo.

Po palaiminimo skaitomas antrasis skaitinys, iš Patarlių arba Jobo knygos. Tuomet tradiciškai buvo sakomas pamokslas, aiškinami skaitiniai.

Po antrojo skaitinio, diakonas arba kunigas vėl atkreipia tikinčiųjų dėmesį: „Dieviškoji išmintis!“. Kunigas ir žmonės, arba choras, pradeda giedoti didįjį prokimeną:

Pagr. giedantysis: Lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos, mano rankos iškeltos kaip auka vakarinė.

Atliepas: Lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos, mano rankos iškeltos kaip auka vakarinė.

P: Viešpatie, šaukiuos Tavęs, išgirsk mane. Į mano maldos šauksmą dėmesį atkreipki, kai Tavęs šaukiuosi.

A: Lyg smilkalo dūmai...

P: Viešpatie, sargybą statyk mano burnai ir apsaugą mano lūpoms.

A: Lyg smilkalo dūmai...

P: Neleisk, kad širdis nukryptų į pikta, kad nedorėlių darbus pamilčiau. 

A: Lyg smilkalo dūmai...

P: Lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos, mano rankos iškeltos kaip auka vakarinė.

A: Lyg smilkalo dūmai...

Šis didysis prokimenas - tai ištraukos iš jau girdėtos 140 (141) psalmės. Jas giedant, kunigas nuolat smilko altorių, pabaigoje - ir Šv. Atnašas ant atnašų stalo. Visi, esantieji bažnyčioje, klūpi ant kelių. Pirmaisiais amžiais, turbūt, ši giesmė ir buvo laikas, kai buvo nešamos Šv. Atnašos, bet dabar tai ypatingos maldos ir atgailos akimirka. Smilkalo dūmai kyla, altorius smilkomas prieš statant ant jo Šv. Atnašas, žmonės ypatingai susikaupia. Po didžiojo prokimeno, kunigas skaito šv. Efremo Siro maldą, po kiekvieno jos maldavimo visi, esantys Bažnyčioje, atlieka prostraciją:

Mano gyvenimo Viešpatie ir Valdove, tingumo, tuščio smalsumo, valdžios troškimo ir tuščiažodžiavimo dvasiai neatiduok manęs.

Skaistumo, nuolankumo, kantrumo ir meilės dvasios duok man.

O, Viešpatie, Karaliau, duok man matyti savo nuodėmes ir neteisti savo brolio, nes palaimintas esi per amžių amžius. Amen.

Po šios maldos seka ypatingoji ektenija, kurioje bendruomenė išsako savo specialius maldavimus. Po ypatingosios ektenijos seka maldos už katechumenus - katechumenų ektenija, gali būti pridėta besiruošiančiųjų apšvietimui ektenija. Po šių ektenijų katechumenai palaiminami ir prašomi išeiti (graikiškoje praktikoje maldos už katechumenus praleidžiamos, nes jų jau gera tūkstantmetį ten nebėra). Prasideda trečioji Dieviškosios Liturgijos dalis - ištikimųjų liturgija.

Šventųjų Atnašų pernešimas

Po katechumenų išprašymo, prasideda Liturgijos dalis, skirta tik krikštytiesiems ir galintiesiems priimti Švč. Komuniją (neatskirtiems dėl sunkių nuodėmių). Ji vadinama ištikimųjų liturgija.

Diakonas arba kunigas skelbia dvi mažas ektenijas, kurių metu kunigas skaito maldas, prašydamas Dievo malonių ir ruošdamasis pernešti Šventąsias Atnašas. Maldos baigiasi aklamacija:

„Per Tavo Kristaus dovaną, su Kuriuo ir palaimintas esi, Tu ir Tavo Šventoji, Geroji, Gaivinančioji Dvasia, dabar ir visados ir per amžių amžius“

Po jos tikintieji arba choras gieda giesmę: 

Dangiškosios Galybės dabar neregimai su mumis tarnauja: štai žengia garbės
Karalius, štai slėpininga ir tobula auka iškilmingai lydima!
Tikėdami ir mylėdami ženkite artyn; idant amžinojo gyvenimo dalininkais taptumėte.
Aleliuja, aleliuja, aleliuja!


Ši giesmė pirmą kartą rankraščiuose sutinkama 615 m., kur rašoma, kad Konstantinopolio patriarchas Sergijus paprašė ją giedoti po „Lyg smilkalo dūmai...“ pernešant Šventąsias Atnašas. Taip buvo užpildyta šio iškilmingo momento tyla. Tikintieji paprastai pernešimo metu klūpi ant kelių.

Kaip vyksta pernešimas? Skambant „Dangiškosios galybės...“ žmonės paruola ant kelių, dvasininkai smilko altorių, pereina prie atnašų stalo, smilko Šventąsias Atnašas. Šv. Atnašos paimamos nuo stalo ir išnešamos per šonines presbiterijos duris priešais pravirus šventuosius vartus. Jeigu yra diakonas, jis vienoje rankoje neša žvakę, kita - smilko Šv. Atnašas, eina žvelgdamas į Jas,  atbulas. Kunigas tyliai pradeda antrąją giesmės dalį „Tikėdami ir mylėdami...“ ir su Šv. Atnašomis žengia prie altoriaus. Šis įžengimas vadinamas didžiuoju.

