Ar galima pasitikėti Naujuoju Testamentu?

Liturginė Evangelija
Kristus buvo nukryžiuotas prieš maždaug 2 tūkstančius metų. Šventasis Raštas mus pasiekė tik todėl, kad jį iš kartos į kartą ranką perrašinėjo raštininkai (iki pat spaudos išradimo XVI a.). Ar galime pasitikėti, kad tikrai turime tą Šventąjį Raštą, kurį davė Dievas? Galbūt tai, ką skaitome šiandien, neturi nieko bendro su tikruoju Naujuoju Testamentu?

1. Sekminių Bažnyčia

Pirmasis dalykas, kurį reikia suprasti prieš nagrinėjant šį klausimą - kaip buvo įsteigta Bažnyčia. Kartais klaidingai įsivaizduojama, tarsi Dievas davė krikščionims šventą knygą ir krikščionys susikūrė kaip bendruomenė, sekantys ta šventa knyga. Taip, pavyzdžiui, krikščionybę įsivaizduoja islamas.
„Ir pasiuntėme Mes jų pėdomis Isą [„Jėzų“], Marijamos [„Marijos“] sūnų, patvirtindami teisingumą to, kas siųsta prieš jį Toroje, ir dovanojome Mes jam Evangeliją [Injil], kurioje - vadovavimas ir šviesa, ir patvirtindami teisingumą to, kas pasiųsta iki jo Toroje, ir kaip vadovavimą bei pamokymą dievobaimingiesiems.“ (Koranas 5:50(46))
Tradiciniu musulmonų požiūriu, Isa (taip jie vadina Jėzų; arabai krikščionys Viešpatį vadina Yesu) gavo iš Alacho šventąją knygą - Indžilą (Evangeliją), kuri turėjusi patvirtinti Mozės įstatymą ir tapti mokymu knyga krikščioniškai bendruomenei. Kaip ir Koranas, ši knyga buvusi parašyta Dievo, tačiau krikščionys ją iškraipė. Dėl to, kad, atseit, krikščionių, kaip ir žydų tikėjimas remiasi šventąja knyga, juos musulmonai vadina Ahl al-Kitab („knygos žmonėmis“), o kadangi jie iškraipė originalų Alacho žodį, derėtų palaikyti nuo jų atstumą:
„Nedraugaukite su judėjais ir krikščionims: jie vieni kitiems draugai. O jeigu kas iš jūsų susiranda tenai draugų, tai ir pats vienas iš jų.“ (Koranas 5:56(51))
Šis musulmonų įsivaizdavimas apie krikščionybę ir krikščionis visiškai prieštarauja istorinei tiesai. Kaip liudija žydų istorikas Juozapas Flavijus (37-100 m.):
„Tuo metu ten gyveno išmintingas žmogus, vadinamas Jėzumi. Jo gyvenimo būdas buvo pavyzdingas, ir jis garsėjo dorybingumu. Daug žmonių iš žydų ir kitų tautų tarpo tapo jo mokiniais. Pilotas nuteisė jį nukryžiuoti mirčiai, tačiau jo mokiniai neapleido savo būrio. Jie pranešė, kad jis trečią dieną po nukryžiavimo pasirodęs jiems ir kad buvęs gyvas. Todėl, galimas dalykas, jis ir buvo Mesijas, apie kurį pranašai buvo paskelbę nuostabių dalykų“ (Shloma Pines. An Arabic Version of the Testimonium Flavianum and its Implications. Jerusalem, 1971)*
Taigi, žydas Juozapas Flavijus pasakoja apie tai, kad Kristus buvo nukryžiuotas ir apie tai, kad krikščionys buvo susitelkę apie Jo asmenį, o ne apie jo skelbtą apreiškimą. Tą patį liudija ankstyviausi Naujojo Testamento raštai, pasak kurių, krikščionys (CHRISTianoi) atsirado iš Kristaus (CHRISTos), t.y. Mesijo, o ne iš knygos. Evangelijos pačios apie save liudija, kad yra parašytos pačių krikščionių, kad būtų liudijimas apie Jėzų, o ne parašytos Jėzaus (nėra jokių liudijimų apie jokius Jėzaus rašytus ar gautus iš dangaus raštus):
„Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.“ (Lk 1,1-4)
Centrinis įvykis krikščionių bendruomenės - Šventosios Bažnyčios atsiradimui buvo ne kokios nors knygos gavimas, o Šventosios Dvasios nužengimas:
„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“ (Apd 2,1-4)
Kristaus mokiniai buvo susitelkę aplink Asmenį - Kristų. Jam išėjus, jie neliko vieni - atėjo Kitas Asmuo, Šventoji Dvasia, aplink kurį liko susitelkę Kristaus mokiniai. Tai buvo pažadėjęs pats Kristus:
„Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums Kitą Guodėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (Jn 14,16-18)
Sekminių dieną, trečiąją valandą atsiųsdamas savo Šventąją Dvasią Dievas įkūrė savo Šventąją Bažnyčią, kuri buvo ir yra sutelkta aplink Kitą Guodėją. Guodėju (Paraklitu - t.y. Globėju, Guodėju, Gynėju, Užtarėju, Advokatu) Šventoji Dvasia yra pavadinta todėl, kad yra priešybė piktajai dvasiai (hebrajiškai šaitan, šėtonas - kaltintojas, priešgyna, prokuroras). Manyti, kad krikščionių Bažnyčios įsteigimas įvyko davus jiems knygą - visiškas nesusipratimas, nes Bažnyčia yra įsteigta Šventosios Dvasios atsiuntimu, o Naujasis Testamentas tėra Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčioje išraiška. Jis yra duotas dėl Šventosios Dvasios, o ne atvirkščiai.

