„Kasdienė duona“ | Mt 6,7-15 („Tėve mūsų“)

7 Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. 8 Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. 9 Todėl melskitės taip:
'Tėve mūsų, kuris esi danguje,
teesie šventas tavo vardas,
10 teateinie tavo karalystė,
teesie tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
11 Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
12 ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
13 Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto'.
14 Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. 15 O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.


Šiandien skaitome Viešpaties išmokytos maldos, dar vadinamos tiesiog „Tėve mūsų“ maldos žodžius. Tai tobula malda, palikta mums paties Viešpaties. Joje telpa ir Dievo šlovinimas, ir svarbiausi mūsų gyvenimo dalykai, tiek materialūs, tiek dvasiniai. Tačiau šiаndien noriu stabtelėti ties dviem sąlygom, kurios palydi šią maldą. Pirma, tai nebūti kaip pagonys. Jėzus sako: melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys. Žinoma, Jėzus čia kalba apie anų laikų pagonių papročius ir supratimą. Pagonys tikėjo, jog jų dievai išklauso maldas tuomet, kai besimeldžiantys juos įvairiai malonina ir pataikauja jiems savo žodžių gausumu ir saldumu. Svarbiausias momentas čia yra ne pats įkyrus žodžių gausumas (žinoma, jis taip pat nebūtinas), tačiau veidmainiška ir nenuoširdi laikysena Dievo akivaizdoje.

Antra Jėzaus paminėta sąlyga yra atleidimas. Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. Maldos žodžiuose Jėzus taip pat įpina šią sąlygą, todėl kaskartą besimelsdami „Tėve mūsų“ mes įsipareigojame atleisti: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Kartais šią sąlygą labai sunku įgyvendinti. Dažnai mes nenorime ir net negalime atleisti. O kai girdime, jog žmonės atleidžia savo skriaudikams, kurie iš tiesų labai žiauriai su jais arba jų artimaisiais pasielgė, pagalvojame: „na ir kvailas, aš neatleisčiau“. O vis dėl to kartojame tai savo maldoje kasdien: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Ir ši mūsų padėtis nėra be išeities, nes Jėzus tam ir atėjo į pasaulį, kad mus išgelbėtų. Neveltui mes kartojame šiuos žodžius, tai nėra deklaracija, o malda, kurioje išsakome tai, kas yra svarbiausia gyvenime, kur mums reikalinga Dievo pagalba. Ypač sunkiuose ir skausminguose dalykuose, kurių negalime padaryti patys, pavedame juos Tėvui, pasitikėdami, jog Jis mums atleis mūsų nusižengimus ir padės mums atleisti savo kaltininkams. Dievas pirmas skuba mums į pagalbą, pirmas mums atleidžia, nes Jis pirmas mus pamilo, kaip rašo apaštalas Jonas savo laiške (plg. 1 Jn 4,19). Todėl ir sąlyga, su kuria tariame „Tėve mūsų“ maldos žodžius, yra ne gąsdinanti, o teikianti viltį. Kuomet kreipiamės į Dievą, kurio, kaip sako popiežius Pranciškus, esminė savybė yra gailestingumas, su troškimu atleisti savo kaltininkams ir taip priartėjame prie atleidimo. Vėl gi, čia svarbiausias yra mūsų širdies nusiteikimas: Viešpatie, nors man ir sunku, aš pats negaliu, bet trokštu atleisti savo kaltininkams, kaip ir Tu man atleidi. Amen.   

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo gailestingumą ir atleidimą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau atleisti savo kaltininkams, taip kaip Dievas man atleidžia.

Populiarūs įrašai