„Kasdienė duona“ | Mk 12, 28-37
28 Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ 29 Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; 30 tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. 31 Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. 32 Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; 33 o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“. 34 Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.
35 Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: „Kodėl Rašto aiškintojai sako Mesiją esant Dovydo sūnų? 36 Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs:
Viešpats tarė mano Viešpačiui:
Sėskis mano dešinėje,
aš patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų.
37 Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip jis gali būti jo sūnus?“ Didelė minia norom klausėsi Jėzaus.
Viešpats šiandien primena pirmąjį, o tai reiškia ir pagrindinį įsakymą jį klausiančiam Rašto aiškintojui, o tuo pačiu ir mums visiems. Visų pirma turime mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o taip pat mylėti save ir savo artimą kaip save patį. Jeigu nemylėsime savęs, nuolat būsime nepatenkinti savo gyvenimu, savo padėtimi, murmėsime prieš savo gyvenimą bei neišmoksime savęs priimti ir sau atleisti už padarytas klaidas, lygiai taip pat elgsimės ir su savo artimu. O jeigu nemylėsime savo brolio, tai, kaip rašo apaštalas Jonas: “Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato”(1Jn 4,20), negalėsime mylėti ir Dievo. Taigi, pagrindinis įsakymas yra meilė, kuri prasideda nuo meilės sau. Tačiau nereikia painioti meilės su pataikavimu, nuolaidžiavimu ar nuolatiniu maloninimu. Meilė gali būti ir reikli, ir griežta. Kartais turime būti griežti su savimi ir nenuolaidžiauti, kuomet linkstame į ydas ar pagundas, nors ir malonias, tačiau visiškai mums nenaudingas. Meilė visų pirma yra linkėti gero tam, kurį myliu. Kitaip sakant tai nėra vien tik jausmas, tai labiau apsisprendimas linkėti ir siekti viso, kas geriausia tam, kurį turiu mylėti: sau, artimui, o tai reiškia kiekvienam žmogui. Iš pirmo žvilgsnio paprastas įsakymas nėra taip lengvai įgyvendinamas kasdienybėje. Mylėti kartais būna išties sunku, tačiau nuolat turime stengtis ir tobulintis meilėje. Tai viso mūsų gyvenimo užduotis. Turime tobulą meilės pavyzdį - patį Viešpatį Jėzų, ant kryžiaus parodžiusį mums savo meilę iki galo. Tai buvo be galo sunku ir skausminga, tačiau atnešė neapsakomų vaisių - mūsų nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą kiekvienam, kuris Juo tiki ir priima Jo meilę.
Toliau ištraukoje skaitome, jog Jėzus nėra vien tik išmintingai kalbantis mokytojas, jis nėra Dovydo sūnus, nors pagal kūną yra Dovydo palikuonis, tačiau pats Dovydas vadina Jį Viešpačiu. Nes Mesijas, Kristus yra Dievo Sūnus, atėjęs ne tapti žemiškuoju karaliumi, kokiu buvo Dovydas, bet jis yra Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats ir Jis atėjo tapti visų tarnu, kad išgelbėtų kiekvieną. Toks paradoksalus ir be galo mylintis mus yra Viešpats, kviečiantis ir mus taip mylėti vieniems kitus ir Jį patį.
Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo begalinę meilę parodytą man ant kryžiaus.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau mylėti savo artimą bent šiek tiek daugiau.