2. Šventosios Dvasios įkvėpimas

Antrasis klausimas, kurį dera išnagrinėti prieš imantis Naujojo Testamento - įkvėptumo klausimas. Dažnai klaidingai suvokiama, kas yra Naujojo Testamento autorius. Pati Biblija byloja apie savo autorystę taip:
„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas (Theopneustos) ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3,16-17)
„Jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės“ (2 Pt 1,20-21) 
Šventasis Raštas moko, kad pranašai kalbėjo ne savavališkai, t.y. ne nuo savęs, o įkvėpti Šventosios Dvasios (įkvėptumas - Theopneustos nuo Theou Pneuma - Dievo Dvasia, Dievo Kvėpavimas). Tačiau šventąjį raštą parašė žmonės. 

Pavyzdžiui, Dievas sako Mozei „nueik ir sakyk Egipto karaliui Faraonui, kad leistų izraeliečiams išeiti iš jo žemės“ (Iš 6,10). Dievas nediktavo Mozei, ką tiksliai ir kokiais žodžiais sakyti, o pasakė esmę, pasakyti. Mozė galėjo nueiti pas faraoną ir taip pasakyti: „Taip sako Viešpats: „išleisk mano tautą išeiti iš Egipto žemės“, arba „Viešpats prašė, kad tau pasakyčiau, jog išleistum Izraelį iš Egipto", arba: „Viešpats prašė perduoti tau Jo žodžius: „išleisk izraeliečius..“. Visos trys frazės būtų įkvėptos Dievo, visos trys būtų teisingos, nors jų užrašymas ženkliai skiriasi.

Šventosios Dvasios įkvėpimas nėra kažkoks žmogaus apsėdimas prieš jo valią, kaip elgiasi piktoji dvasia, nors tai ir gali būti ekstantinė pagava (kai žmogus savo noru atsiduoda Dievo valiai). Šventasis Raštas prabyla į žmones, per žmones, žmonių kalba, todėl Dievo Žodis jame nuleidžiamas iki žmogiškojo supratimo lygmens, apsivelka žmogui suprantamais palyginimais ir šitaip patį žmogų kelia Dievop (tai - dar vienas, ypatingas Šventojo Rašto aspektas, apie kurį kalba Bažnyčios Tėvai - Jis pats kupinas Šventosios Dvasios, todėl ypatingai veikia skaitytoją ir netgi gali būti naudojamas egzorcizmuose).

