Lk 24, 13-35 („Mokiniai iš Emauso“)
13 Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. 14 Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. 15 Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu.16 Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. 17 O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.
18 Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ 19 Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. 20 Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. 21 O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. 22 Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo 23 ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. 24 Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
25 Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! 26 Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ 27 Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
28 Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. 29 Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. 30 Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. 31 Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. 32 O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
33 Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, 34 kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. 35 O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
Kristus prisikėlė iš mirusiųjų. Patikėti šia stulbinančia žinia iš tiesų sunku. Du Jėzaus mokiniai, kurie keliauja iš Jeruzalės, nesugebėjo patikėti. Jiems nepakako moterų liudijimo, nepakako ir to, jog Petras su Jonu matė viską taip, kaip moterys sakė. Šie du mokiniai nusprendė iškeliauti toliau nuo viso to sąmišio, kuris juos trikdė. Tačiau Viešpats nepaliko jų šiame nepasitikėjime, sutrikime. Jis prisiartino prie jų kelyje. Jis kalbėjosi su jais. Per jų proto pažinimą, aiškindamas jiems raštų prasmę, Jis uždegė jų širdis: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ O po to, kai jie patys troško su juo vakarieniauti ir privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“, Jis apsireiškė jiems dvasiniu būdu Laužydamas duoną, tai reiškia per Eucharistiją arba Komuniją, lygiai kaip ir per Paskutinę vakarienę, lygiai kaip ir šiandien per kiekvienas Šventąsias Mišias. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių.
Šiais dviem mokiniais galime būti kiekvienas iš mūsų. Kad iš tiesų pažintume Jėzų, mums reikia praeiti šį kelią iš Jeruzalės į Emausą. Šį abejonių, Raštų pažinimo ir atsivertimo kelią. Kad pažintume prisikėlusį Jėzų mums neužtenka vien tik būti apie Jį girdėjus pasakojimus, tačiau turime įsigilinti į tai, kas apie Jį parašyta, ko moko Bažnyčia. Šią žinią neužtenka priimti vien protu, turime atverti savo širdis, kad šis pažinimas uždegtų jas troškimu, jog Jėzus pasiliktų su mumis. Tik tuomet galėsime pažinti Jį iki galo Eucharistijos slėpinyje, tuomet mūsų dvasinės akys atsivers ir mes būsime pasiruošę atsigręžti ir pakeisti savo gyvenimo kryptį iš Emauso, tai yra mūsų įprastos „saugios“ kasdienybės į Jeruzalę – šventąjį miestą, Dievo karalystės provaizdį. Tuomet galėsime bėgti į tą Šventąjį Miestą, kuriame kartu su visa Bažnyčia, t.y. kitais Jėzaus mokiniais, dalinsimės patirtu džiaugsmu ir nuostaba, jog Kristus tikrai prisikėlė ir pasirodė mums.
Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad jis prisiartina prie manęs, kuomet aš bėgu nuo Jo į savo įprastą „saugią aplinką“, į savo Emausą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad pažinčiau Jėzų protu, širdimi ir dvasiniu žvilgsniu.
