Lk 22,39-42, 45-23,1
39 Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. 40 Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“
41 Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: 42 „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“
45 Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. 46 Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“
47 Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. 48 Jėzus jam tarė; „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ 49 Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ 50 Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. 51 Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį.
52 Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! 53 Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“.
54 Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. 55 Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu.
56 Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo“. 57 Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“ 58 Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu esi iš jų“. Petras atkirto: „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“ 59 Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“ 60 Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. 61 Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi“. 62 Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.
63 Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. 64 Uždengę jam akis, jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“ 65 Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.
66 Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą 67 ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, 68 o jei paklausiu, man neatsakysite. 69 Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“. 70 Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ 71 Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“
1 Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.
Besiruošdami Gavėniai toliau skaitome apie paskutiniąsias Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienas, Jo suėmimo istoriją. Šiandien galime atkreipti dėmesį į žmogiškąjį silpnumą, išdavystę, veidmainystę, bailumą ir neištikimybę. Šios nuodėmės ir ydos krinta ant Viešpaties pečių iš žmonių, kurie Jį supo, su kuriais jis gyveno šalia, dalinosi ta pačia duona ir kartu meldėsi. Tai jo tautiečiai, to paties tikėjimo žmonės. Atrodytų, daug bendro tarp jų, daug gerų ir gražių dalykų, siejančių tarpusavyje ir su Jėzumi. Tačiau vienas bendras dalykas, būdingas kiekvienam žmogui ir mums taip pat, tai - nuodėmė. Ji mus atskiria vienus nuo kitų, nuo Dievo ir nuo savęs pačių. Šios dienos ištraukoje kiekvienas iš dalyvių, išskyrus Jėzų, kažkokiu būdu nusideda ir atskiria save nuo Jėzaus. Tautos seniūnai ir Rašto aiškintojai save laiko teisuoliais, įžeistais Jėzaus mokymo ir kalbų, todėl galinčiais nuteisti Jį net remdamiesi melagingais paliudijimais, Judas išduoda Viešpatį pabučiavimu už pinigus, Petras, pasidavęs baimei, meluoja ir išsižada Mokytojo, kuriam ką tik prisiekė ištikimybę. Atrodytų visi turi pateisinamų priežasčių elgtis taip, kaip pasielgė. Vieni nori išsaugoti tautos ramybę ir nesusipriešinti su galingesniu priešu – romėnais, kitas galvoja, kad Jėzus perlenkė lazdą su savo mokymu ir nori apsaugoti Jį patį, o gal net už gautus pinigus padėti vargšams, galiausiai Petras trokšta išsaugoti savo gyvybę, juk gyvas jis bus naudingesnis... Visada atrasime pateisinimų savo nuodėmėms ir apsileidimams, bet ar tikrai tai tiesa? Ar vienos tautos ramus gyvenimas vertingesnis už žmonijos išgelbėjimą amžinajam gyvenimui? Ar saujelė vargšų verta Mokytojo pardavimo? Ar Petro išsaugotas gyvenimas žemėje be Jėzaus labiau vertingas už jo mirtį ir prisikėlimą su Jėzumi?
Visi mūsų pasiteisinimai dažnai būna paremti trumparegiškais ir dažnai egoistiškais pasvarstymais. Tačiau tai yra žmonių mintys, bet ne Dievo. Todėl išeitis viena, kuria pasinaudojo apaštalas Petras, kuomet Viešpats pažvelgė į jį: Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko. Petras priėmė Viešpaties žvilgsnyje buvusį Gailestingumą ir nebesiteisino dėl savo nuodėmės, bet pravirko atgailos ašaromis, kurios suteikė jam galimybę pradėti viską iš naujo.
Būtent tam ir mums duodamas artėjantis Gavėnios metas: kad galėtume priimti Gailestingąjį Jėzaus žvilgnį ir pamatyti savo tikrąją padėtį, be išvedžiojimų ir pasiteisinimų.
Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę apmąstyti savo nuodėmes, gailėtis dėl jų ir pradėti viską iš naujo.
Šiandien prašysiu Viešpaties malonės, kad tiesoje, be bereikalingų pasiteisinimų sugebėčiau pamatyti savo klaidas ir nuodėmes.