Šventojo Rašto žodžiai ir dieviški, ir žmogiški vienu metu, kaip ir Kristus buvo Dievas-žmogus vienu metu. Žmogiškas Dievo Išminties pavidalas nurodo į Dvasią, kuri ir yra Šventojo Rašto esmė. Rašto prasmė, turinys yra svarbesnis už išorinę formą, todėl Šventasis Raštas gali būti verčiamas į kitas kalbas ir vis tiek išlikti Dievo Žodžiu.

3. Bažnyčia ir Tradicija

Rytų Bažnyčios Tėvų raštuose, kaip ir Ortodoksų Bažnyčioje, Šventasis Raštas niekada nebuvo vadinamas vieninteliu dalyku, kuris būtų tituluojamas įkvėptu Šventosios Dvasios. Bažnyčios Tėvų raštai ir Visuotinių susirinkimų sprendimai taip pat buvo/yra vadinami įkvėptais Šventosios Dvasios, be to, Bažnyčioje visada buvo žmonių, kuriais alsavo Dvasia ir kurie skelbė Dievo Žodį bei pranašavo. Šventasis Raštas tėra Bažnyčios Šventosios Tradicijos (liet. Šventojo Perdavimo) dalis - nors ir Bažnyčia negauna naujo apreiškimo po Apreiškimo Jonui, ji turi Šventosios Dvasios dovanas, kurios padeda Bažnyčiai vykdyti pagrindinę savo tarnystę - skelbti amžinąjį Dievo Žodį.

Vienas iš regimų Šventosios Tradicijos (Šventojo Perdavimo) pavidalų - apaštališkoji įpėdinystė (sakcesija). Kristus pašaukė savo mokiniais apaštalus, kurie po savęs įšventino savo įpėdinius - vyskupus, o šie šventino savo įpėdinius - kitus vyskupus. Taip nuo pat Kristaus iki mūsų laikų nusitęsia jo mokinių grandinė - kiekvienas vyskupas buvo įšventintas ankstesnių vyskupų, o šie - dar ankstesnių, ir taip kiekvieno vyskupo įpėdinystės grandinė nusitęsia iki pat apaštalų. Tarp vyskupų nėra nė vieno, kurio nebūtų įšventinę apaštalų įpėdiniai.

Naujasis Testamentas - tai šios, iš Kristaus kilusios bendruomenės Šventasis Raštas. Jis išreiškia šios bendruomenės Tradiciją. Todėl, pavyzdžiui, Rudolfas Bultmannas yra pasakęs, kad visos Evangelijos yra parašytos iš „povelykinės perspektyvos“ (t.y. jų visa struktūra, turinys ir stilius rodo, kad jos parašytos jau po Kristaus prisikėlimo ir tikint šiuo prisikėlimu).

4. Rankraščių ir liudijimų gausa


Seniausias randamas Naujojo Testamento fragmentas - P52 (Jn 18,31-33. 37-38)
Egzistuoja daugiau nei 5 tūkstančiai Naujojo Testamento rankraščių. Tai - geriausiai istorijoje paliudytas tekstas. Seniausias Naujojo Testamento rankraštis yra datuojamas ~125 m. (tai - maža ištrauka iš Jono Evangelijos, parašytos ~96 m.). Naujojo Testamento kodeksai (išlikę pilni tekstai nuo pirmo iki paskutiniojo puslapio) priklauso IV a. Plg. geriausiai paliudyto Antikos rašytojo, Euripido tekstas yra liudijamas >300 rankraščių ir visi jie priklauso Bizantijos imperijos laikams, t.y. daugiau nei tūkstantmetį nutolę nuo originalo.

Naujojo Testamento rankraščių patikimumą stiprina tai, kad ši Knyga buvo perrašinėjama įvairiausiose pasaulio dalyse, nuo Vakarų Europos iki Azijos, ir visi nuorašai gali būti naudojami kritinei teksto rekonstrukcijai. Šiandien mokslininkai yra gerai ištyrinėję Naujojo Testamento tekstą, egzistuoja kritiniai jo leidimai ir yra žinoma, kad rankraščiai skiriasi neesmingai.

