2017 m. vasario 19 d., sekmadienis

Trečiosios Romos idėja

„Monomacho kepurė“ - Rusijos patvaldystės (samoderžavije) simbolis.
Senaisiais laikais tikėta, kad ji padovanota carui Bizantijos imperatorių.
Šiandien mokslininkai teigia, kad greičiau ji dovanota mongolų-totorių,
o istorija apie Bizantiją sugalvota vėliau.
Kartais galima išgirsti, kad rusai Maskvą vadina „Trečiąja Roma“. Trečiosios Romos ideologija prasidėjo Ivano IV Rūsčiojo laikais. Jo senelis Ivanas III žlungant Bizantijai (Rytų Romos imperijai) vedė paskutiniojo Rytų Romos imperatoriaus dukterėčią Sofiją Paleologiną, tikėdamasis pretenduoti į Bizantijos palikimą. Jų sūnų Bazilijų III vienuolis Filotėjas savo raštuose prilygino naujajam Konstantinui Didžiajam, kuriam patikėta sukurti naują krikščionių imperiją, Trečiąją Romą - „два̀ у҆́бо ри̑ма падо́ша, а҆ тре́тїи стои́тъ, а҆ четве́ртомꙋ не бы́ти“ (dvi Romos jau sunaikintos (Roma ir Konstantinopolis-Naujoji Roma), trečioji stovi, o ketvirtos nebebus).



Rusijos „carystės“ herbas, kurį priėmė
Ivanas IV pasiskelbęs caru (karaliumi/imperatoriumi).
Dvigalvis erelis - Paleologų dinastijos, Bizantijos imperijos
ir Ortodoksų Bažnyčios simbolis.
Rusai pridėjo trys karūnas ir Maskvos herbą (šv. Jurgį centre)


Bazilijaus III sūnus (taigi, Ivano III anūkas) Ivanas IV Rūstusis pasiskelbė esąs Visos Rusios Vasilevs (Царь) ir Autokratoros (Самодержец, lot. Imperator, liet. Patvaldys arba Ciesorius), t.y. priskyrė sаu Bizantijos imperatoriaus titulus, kurie numatė ir krikščionybės gynėjo rolę. Kaip ir Konstantinas Didysis, jis bandė sušaukti naują Visuotinį susirinkimą, todėl buvo sušauktas vadinamasis Šimto skyrių susirinkimas (Стоглавый собор). Šio susirinkimo nutarimai, tarp kurių yra ir pvz. nutarimai apie barzdas, yra vienas pagrindinių sentikių šaltinių.

Nuo pat Bizantijos žlugimo išvakarių Rusios Ortodoksų Bažnyčios santykiai su kitomis ortodoksų Bažnyčiomis buvo komplikuoti, iki pat 1589 m. ji faktiškai buvo schizmoje. Susitaikius, buvo žengtas sekantis žingsnis - išsireikalauta, kad ji būtų pripažinta patriarchatu. Buvo manoma, kad jei valstybė yra politiškai galinga ir turi patvaldį valdovą, ji turi turėti ir bažnytinę galią, t.y. jos sostinėje turi būti patriarchas, apie kurį centralizuota tos valstybės Bažnyčia (kaip Konstantinopolyje buvo ir ciesorius, ir patriarchas).

Vėlesnės Aleksejaus Michailovičiaus Maskvoje surengtas susirinkimas ir reformos, privedusios prie ortodoksų-sentikių schizmos, buvo šios politinės programos tęsinys. Reforma turėjo priartinti Rusios Bažnyčią, kuri tuo metu dėl izoliacijos gerokai skyrėsi nuo kitų Ortodoksų Bažnyčių, prie jų praktikos, kad Maskva galėtų pretenduoti į lyderystę viso pasaulio ortodoksų atžvilgiu. Petro I laikais Maskvos-Trečios Romos projektas gerokai mutavo, tačiau vis tiek siekta užtikrinti Rusijos Bažnyčios ir valstybės lyderystę, imperatorius skelbėsi esąs krikščionybės gynėju.

***

Senas įrašas iš katechezės užsiėmimų:
- Kas yra ortodoksai ir kas - sentikiai? (https://youtu.be/cj4vPvw6kwA)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą