Naujojo Testamento apokrifai

Radijo laida apie apokrifines evangelijas: Apokrifinės Evangelijos (su dr. V. Mackela)

Į Naujojo Testamento kanoną įeina tik tie tekstai, kurie yra apaštališkosios kilmės, moko tikrojo tikėjimo (ortodoksijos) ir turėjo Visuotinės Bažnyčios pripažinimą (buvo skaitomi visoje Bažnyčioje liturgijos metu). Naujojo Testamento apokrifai - tai tekstai, kurie nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento kanoną, nes neatitiko šių kriterijų.

Apokrifai dažnai pasirašinėjami žymių žmonių ar apaštalų vardais (Petro, Pauliaus, Nikodemo ir kt.). Jie mėgdžioja Evangelijas, Apaštalų darbus, Apreiškimą Jonui arba Apaštalų laiškus (pvz. Laiškas laodikiečiams).

Apokrifų studijos yra naudingos todėl, kad padeda geriau suprasti Šventojo Rašto kanono formavimąsi, be to, apokrifai darė didelę įtaką krikščioniškam menui, ikonografijai bei liaudies tikėjimui. Tikėtina, kad į apokrifus pateko ir tam tikros nerašytos Bažnyčios tradicijos.

Apokrifuose dažnai kanoniškas turinys (Bažnyčios Tradicija, Naujojo Testamento pasakojimai) yra sumaišytas su išgalvotais pasakojimais ir eretinėmis doktrinomis. Tariamas apaštalų autoritetas ir kanonių raštų mėgdžiojimas turėjo suteikti eretinėms doktrinoms daugiau autoriteto. Tačiau kai kurie apokrifai labai vėlyvi (paprastai apokrifams priskiriami tik senoviniai tekstai, tačiau klastotės buvo kuriamos visą krikščionybės istoriją, net XX a.).

Apokrifus taip pat derėtų skirti nuo agrafų

Apokrifai taip pat skatina apmąstyti kanoninių Evangelijų stilių ir ten aprašomų stebuklų pobūdį, nes apokrifų stebuklai gerokai lenkia kanoninių tekstų stebuklus savo išgalvotu įspūdingumu. 

Trumpai pristatysime kai kurių apokrifų turinį.

VAIKYSTĖS EVANGELIJOS



Jokūbo protoevangelija.  (II a.) Ko gero didžiausią įtaką Ortodoksų Bažnyčios ikonografijai ir poezijai turėjęs apokrifas (apie tai galima paklausyti čia). Protoevangelija smulkiai pasakoja apie Mergelės Marijos gimimą, jos gyvenimą, po to - apie Jėzaus gimimą. Dalis siužetų, ypač apie Jėzaus gimimą, atkartoja kanoninių Evangelijų pasakojimus, tačiau tekstas pripildytas pasakojimų ir detalių, kurių nėra kanoniniuose tekstuose. Į kanoną greičiausiai pateko dėl doketinių motyvų - Kristaus gimimas vaizduojamas stebukliškai (sustoja laikas, pasirodo šviesos pliūpsnis ir šviesai praėjus, vaikas jau ant motinos rankų), todėl kyla įtarimas, kad autorius netiki Jėzaus žmogiškumu. 

Tomo vaikystės evangelija. (II a.) Kanoninės Evangelijos pasakoja tik apie Jėzaus gimimą ir vieną jo gyvenimo epizodą 12 metų, o didžioji dalis teksto - apie paskutinius jo gyvenimo metus, ypač apie paskutines dienas. Tomo vaikystės evangelija pasakoja negirdėtas istorijas apie Jėzaus vaikystę, vaizduodama jį kaip graikų mitų vaiką-dievaitį, triksterį, krečiantį pokštus. Jėzus Šabo dieną suteikia gyvybę paukšteliams, kuriuos nulipdė iš molio, prakeikia berniuką, kuris miršta, prakeikia ir kitą berniuką, tačiau jį prikelia. Tada Juozapas jį atiduoda į mokyklą, tačiau Jėzaus nesiseka mokyti, jis pasirodo esąs neklusnus ir išmintengesnis už savo mokytoją. Po šio epizodo seka šeši stebuklai, Jėzus vėl nesėkmingai atiduodamas į mokslus ir atliekami trys paskutiniai stebuklai. Tada atpasakojimas epizodas iš Luko Evangelijos, kur Jėzus 12 metų Jeruzalėje moko Įstatymo mokytojus apie Šventąjį Raštą. Ši pseudoevangelija cituojama Korane (daugiau apie apokrifų įtaką Koranui čia).

Arabiškoji (siriškoji) vaikystės evangelija. (V a.) Pirmojoje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą (pagal Jokūbo protoevangeliją), antrojoje - apie šventosios šeimos bėgimą į Egiptą (ten Jėzus daro stebuklus), trečioji dalis pasakoja apie Jėzaus vaikystėje darytus stebuklus (pagal Tomo vaikystės evangeliją). Evangelijoje pasakojamas išskirtinis stebuklas, cituojamas Korane - būdamas kūdikis, Jėzus kalba iš savo lopšio.

Pseudomato evangelija. (VII a. pr.) Neva šv. Jeronimo išverstas hebrajiškas tekstas. Kaip ir arabiškoji vaikystės evangelija, šis apokrifas bando apjungti Jokūbo protoevangelijos ir Tomo vaikystės evangelijos pasakojimus. Tekste pirmą kartą minima, kad gimstant Jėzui tvartelyje buvo asilas ir jautis (tekstas buvo įtrauktas į Aukso legendą“, todėl padarė įtaką Vakarų ikonografijai). Korane perpasakojamas tekste minimas palmės stebuklas (žr. šią paskaitą). 

PSEUDOEVANGELIJOS

Evangelija pagal žydus. (II a.) Ši evangelija neišliko, liko tik liudijimai apie ją Bažnyčios Tėvų raštuose. Pagrindinis pasakojimas panašus į kanonines Evangelijas. Šventoji Dvasia vadinama Jėzaus Motina, Jėzus - Jos Sūnus. Šventosios Dvasios įvaizdis atitinka žydų Išminties tradicijas, tačiau paveiktas gnosticizmo. Po krikšto Šventoji Dvasia Jame ilsisi ir karaliauja. Išganymas apibūdinamas kaip įgyjamas per ieškojimą - nustebimą - radimą - atilsį (hermetizmo schema). 

Toledot Ješu. (VI-IX a.) žydiškas antikrikščioniškų šmeižtų rinkinys, istoriškai stipriai prisidėjęs prie antisemitinių nuotaikų krikščionių bendruomenėse. Toledot pasakoja, atseit Jėzus buvo nesantuokinis Marijos vaikas, gimęs po to, kai ją neva išprievartavo žmogus vardu Juozapas Pandera. Teigia, esą Jėzus mokėsi Įstatymo pas rabinus, tačiau negerbė jų autoriteto ir blogai aiškino Raštą. Išaiškėjus, kad jis - nesantuokinis vaikas, Jėzus išvaromas, jis išmoksta magijos ir grįžęs daro stebuklus magijos pagalba. Jėzus skelbiasi Mesiju, o žydų išminčiai jį smerkia, nes, jų požiūriu, Jėzus neišpildo pranašysčių apie Mesiją. Judas išmoksta tos pačios magijos, kaip ir Jėzus, išmoksta atkartoti Jėzaus stebuklus ir taip įrodo, kad Jėzus - apsišaukėlis. Judas taip pat pasinaudoja galiomis, kad atimtų galias tiek iš savęs, tiek iš Jėzaus. Jėzus buvo „pakabintas ant medžio“.  Prisikėlimas šioje „evangelijoje“ aiškinamas kūno vagyste. Neva kažkoks sodininkas pavogė kūną ir palaidojo. Apaštalai ima skelbti Jėzaus mokslą visame pasaulyje, Petras irgi išmoksta magijos ir rodo tuos pačius ženklus, kaip ir Jėzus. Tekste minimas ir vienas stebuklas iš apokrifinės Tomo vaikystės evangelijos - molinių paukštelių atgaivinimas. Tekstas svarbus, nes daugelį amžių formavo stereotipus apie krikščionybę, kuriais tikėjo žydai.

Evangelija pagal Mariją. (II a.) Neva Marijos Magdalietės parašyta gnostinė evangelija, kurioje veiksmas, greičiausiai, vyksta po Kristaus prisikėlimo ir įžengimo į dangų (tekstas išlikęs fragmentais, todėl kontekstas ne visai aiškus). Po Kristaus pasitraukimo mokiniai liūdi, jie kreipiasi į Mariją, sakydami, kad ji buvo mylimiausia Jėzaus mokinė, kad ši juos paguostų. Marija ima pasakoti apaštalams apie slaptą gnostinį mokymą, kurį neva tik jai vienai perdavė Jėzus. Mokiniai pasipiktina jos pasakojimu, tačiau yra pakankamai paguosti, kad iškeliautų skelbti evangeliją visam pasauliui.