Kodėl rankraščiai skiriasi? Tai - natūralus liudijimo proceso padarinys. Kai vaikai žaidžia „sugedusį telefoną“, paskutinysis vaikas pasako kitą dalyką, nei sakė pirmasis, nors ir visi būtų buvę sąžiningi. Žinoma, rašytinis perdavimas yra patikimesnis nei žodinis, o ypač kai koncentruojamasi į prasmę, tačiau įvairios perrašinėtojų klaidos yra neišvengiamos. Tekstas yra liudijamas, o ne tobulai atkartojamas.

Be rankraščių egzistuoja ir kiti svarbūs Naujojo Testamento tekstų liudijimai - Bažnyčios Tėvų raštai ir krikščionių maldos (net liturgijoje Šventasis Raštas yra cituojamas labai dažnai). Nuo pat Apaštališkųjų Tėvų (pirmųjų apaštalų mokinių) raštų visi Tėvai gausiai citavo Naujojo Testamento knygas. Net jei rytoj būtų sudeginti visi Naujojo Testamento rankraščiai, jo tekstą galima būtų atkurti pagal kitus Šventosios Tradicijos šaltinius - Šventųjų Tėvų raštų ir liturginių tekstų rankraščius.

5. Kanonas ir mokymas

Krikščionybės požiūriu (kaip ir mokslo), Naujojo Testamento teksto žmogiškieji autoriai nėra ypatingai nesvarbūs. Naująjį Testamentą sudaro 4 Evangelijos (priskiriamos 4 apaštalams), Apaštalų darbų knyga, Apaštalų (Pauliaus, Petro, Jono, Judo, Jokūbo) laiškai ir Apreiškimas Jonui (Apokalipsė). Daugelis šių tekstų arba nenurodo savo autorystės (pvz. seniausių Evangelijų rankraščiuose autoriai neužrašyti), arba nurodo neaiškiai (pvz. Apokalipsėje rašoma „Aš, Jonas“, bet neaišku, kuris Jonas). Yra ir tam tikri tekstai, kurių autorystė ir nurodyta, ir neginčijamai patvirtinta, pvz. mokslininkai neginčijamai kaip autentiškus priima šiuos Pauliaus laiškus: Romiečiams, 1 ir 2 Korintiečiams, Galatams, Filipiečiams, 1 Teselonikiečiams, Filemonui. Kiti laiškai yra ginčijami, išskyrus laišką hebrajams, kuris, daugelio nuomone, nėra rašytas Pauliaus.

Krikščioniškojoje tradicijoje buvo sukurtos legendos apie Evangelijų ir kitų tekstų autorystę, bet nuo to, ar jos teisingos, ar ne, nepriklauso Evangelijų įkvėptumas. Evangelijose niekur netvirtinama, kad jų autoriai - apaštalai, ir kad jie būtų autoriai, netvirtinama ir Bažnyčios mokyme.

Nuo pat ankstyvųjų amžių Bažnyčios Tėvai žinojo, kad daugelio Naujojo Testamento tekstų autoriai - nežinomi. Pavyzdžiui, vyskupas Euzebijas Cezarietis (260-339) rašo, kad „Jokūbo“ laiškas, greičiausiai, nėra Jokūbo.

Seniausiais laikais nebuvo jokio sąrašo, kokios knygos įeina į Naująjį Testamentą, o kokios - ne. Šio sąrašo prireikė tik tada, kai ėmė rastis įvairių raštų klastotės (visokios „Evangelijos pagal Tomą“ ir kt.). Bažnyčios Tėvai sudarė kanonių knygų „sąrašą“ atrinkdami tas, kurios priklausė apaštalų laikams, atitiko Bažnyčios mokymą, gautą per Tradiciją,  ir pagal tai, kokias knygas pripažino visos krikščionių bažnyčios visame pasaulyje, nuo Vakarų Europos iki šv. Tomo bendruomenės Indijoje, kokios buvo skaitomos liturgijos metu. Taip nusistovėjo 27 knygų skaičius, patvirtintas Visuotiniame Bažnyčios susirinkime.

