Ką reiškia: „Dievo išrinktasis Sūnus“?


Kai Kristus krikštijasi pas Joną krikštytoją, iš dangaus pasigirsta balsas:
„Šitas yra mano Mylimasis Sūnus, Kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3,17)
outos estin o Yios mou o agapetos en o eudokesa
„Tu mano Mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1,11)
Sy ei o Yios mou o agapatos en ō eudokesa
„Tu mano Mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3,22)
Sy ei o Yios mou o agapatos en ō eudokesa
Tačiau, kaip rašoma Česlavo Kavaliausko vertime į lietuvių kalbą, kai Jis atsimaino Taboro kalne, pasigirsta balsas:
„Šitas mano Išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!“ (Lk 9,35)
EILUTĖS KILMĖ

Kai kuriuose rankraščiuose ši frazė čia parašyta taip pat, kaip ir Lk 3,22: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, jo klausykite“:
Graikų Ortodoksų Bažnyčios Biblija (1904): outos estin o Yios mou o agapetos, autou akouete
Kritinis leidimas SBLGNT (2010): outos estin o Yios mou o eklelegmenos, autou akouete
Žodis „išrinktasis“, nors ir kita jo forma, yra sutinkamas ir Petro laiške:
„Ženkite prie Jo, Gyvojo Akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto (eklekton), brangaus“ (1 Pt 2,4)
Ši eilutė sutinkama Izaijo pranašystėje:
„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo Dvasia, kad neštų tautoms teisingumą.“ (Iz 42,1)
Įdomu, kad Iz 42,1 eilutė Septuagintoje skamba visai kitaip: „Jokūbai, mano Vaike, priimsiu Tave; Izraeli, mano išrinktasis, priims Tave mano siela“. Origeno ir šv. Jeronimo teigimu, „Jokūbas“ ir „Izraelis“ - nevykę žydų vertėjų įstatyti žodžiai, kurie keičia eilutės interpretaciją. Taigi, yra dvi šios eilutės interpretacijos kryptys - vieni teigia, kad ji kalba apie Izraelį, kiti (tame tarpe, netiesiogiai, Evangelistai) - kad ji pranašauja apie Mesiją (Pateptąjį, graikiškai Christos).

SŪNUS

Biblisto Aleksandro Lopuchino teigimu, daugelis ir senovės žydų,  ir Bažnyčios Tėvų (šv. Jonas Auksaburnis, šv. Jeronimas, Kirilas Aleksandrietis ir kt.), ir viduramžių, ir šiuolaikinių egzetų laikosi nuomonės, kad tai - pranašystės apie Mesiją žodžiai, bet abi interpretacijos, iš esmės, yra suderinamos, nes Izraelio ir Mesijo bruožai yra labai panašūs. Abu gali būti apibūdinti kaip Dievo vaikai, kaip išrinktieji. Jei Izraelis - išrinktasis iš tautų, tai Mesijas, t.y. Dievo Pateptasis Karalius - išrinktasis iš šventosios tautos.

Kaip atkreipia dėmesį Sergejus Averincevas, Šventųjų Tėvų raštuose „Dievo Sūnus“ tampa ontologiniu įvardijimu (antrasis Švč. Trejybės Αsmuo)m tačiau ikikrikščioniškame, semitiniame kontekste šis titulas reiškia Dievo įsūnytą karalių (Dievo sūnus - šventojo semitų karaliaus titulas). Averincevas pateikia karališkosios intronizacijos psalmės pavyzdžius: 
Viešpats man tarė: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau. (Ps 2,7)
Jis man sakys: 'Tu mano Tėvas, mano Dievas, mano išganymo Uola!' Padarysiu jį savo pirmagimiu, iškiliausiu iš žemės karalių. (Ps 89,27-28)
Šios psalmės, žinoma, yra ir Mesijo karalystės pranašystė. Jėzaus Kristaus krikšto metu įvykdomos ir šios, ir kita Izaijo pranašystė apie ateinantį Mesiją, Izraelio Karalių, kurioje pasakyta: 
„Iš Išajo kelmo išaugs atžala,
iš jo šaknies pražys pumpuras.
Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia:
Dvasia išminties ir įžvalgos,
Dvasia patarimo ir narsumo,
Dvasia pažinimo ir VIEŠPATIES baimės –
jo džiugesys bus VIEŠPATIES baimė.“ (Iz 11,1-3)
Mesijas turėjo turėti Viešpaties Dvasią arba Dievo Dvasią (Ruach JHVH) ir būti pateptas tąja Dvasia (kas ir įvyko Jordane). Šią Dvasią Jis turėjo perduoti Dievo vaikams, Dievo įsūnytai tautai: Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais (Jn 1,12).

