„Kasdienė duona“ | Mt 5, 20-26 („Pyktis ir susitaikinimas“)

20 Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.
21 „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. 22 O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. 23 Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, 24 palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
25 Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. 26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.

       
Nelengvą uždavinį šiandien mums iškelia Jėzus. Jis sako, jog žudyti gali mūsų pyktis ir žodžiai. Jis iškelia Dievo įsakymą į naują – dvasinį lygmenį. Jėzus nekalba apie pyktį kaip mūsų natūralią emociją, kuri kyla, kai matome neteisybę, kai gręsia pavojus mūsų gyvybei, sveikatai, artimiesiems ar mūsų gerovei. Jėzus taip pat pyko, kuomet matė fariziejų ir rašto aiškintojų veidmainystę, kuomet buvo niekinama ir paversta turgumi Dievo šventovė. Pyktis kaip vienas iš mūsų jausmų yra mums Dievo duotas, kad apsisaugotume ir apsaugotume kitus. Tačiau šiandien Jėzus kalba ne apie jausmą ar emociją, bet apie mūsų ilgalaikį nusistatymą kitų atžvilgiu. Kuomet pyktis tampa mūsų širdies nuostata, kuomet pykstame ir nešiojamės neapykantą artimui savo širdyje, kuomet pyktis tampa mūsų puikybės išraiška, kai laikome savo brolį ar sesę žemesniu už save pusgalviu ar bepročiu. Tokioje būsenoje gailestingumas negali prasiveržti pro mūsų širdies kietumą. Esame sutikę žmonių, o kartais ir patys tokie būname, kurie eina į bažnyčią, dalyvauja pamaldose, karštai meldžiasi ir čia pat aprėkia ar apstumdo brolį ar sesę, kuris užmynė ant kojos ar netyčia stumtelėjo. Įsisenėjusį ir įsitvirtinusį pyktį nėra lengva pašalinti iš širdies. Dažniausiai tai būna seniai mums padarytos skriaudos pasekmė, kurią protas jau gali būti pamiršęs, bet širdis prisimena. O jeigu tokių skriaudų prisikaupusi ne viena, nešame sunkią neatleidimo naštą ir pasistatome gynybinę pykčio sieną aplink savo širdį, į kurią neįsileidžiame ir Dievo. Tuomet visos mūsų maldos tampa tik apeiginiais ritualais, neduodančiais tikrų vaisių. Išoriškai žmogus atrodo pamaldus, tačiau jo vidus toli nuo Dievo ir artimo.

Čia pat Jėzus pasiūlo kaip iš to išsilaisvinti, tai nėra lengvas ir greitas būdas, nors gali taip pasirodyti. Tačiau tik jis vienas yra veiksmingas: eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Susitaikymas išlaisvina iš pykčio kalėjimo, pirma turime atleisti tiem, kas mus „nužudė“ ir padarė piktais, o taip pat turime eiti ir susitaikinti su tais, kuriuos mes savo neapykanta „žudome“. Patys dažnai to padaryti negalime, reikia prašyti Dievo pagalbos, nes yra dalykų giliai mūsų širdyje, į kuriuos net mes patys vieni negalime užeiti, tačiau Dievui nėra negalimų dalykų. Tereikia mūsų noro, nes Dievas niekada nedaro nieko prieš mūsų valią. Dažniausiai pats atleidimas ir atsiprašymas yra tik pati pradžia ilgo susitaikinimo kelio, tačiau verta su Viešpačiu leistis į šį nuotykį. O atlygis už tai – išlaisvinimas iš pasistatyto pykčio kalėjimo.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad leidžiasi su manimi į susitaikinimo kelionę.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad pajėgčiau „nežudyti“ savo brolių ir sesių piktais žodžiais ir veiksmais.

Populiarūs įrašai