Daugiausiai abejonių Tėvams kėlė Apreiškimo Jonui knyga, nes labai griežtai reikalauja laikytis knygoje duotų nurodymų, tačiau yra labai sudėtinga. Visgi, nuspręsta buvo jos naudai. Kurį laiką prie kanono kai kur buvo pridedamos ir kitos knygos, ypač Didachė ir Hermo „Ganytojas“, kurios neįeina į kanoną, nes neatitinka aukščiau išvardytų kriterijų (visig, jos gerbiamos kaip Apaštališkųjų Tėvų raštai).

Skrupulatai gali paimti viso labo tris laiškus, visų mokslininkų pripažįstamus kaip parašytus apaštalo Pauliaus: 1 Tesalonikiečiams (parašytas 50 m.; vos ~20 m. nuo nukryžiavimo), Galatams (53-54 m.) ir 1 Korintiečiams (53-54 m.).  Jų seniausias rankraštis jiems - P46 - 175–225 m.

Juose randame visą krikščionybės esmę:

 * Mokymą apie nukryžiavimą - „žmonės, kurie nori įsigyti gerą vardą išoriniais dalykais, verčia jus apsipjaustyti, kad jiems netektų būti persekiojamiems dėl Kristaus kryžiaus.“ (Gal 6,12)
* Apie krikštą - „juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.“ ( Gal 3,26-27)
* Eucharistiją - „Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.“ (1 Kor 11,23-26)
* Išpažintį - „kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.“ (1 Kor 11,27-28)

IŠVADA

Dažniausiai, kai klausiama: „ar patikimas Naujojo Testamento tekstas?“, turima omenyje, ar galima iš jo išmokti tiesos. Jis yra patikimas mokantis tiesos, nes:

- Yra paliudytas gausybėje rankraščių ir Tradicijoje;
- Niekur neteigia, kad kiekvienas jo žodis, taip kaip yra parašytas, tiksliai taip buvo perduotas iš Dievo lūpų. Net išverstas į kitą kalbą, o vertimų gali būti skirtingų, jis lieka tuo pačiu Dievo Žodžiu. Perskaityti Šventąjį Raštą - tai nereiškia perskaityti tiksliai tokią kiekvieno žodžio formą, kokia buvo užrašyta;
- Šventasis Raštas yra tuo pačiu Bažnyčios mokymo ir atspindys, ir šaltinis, bet ne vien šaltinis. Bažnyčios mokymo pagrindinis Šaltinis - Šventoji Dvasia, o Šventasis Raštas - Šventosios Dvasios veikimo išraiška;
- Kadangi tai ne Dievo sudiktuotas diktantas ir ne maginis traktatas, Šventasis Raštas gali ypatingai veikti skaitytoją, teikdamas jam ypatingą ryšį su Dievu.

Prie šių išvadų galima pridėti pastabą, kad joks Bažnyčios mokymas nėra paremtas viena Šventojo Rašto eilute - paprastai mokymas remiasi ir Senuoju, ir Naujuoju Testamentu, daugybe skirtingų jų vietų, todėl net grubiausia perrašinėtojo klaida negalėtų suklaidinti šio mokymo.

-------

* Tai - arabiškas Testimonium Flavianum nuorašas (graikiškasis buvo iškraipytas krikščionių, pabrėžia Kristaus dievystę). Šiandien daugelis srities specialistų pripažįsta, kad nors ir graikiškasis liudijimo variantas iškraipytas, tačiau arabiškame ir siriškame nuorašuose regime tikrojo liudijimo apie Kristų atspindžius. Pradinis liudijimo tekstas buvo nepriimtinas krikščionims, nes Jėzų viso labo vadino „išmintingu žmogumi, garsėjančiu dorybingumu“. Kritinė šio liudijimo analizė pateikiama: G. Vermes, 'The Jesus Notice of Josephus Re-Examined', JJS 38 (1987) 1-10.



POST SCRIPTUM: Radus šiame straipsnyje netikslumų ar klaidų, kviečiu parašyti

Komentarai

Populiarūs įrašai