„Kasdienė duona“ | Mt 20, 17-28

17 Prieš išvykdamas į Jeruzalę Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: 18 „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, 19 atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels“.
20 Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti. 21 Jėzus paklausė: „Ko nori?“ Toji atsakė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“. 22 Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Jie atsakė: „Galime“. 23 Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“. 24 Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.
25 O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. 26 Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, 27 ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. 28 Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.


Jėzus kalba apie būsimą kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tuo tarpu mokiniai nesupranta šios pranašystės. Zebediejaus sūnūs ir jų motina vis dar laikosi įprasto žydų tautos mąstymo apie mesiją. Jie tiki Jėzų esant mesiju, dėl to ir prašo užimti garbingiausias vietas Jo karalystėje. Jų tikėjimas dar neišsipildęs, jie dar nesupratę tiesos apie Jėzų. Jiems dar reikia laiko, nes nėra paprasta suprasti išganymo ekonomiją, Dievo planą žmogui. Žmogiškas mąstymas linkęs ieškoti sau naudos, geresnės, patogesnės vietos. Nėra lengva perkeisti šį mąstymo būdą. Tai gali padaryti tik Šventoji Dvasia. Jėzus supranta tai, Jis kantriai priima sakytume egoistišką Jokūbo ir Jono motinos prašymą. Ir paaiškina mokiniams, kas yra svarbiausia Dievo  karalystėje: kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį. Jis žino, kad mokiniai dar negeba to suprasti iki galo, tačiau ateis laikas, kai jie tai supras.

Lygiai taip yra ir šiandien, dažnas žmogus pradedantis tikėjimo kelią, jame tikisi atrasti pagalbą, sėkmę jo gyvenimo kelyje. Tikimės, kad tikėjimas Dievu, maldos yra lyg raktas susilaukti Dievo pagalbos, kad dalykai klostytųsi geriau, kad išsisprętų problemos. Iš dalies tai tiesa, su Dievu viskas stojasi į savo vietas ir gyvenimas iš tiesų keičiasi. Tačiau jis nepasidaro stebuklingai lengvesnis, problemos savaime nedingsta. Keliaujant tikėjimo keliu ima keistis mūsų mąstymas, mūsų požiūris, mūsų prioritetai. Kuomet pagal Jėzaus pavyzdį tampame tarnais savo broliams ir sesėms, nebeesame patys centre, viskas atrodo paprasčiau. Tai nėra paprasta ir prieštarauja žmogiškajai prigimčiai, kuri linkusi ieškoti sau naudos. Todėl svarbus čia yra Šventosios Dvasios vaidmuo. Šventoji Dvasia mūsų pastangas sekti Jėzų gali padaryti vaisingas. Iki pat Sekminių apaštalai buvo pasimetę, buvo išsigandę ir net po to, kai jau žinojo Jėzų prisikėlus iš numirusių. Ir tik nužengus Šventąjai Dvasiai jų požiūris ir visas gyvenimas iš esmės pasikeitė.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad atėjo pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.
Šiandien prašysiu, kad Šventoji Dvasia keistų mano mąstymą ir įgalintų mane tarnauti savo artimui, o ne siekti valdyti.

Populiarūs įrašai