Kaip per mažąjį įžengimą kunigas rankose laikė tai, kas svarbiausia tai pamaldų daliai - smilkytuvą arba Evangeliją, taip per didįjį įžengimą jis laiko tai, kas svarbiausia šiai - Kristaus Kūną ir Kraują. Šv. Atnašos statomos ant altoriaus ir giesmei nutilus vėl skaitoma šv. Efremo Siro malda, daromos prostracijos: „Mano gyvenimo Viešpatie ir Valdove...“.

Po maldos, kunigas arba diakonas skaito ekteniją su maldavimais ir jos metu skaitoma malda, prašoma Dievo leisti vertai priimti Kristaus Kūną ir Kraują. Ektenija baigiama visiems kartu sakant maldą „Tėve mūsų“. Po jos pasakomos kelios paskutinės maldos ir vartai uždaromi, vyksta dvasininkų Komunija.

Eucharistijos priėmimo taisyklės

Ortodoksų Bažnyčioje nėra vieningos nuomonės, ar tai, kas Anksčiau Pašventintųjų Atnašų Dieviškosios Liturgijos metu yra taurėje, yra Kristaus Kraujas. Graikų ir kai kurių slavų (pvz. lenkų), taip pat Amerikos Ortodoksų Bažnyčioje laikomasi nuomonės, kad tai, kas yra taurėje, yra Kraujas. Kristaus Kūnas, iš anksto paruoštas Liturgijoje sekmadienį, iškart yra su Krauju (Jis buvo pamerktas į Kraują), tad šios tradicijos laikosi nuomonės, kad merkiant Kristaus Kūną ir Kraują į vyną su malda „Šventosios Dvasios pilnatvė“ ir taurėje esantis vynas perkeičiamas, ir jis tampa Kristaus Krauju.

Rusų tradicijoje laikomasi nuomonės, kad vynas lieka vynu, nes nebuvo perkeitimo maldų, įprastų pilnai Dieviškajai Liturgijai. Ši tradicija gimė Kijeve, kur didelė reikšmė Eucharistijos pašventinimo įvykyje buvo teikiama paskutinės vakarienės prisiminimui. Praktikoje tai reiškia, kad Maskvos patriarchato parapijose Anksčiau Pašventintųjų Atnašų Liturgijos metu Švč. Komunija neteikiama vaikams ir ligoniams, negalintiems sukramtyti Kristaus Kūno, nes laikomasi nuomonės, kad Kraujo skystu pavidalu nėra, galima priimti tik Kristaus Kūną iškart su Krauju Jame. Kaimyninėje Lenkijoje Švč. Komunija teikiama abiem pavidalais, kaip per įprastą Dieviškąją Liturgiją.

Kokio pasninko reikia laikytis prieš priimant Švč. Komuniją  Anksčiau Pašventintųjų Atnašų Liturgijoje? Rusios Ortodoksų Bažnyčios dokumentas „Apie ištikimųjų dalyvavimą Eucharistijoje“ numato minimalų 6 valandų pasninką prieš priimant Švč. Komuniją, t.y. šešias valandas nieko negerti ir nevalgyti. Jeigu Liturgija bus 18:00, tai pavalgyti ir atsigerti reikėtų iki 12:00.

Tikintieji Švč. Komuniją priima po dvasininkų. Dvasininkams priėmus Švč. Komuniją, šventieji vartai vėl atveriami, išnešama taurė, dalijamas Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Liturgijos pabaiga

Po to, kai visi priima Švč. Komuniją, kunigas laimina visus Šv. Atnašomis, perneša jas ant atnašų stalo konsiumacijai (kunigas arba diakonas privalo pabaigti viską, kas liko). Skaitoma paskutinė ektenija, kurioje yra padėkos už Švč. Komuniją malda. Po jos - malda „už ambono“, kai kunigas, išėjęs priešais vartus, garsiai skaito maldą, kurioje išsakomi prašymai padėti dvasingai išgyventi Gavėnios laiką. Po maldos už ambono rubrikos nurodo giedoti 33(34) psalmę, kurioje dėkojama Viešpačiui, dvasininkai tuo metu turi konsiumuoti Šventųjų Atnašų likučius (mūsų kraštų praktikoje psalmė dažniausiai praleidžiama). Tuomet tikintieji paskutinį kartą palaiminami ir Liturgija baigiasi.

Kai po Liturgijos skaitomos asmeninės padėkos maldos Dievui už Švč. Komuniją, skaitomas troparas šv. Grigaliui Didžiajam, kuriam tradicija priskiria šios Dieviškosios Liturgijos užrašymą. 

Populiarūs įrašai