„Kasdienė duona“ | Mt 5, 20-26
(Jėzus kalbėjo:) 20 „Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.
21 „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. 22 O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. 23 Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, 24 palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
25 Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. 26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.
Toliau kalbėdamas apie Įstatymą Jėzus iškelia kartelę dar aukščiau. Jis perkelia Įsakymą iš fizinės plotmės į dvasinę. Jėzus sako, jog žodžiais mes taip pat nužudome savo artimą. Jeigu niekiname savo brolį ar sesę, jeigu žeidžiame ir žeminame savo žodžiais, mes juos žudome. Žodis turi didžiulę galią. Blogu žodžiu galime sužeisti žmogaus sielą arba atvirkščiai – geru žodžiu galime išgelbėti žmogų. Mūsų blogas žodis, lyg prakeiksmas įsibrauna į kito širdį ir augina joje neapykantą. O nuolat kartodami „pusgalvi“ ar „beproti“ nejučia tokiu jį ir paverčiame, žmogus patikėjęs tuo, tokiu ir tampa.
Šiandien dėkosiu Jėzui už išlaisvinančius žodžius.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau valdyti savo liežuvį ir žodžiu „nežudyti“ savo brolių/sesių.