Evangelija pagal Petrą. (II a.) Evangelijoje aprašomas Kristaus nukryžiavimas ir prisikėlimas. Evangelija turi du keistus bruožus: 1. Joje rašoma, kad Jėzus kankinamas tylėjo ir nerodė kančios ženklų. Galima įtarti, kad jis nebuvo normalus žmogus - taigi, tekstas neatitinka ortodoksiškumo reikalavimo; 2. Evangelija aprašo kaip po prisikėlimo kryžius ėjo iš paskos Jėzaus ir kalbėjo. Taigi, šiam tekstui būdingas neortodoksiškas stebuklinis kalbėjimo stilius, nebūdingas kanoniniams tekstams.


Evangelija pagal Nikodemą. (IV a.) Iš pradžių tekstas pasakoja apie Jėzaus teismą ir nukryžiavimą.  Po Kristaus nukryžiavimo prisikelia daugybė žmonių, iš jų du  Leucijus ir Charinas, pasakoja, kas vyko pragaruose tada, kai Kristus mirė. Jie pasakoja, kad pragaro tamsoje Senojo Testamento patriarchai kartu su Adomu laukė Mesijo, dalijosi pranašystėmis ir Jėzus pas juos atėjo. Iš pradžių patriarchai džiūgavo išvydę Kristaus skleidžiamą šviesą, tuo tarpu šėtonas ir pragarų kunigaikštis tarėsi, kaip Jėzų uždaryti į pragarus. Tačiau Jėzus ateina, išlaužia pragaro vartus, nutraukia pančius, kuriais surakinti pragaro kaliniai. Pragarų kunigaikštis dievagojasi, kad tai tas pats žmogus, kuris anksčiau buvo prikėlęs Lozorių. Jis stebisi, kaip paprastas žmogus gali būti toks galingas. Jėzus paima už rankos Adomą, šis - vieną iš Senojo Testamento patriarchų ir taip visi susikimba gyva grandine. Jėzus tempia visus į rojų. Rojuje Gerasis Plėšikas pasakoja, kaip iškart po mirties Jėzus jį ten atvedė. Po Leucijaus ir Charino pasakojimo seka pasakojimas apie tai, kaip Poncijus Pilotas bando iš žydų sužinoti tiesą apie Jėzų, žydai prisipažįsta supratę, kad klydo, ir Pilotas rašo laišką Klaudijui apie Kristų. Evangelija padarė labai didelę įtaką Ortodoksų Bažnyčios ikonografijai ir poezijai (žr. Velykų ikonas ir sekmadienius troparus). Etiopijos Miafizitų Bažnyčia dėl šio teksto gerbia Pilotą ir jo žmoną kaip šventuosius. Pats tekstas - antisemtinis suverčia kolektyvinę kaltę už Jėzaus nukryžiavimą žydams.



Evangelija pagal Tomą. (I-II a.) Vienas įdomiausių apokrifų, nes, greičiausiai, jis yra seniausias mus pasiekęs apokrifas. Jį sudaro 114 logijų (Jėzaus posakių), jame nėra jokio rišlaus pasakojimo. Dalis logijų - posakiai iš kanoninių Evangelijų ir agrafai, kurių autentiškumą patvirtina Bažnyčios Tėvų raštai. Kitos turi paralelių eretinėse tradicijose, pavyzdžiui, logija apie hermetinę išganymo schemą - ieškojimas - nustebimas - radimas - atilsis. Tomas vaizduojamas kaip mylimiausias mokinys.

Evangelija pagal Judą. (III a.) gnostinė evangelija, kurioje Judas vaizduojamas kaip mylimiausias Jėzaus mokinys, kuriam buvo perduotas slaptas mokymas. Judas išduoda Jėzų Jo paties prašomas. Tekstas - elitistinis, jame skiriama išrinktųjų šventoji karta nuo nešventos. Taip pat tai vienas iš nedaugelio tekstų, kur pasakojama, kad Jėzus juokėsi. 

Evangelija pagal Pilypą. (II-IV a.) gnostinis (tikėtina - valentininkų), katechetinis tekstas, įvedantis į gnostikų sakramentus. Tekstas pasakoja apie Jėzaus laipsnišką įsikūnijimą (angelo pavidalas, po to - žmogiškas; jis tampa viskuo viskam), turi doketinių motyvų. Išskirtinis jame - mokymas apie nuotakos kambarį kaip centrinį sakramentą (tam tikrą jo interpretaciją perėmė mormonų religinis judėjimas). Kaip ir pseudoevangelijoje pagal Mariją, Marija Magdalietė laikoma Jėzaus mylimiausia mokine. Tekste ji vadinama koinonos (bendrininke) - greičiausiai, pasak mokslininkų, turint omeny dvasinę jųdviejų bendrystę. Tačiau šis paminėjimas įkvėpė šiuolaikinius autorius kurti legendas, neva Jėzus buvo susituokęs su Marija Magdalietę (šį išsigalvojimą, kilusi iš klaidingos Pilypo evangelijos interpretacijos, randame Da Vinčio kode“).

Tiesos evangelija. (II a.) gnostinės sektos lyderio Valentino parašytas tekstas. Pasaulis atsiranda iš klaidos, Jėzus siunčiamas sugrąžinti žmonėms prarastą pirminį žinojimą (gnosis). Teigiama, kad būtent žinojimas garantuoja išganymą. Tekste nėra pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą.

Evangelija pagal Barnabą. (XVI a.) vėlyva klastotė, pasakojanti apie Jėzaus gyvenimą. Kadangi daugelis pasakojimų, iš esmės, pristato islamo mokymą apie Jėzų (Judas nukryžiuojamas vietoje Jėzaus, pranašaujama apie Muhamedą ir kt.), tikėtina, kad ją suklastojo musulmonai. Daugybė musulmonų iki šiol tiki, kad tai - tikrasis Evangelijos tekstas. 

APAŠTALŲ DARBŲ KLASTOTĖS

Poncijaus Piloto darbai. Žr. Evangelija pagal Nikodemą.

Andriejaus darbai. (II-III a.) Pasakojimai apie apaštalo Andriejaus apaštalavimą. Tekste aprašomi absurdiškai neįtikėtini stebuklai, nebūdingi kanoninei krikščionių literatūrai. Pavyzdžiui, pasakojama, esą Andriejus nutildydavo audras ir nugalėdavo ištisas kariuomenes vien peržegnodamas jas kryžiaus ženklu. VI a. Grigalius Turietis perrašė Andriejaus darbus išmesdamas ortodoksijai ir apaštalų stiliui priešingus pasakojimus.

APREIŠKIMŲ KLASTOTĖS

Apreiškimas Petrui. (II a.) Šis tekstas kai kurių senovės autorių buvo laikomas autentišku (pvz. Muratori fragmente jis pateikiamas kaip kanoninis). Jis yra antikinio nekyia žanro - jame iškviečiamos mirusiųjų dvasios (Jėzus meldžiasi ant kalno su mokiniais ir jos pasirodo) ir jos pranašauja apie ateitį. Mirusieji pasakoja apie rojų, kur visi šviesiais plaukais ir šviesiais drabužiais, tarsi angelai, ir apie pragarą, kur kiekvienas nusidėjėlis kenčia pagal jo darytas nuodėmes. Pvz. piktžodžiautojas pakartas ant liežuvio, svetimautoja - už plaukų, abortą pasidariusią moterį kankina jos vaikas, kurį po mirties augina jo angelas-auklėtojas. Tekstas padarė didelę įtaką populiariesiems pragaro vaizdiniams vėlesniais krikščionybės amžiais.

Apreiškimas Pauliui. (III a.) Pauliaus dangaus ir pragaro vizija, panaši į Apreiškimą Petrui. Visa kūrinija meldžia Dievą nubausti žmogų už jo nuodėmes. Pasakojama apie tai, kaip angelai sargai kasdieną Dievui raportuoja apie jų padarytus darbus, kaip pagal žmonių darbų sąrašus jie yra teisiami. Vienas iš teisiųjų malonumų po mirties - regėti, kaip pragare kankinami pasmerktieji. Paulius, gailėdamasis kenčiančiųjų, išmeldžia, kad bent sekmadieniais jie nebūtų kankinami. Apokrifas darė įtaką liaudiškam įsivaizdavimui apie tai, kas yra rojus, pragaras, angelai sargai.

(Antrasis) Apreiškimas Pauliui (koptiškoji Pauliaus Apokalipsė). (II a.) Tekstas, pasakojantis apie apaštalo Pauliaus kelionę per dangus. Dangus skiria vartai, kuriuos saugo demonai. Demonai turi knygas su kiekvieno žmogaus nuodėmėmis ir jį kaltina, o jei žmogus neatsilaiko - jį baudžia, plaka, išmeta į žemesnį pasaulį. Kelionėje žmogui gali padėti angelai. Tekstas, greičiausiai, padarė įtaką liaudiškam tikėjimui Ortodoksų Bažnyčioje apie tai, kas vyksta žmogui numirus. 

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai