„Kasdienė duona“ | Mk 14,43-15,1

43 Ir tuojau, jam tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos – Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų. 44 Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!“
45 Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „Rabi!“, ir pabučiavo jį. 46 O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė. 47 Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, užsimojo prieš vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. 48 O Jėzus prabilo jiems: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. 49 Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai“. 50 Tada, palikę jį, visi [mokiniai] pabėgo. 51 Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, 52 bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.
53 Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai. 54 Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies. 55 Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado. 56 Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutarė. 57 Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami: 58 „Mes girdėjome jį sakant: 'Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo'“.
59 Bet ir šie kaltinimai nesutapo. 60 Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“. 61 Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“ 62 Jėzus jam atsakė:
„Taip, Aš Esu.
Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų,
sėdintį Visagalio dešinėje
ir ateinantį dangaus debesyse“.
63 Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai? 64 Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“ Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties. 65 Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: „Pranašauk!“ O tarnai daužė jį per veidą.
66 Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė 67 ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi“. 68 Petras išsigynė, sakydamas: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“. Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo. 69 Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: „Šitas yra iš jų!“ 70 Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų: juk tu irgi galilėjietis“. 71 Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“. 72 Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Ir jis pravirko.
1 Anksti rytą aukštieji kunigai su seniūnais ir Rašto aiškintojais bei visa teismo taryba, padarę sprendimą, surakintą Jėzų nuvedė ir perdavė Pilotui.


Skaitome apie Jėzaus išdavimo, suėmimo ir kaltinimo įvykius. Šioje vietoje glumina ir stebina, ir tuo pačiu žavi Jėzaus elgesys – Jis tyli. Daugybę kartų Jis kalbėjo Rašto aiškintojams, fariziejams ir kitiems, nebijodamas parodyti jų neteisumo ir veidmainystės, tuo užsitraukdamas jų neapykantą. Jis visada kalbėjo tiesą. Jis gynė neteisingai engiamus žmones: našles, elgetas. Jis gynė žmonių smerkiamus nusidėjėlius: prostitutes, muitininkus, nes matė jų atsivertusias širdis. O dabar, kai akiplėšiškai ir nevykusiai prieš Jį meluojama, kai Jį muša ir niekina, Jis tyli. Iš viso šio vaizdo galime daryti išvadą apie nepaprastą Jėzaus dvasinę stiprybę - Jis drąsus ir kovingas, gindamas vargšus, tačiau tylus ir nuolankus, kuomet privalo būti nekaltai nuteistas mirti. Jis žino savo kelią, kaip pranašauta: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“ (Mk 9,31). Tačiau žinojimas nesumenkina ir nesumažina jau prasidėjusio pažeminimo ir artėjančios kančios.

Kitas šios ištraukos dalyvis – apaštalas Petras. Jis stebi viską iš tolo. Jis lyg ir yra kartu, tačiau išlaiko saugų atstumą. Jis elgiasi labai žmogiškai, nerizikuoja be reikalo... Ir net išsigina Jėzaus, kai jį tarnaitė atpažįsta, tai padaro net nemąstydamas, lyg savisaugos instinkto vedamas. Ir štai pragysta gaidys ir Petras prisimena Viešpaties žodžius. Ir pravirksta. Tai gailesčio ašaros, jis suvokia savo silpnumą ir ribotumą, jis gailisi. Ir gaili Jėzaus, nes tai ir meilės ašaros. Petras nepasikeis per vieną naktį, tačiau jo širdies jautrumas ir ašaros atgręš jo žvilgsnį link Jėzaus keičiančio žvilgsnio, šios ašaros suteiks jam galimybę keistis iš lėto ir galiausiai pačiam ateiti iki savo kryžiaus, tačiau kol kas jis dar to padaryti negali. Lygiai taip ir mes dažnai norime būti drąsūs, teisingi, šventi dėl Viešpaties, tačiau mūsų silpnumas mums neleidžia to padaryti iškarto. Tačiau jei suklydę ir nusidėję pravirkstame atgailos ašaromis ir atsigręžiame į Jėzų, tai mus keičia. Keičia iš lėto ir galbūt ne iš karto tai pastebime mes ar aplinkiniai, bet kaip ir Petras, galiausiai tapęs Bažnyčios Uola, taip ir mes palaipsniui stiprėsime ir augsime vis labiau panešėdami į Kristų.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo nuolankumą prisiimant mano nuodėmes.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad kantriai priimčiau savo kryžių ir nebijočiau keistis iš lėto. 

Populiarūs įrašai