Cerkvės dalių pavadinimai

Kiekviena ortodoksų bažnyčia (cerkvė) statoma pagal trijų dalių planą: įėjus pro pagrindines duris, patenkame į nedidelę patalpą, skirtą nekrikštytiesiems ir atgailaujantiems (atskirtiems nuo Komunijos), kuri vadinama narteksu arba prienaviu, rečiau - priangiu (filologai sako, kad pastarasis pavadinimas neteisingas). 

Vaizdas iš nartekso į navą

Narteksas nuo navos gali būti skirtas durimis arba uždanga (užuolaida), uždengiama po katechumenų liturgijos. Lietuvoje narteksai dažnai yra labai maži ir nenaudojami pagal paskirtį, tačiau išlaikomi architektūroje dėl Bažnyčios Tradicijos. Užsienyje, pavyzdžiui, Graikijoje, kaip ir kai kuriose Lietuvos parapijose, galima pamatyti funkcionalius narteksus.

Pagal Tipikoną, nartekse turi vykti tam tikros pamaldos ir apeigos. Nartekse turėtų būti atliekami egzorcizmai bei krikštas (todėl paprastai nartekse buvo įrengiama krikštykla), čia turėtų vykti sužadėtuvės, litija, skaitomos kai kurios liturginės valandos. Kai kur net ir Lietuvoje, kur išlikę geri narteksai, dalis šių apeigų nartekse ir atliekamos.

Iš nartekso patenkame į pagrindinę erdvę - navą. Nava skirta krikštytų pasauliečių maldai, joje kaba ikonos, stovi žvakidės. Besiruošiantiems krikštui (katechumenams) joje buvo leidžiama būti tik Žodžio liturgijos metu, kai giedamos psalmės, skaitomas Šventasis Raštas, sakomas pamokslas.

Nava. Priešaky matosi ikonų siena-  ikonostasas

Nava nuo sekančios patalpos atskirta ikonų siena - ikonostasu, kuriame yra šventieji vartai. Rusų tradicijoje jie vadinami „karališkaisiais“, tačiau tai atribucijos klaida - iš tikrųjų karališkaisiais buvo vartai iš nartekos į navą, o ne iš navos - į presbiteriją. Vartai taip buvo vadinami todėl, kad didžiosiose bažnyčiose ir katedrose šie vartai buvo skirti tik karaliui, o žmonės iš nartekso į navą patekdavo pro šonines duris. Tuo tarpu ikonostaso vartai nebuvo skirti karaliui ir pro juos pamaldų metu išeina / įeina dvasininkai. 

Šventieji vartai, už kurių kaba katapetazma

Dažnai ikonostaso vartai yra bent dalinai permatomi, juose galima išvysti už jų kabančią šventovės uždangą (medžiaginę užuolaidą), dar vadinamą katapetazma. Už ikonostaso yra presbiterija, švenčiausioji patalpa, skirta tik dvasininkams (gr. presbiteros - vyresnysis, kunigas) ir jiems padedantiems pasauliečiams (paprastai vyriškos lyties, tik moterų vienuolynuose tai gali būti ir moterys).

Presbiterija. Kairiajame šone - atnašų stalas

Ši trijų dalių struktūra remiasi Jeruzalės Šventyklos architektūriniu planu. Skirtumas tik tas, kad ortodoksų bažnyčioje narteksas atlieka ir pagonių kiemo funkciją, Jeruzalėje į šventovę įeiti galėjo tik kunigai (o cerkvėje į navą - visi krikštytieji), o į Šventų Švenčiausią galėjo įeiti tik vyriausiasis kunigas. Ortodoksų maldos namuose švenčiausioji dalis skiriasi ne tik tuo, kad į ją gali eiti visi dvasininkai ir jiems padedantys pasauliečiai, presbiteriją nuo navos skirianti uždanga yra atidengiama pamaldų metu, taip prisimenant, kad po Kristaus nukryžiavimo Jeruzalės Šventyklos uždanga plyšo pusiau. Pamaldų metu tai, kas švenčiausia (Švč. Komunija), pasiekiama visiems krikščionims.

Presbiterijos centre yra altorius. Presbiterijos šone, rečiau - atskiroje patalpoje yra atnašų stalas, ant kurio ruošiamos atnašos Eucharistijos apeigoms. Taip pat gali būti stalas ar netgi spinta liturginiams rūpams, patogumo delei tai irgi gali būti atskirta į atskirą patalpą už ikonostaso - zakristiją.

Vieta už altoriaus vadinama aukštuoju sostu arba aukštąja vieta ir ten paprastai įrengtos sėdimos vietos vyskupui ir kunigams. Kai vyskupas netarnauja, centrinė vieta paliekama tuščia, o kunigai sėda šone.

Priešais ikonostasą yra pakyla, vadinama solėja. Jos centras, kuris gali turėti puslankio formos iškišulį, vadinamas ambonu. Ambonas yra vieta, nuo kurios tradiciškai sakomas pamokslas, nors kai kuriose Ukrainos ir viduržemio regiono valstybėse, veikiant Vakarų įtakai, egzistuoja ir Vakarų konfesijoms įprastos sakyklos. 

Graikiškos bažnyčios skerspjūvis

Aukščiau, paveikslėlyje:

1. Altorius

2. Atnašų stalas

3. Ant atnašų stalo - taurė, 4. diskas ir žvaigždė. 

5. Liturginės vėduoklės - ripidos (mūsų tradicijoje būna tik ten, kur tarnauja vyskupas). Jomis tam tikromis pamaldų dalimis vėduojama Evangelija arba Šventosios Atnašos

Ripidos

6. Kryžius procesijoms

7. Septynžvakė

8. Tabernakulis

9. Šv. Evangelija

10. Smilkytuvas

11. Diakono durys

12. Šventieji vartai

13. Žvakidės

14. Chorai (kilrosai, psalterijos). Rusų tradicijoje jie dažniau yra balkone arba už papildomos ikonų sienelės. 

15. Graikų tradicijoje - vyskupo sostas (thronos). Rusų tradicijoje kėdė vyskupui statoma bažnyčios centre, ant pakylos, vadinamos katedra. Vyskopo sostas/pakyla būna tik ten, kur jis tarnauja.

16. Stasidijos (sėdimos vietos graikų ir Balkanų tradicijose)

17. Karališkieji vartai.

18. Analojus (analogijus)

19. Įėjimas į šventovę.