DIEVAS

Žinoma, Kristus nebuvo eilinis Izraelio karalius, Jis buvo Dievas, kas paliudyta kitaip, pavyzdžiui, vardu Aš Esu:
Jėzus jam atsakė: „Taip, Aš Esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“ (Mk 14,62)
Čia susiduriame iškartu su dviem ypatingais titulais - Žmogaus Sūnus (Ben Adam - šis titulas hebrajiškai galėjo reikšti ir bet kokį žmogų, ir būti įvardžio „jis“ atitikmeniu, tačiau ilgainiui tapo apokaliptiniuose tekstuose minimo Žmogaus Sūnaus vardu) ir Aš Esu. Aš Esu - (gr. ego eimi, hebr. Eje Ašer Eje) Dievo vardas, atskleistas Mozei ant Horebo kalno (Iš 3,14), trumpinamas JHVH ir tartas tik vyriausiojo kunigo Atpirkimo dienos šventės metu (Jom Kipur). Išgirdę šį Dievo vardą žydai parpuldavo kniūbsti:
„Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė „Jėzaus Nazariečio!“ Jėzus tarė: „AŠ ESU“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai tik Jėzus ištarė: „AŠ ESU, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus Nazariečio“. Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad AŠ ESU. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. (Jn 18,4-11)
Kaip ir Ben Adam („žmogus“, „jis) atveju, Ani Hy (Aš esu) galėjo būti ir kasdienėje kalboje vartojamas žodis, ir religinis titulas. Averincevas pateikia pavyzdį iš Talmudo, kuris rodo, kad žydams buvo gerai pažįstamos abi prasmės:
„Kai pas dievotą žydą naktį atėjo svečias ir šeimininkas paklausė: „Kas ten?“, o atėjūnas atsakė „Aš esu!“, žydas subarė: „Kas drįsta sakyti „Aš esu“, jei ne vienintelis Dievas?
Taigi, jei eiliniai Izraelio karaliai buvo tepami aliejumi ir buvo įsūnijami, tai Kristus buvo pateptas Dievo Dvasia (Ruach JHVH) ir buvo Dievo Sūnus prieš pasaulio sukūrimą: 
Prieš Aušrą iš įsčių aš pagimdžiau Tave / VIEŠPATS yra prisiekęs, ir jis nesigailės: / Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu (Ps 109,3-4; pgl. Septuagintą)
Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus. (Pat 8,22)
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. (Jn 1,1-3)
Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybės ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą. (Heb 1,1-4)
Kadangi Kristus yra Dievas ir Dievo Žodis, todėl patepimas ir Šventosios Dvasios apsireiškimas ortodoksų Tradicijoje laikomi Dievo Apsireiškimo (Teofanijos) įvykiu:
Teofanijos (Viešpaties krikšto) troparas, tonas 1
Jordane krikštijantis Tau Viešpatie, / Trejybės garbinimas buvo apreikštas. / Nes Gimdytojo Tėvo balsas liudijo Tave, / ir pašaukė Tave, mylimąjį Sūnų. / Ir Dvasia, balandžio pavidalu, / Patvirtino Jo žodžių tiesą. / Kristau, mūsų Dieve, аpreiškęs Save / Ir apšvietęs pasaulį – garbė Tau!
Kondakas, tonas 4
Šiandien visatai Tu nušvitai, o Viešpatie! / Ir Tavo Šviesa mus paženklino. / Pažinodami Tave, giedame Tau gyrių. / Tu atėjai ir apreiškei Save, / O, Nepasiekiamoji Šviẽsa!
Žydai laukė Dievo pateptojo Mesijo, Izraelio karaliaus, o atėjo Amžinasis Karalius, kuris dar prieš pasaulio sukūrimą jau buvo Dievo Žodis ir Jo Sūnus.


IŠRINKTASIS

Ιšrinktasis, kaip jau minėjau, yra tiek Izraelio, tiek Mesijo (Izraelio Karaliaus, Pateptojo, Christos) titulas. Semintinės kultūros atstovas šv. Efremas Siras teigia, kad išrinktasis (hebr. Bekhiri) reiškia lygiai tą patį, ką „mylimasis“. Tai dera su filologo Sergejaus Averincevo teiginiu, kad „išrinktasis“ gali būti verčiamas netgi kaip „viengimis“, „vienatinis sūnus“ (jis gretina šį posakį su „Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli“ - Pr 22,2). Kaip ir Pradžios knygoje, taip ir Izaijo knygoje, mylimasis (Pr) ir išrinktasis (Iz) yra sūnaus-aukos titulas:
Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku. Tačiau Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme Jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti Jo žaizdomis. [...] per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, prisiims jų bausmę už kaltes.“ (Iz 53,3-5. 11)
Pasakymą „išrinktasis“ galėtume palyginti su lietuvišku kreipiniu į savo žmoną - „tu mano mylimoji/išrinktoji“. Lietuviškai taip pat apie išrinktąjį sakome: „numyletinis“. Taigi, „mylimasis“ = „išrinktasis“ = „vienatinis“ = „viengimis“. Todėl, kaip mano mokslininkai, greičiausiai perrašinėtojai sugretinę Krikšto ir Atsimainymo scenas nutarė suvienodinti tekstą.

Skaitydami bažnytinius tekstus apie Atsimainymą mes taip pat matome, kad buvo paplitęs Krikšto ir Atsimainymo gretinimas. Atsimainymas - tai tarsi antroji Teofanija, kurioje ypatingai pabrėžiamas Kristaus dieviškumas:


Viešpaties atsimainymo troparas, tonas 7:
Atsimainei ant kalno Kristau Dieve, / Parodydamas savo šlovę mokiniams. / Kiek pajėgė jie Šviesą priėmė / O dabar ir mes meldžiame Dievo Gimdytojos užtariami / Teapšviečia Tavo amžinoji Šviesa ir mus, nusidėjėlius. / Šviesos Davėjau, garbė Tau.
Kondakas, tonas 7:
Ant kalno atsimainei, / Ir, kiek pajėgė priimti, tiek mokiniai Tavo šlovę regėjo. / Kad vėliau matydami Tave nukryžiuojamą, / suvoktų, kad ši kančia – Tavo laisva valia, / ir pasauliui paskelbtų, / kad Tu tikrai esi Tėvo atšvaitas.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai