Mintys apie filmą „Leviatanas“ (2014)


Štai ir aš pažiūrėjau garsųjį filmą „Leviatanas“, niūriomis spalvomis vaizduojantį šiuolaikinę Rusijos politinę, bažnytinę ir socialinę tikrovę (net tiesiogine to žodžio prasme filme dominuoja tamsios spalvos). Anksčiau kažkur iš bažnytinės liaudies viena ausimi buvau girdėjęs, kad, esą filmas šmeižia Ortodoksų Bažnyčią. Ilgą laiką nesidomėjau Rusijos politika, o ir filmus žiūriu retai, todėl garsųjį filmą pamačiau vėlai.

KAS TAS LEVIATANAS?

Leviatanas - tai biblinės pabaisos, simbolizuojančios chaosą, simbolis. Visgi, prieš aptarinėdamas šį biblinį simbolį nurodyčiau, mano nuomonę, į ne mažiau svarbų kitą kontekstą - „Leviatanas“ yra politikos filosofo Thomaso Hobbeso (1588–1679) knygos apie valstybės kilmę pavadinimas.

Savajame „Leviatane“ Thomas Hobbesas bando teoriškai samprotauti, kodėl egzistuoja valstybė, kam jos reikia. Jis įsivaizduoja, kad jei nebūtų valstybės, tai kiekvienas kariautų su kitu, vyktų „visų karas su visais“ (lot. bellum omnium contra omnes). Kadangi nuo šio karo nukenčia visi individai, jie negali normaliai gyventi, tai yra sudaroma visuomenės sutartis (angl. social contract), žmonės perduoda savo galią kitiems žmonėms tam, kad būtų įgyvendinamas teisingumas.

Visuomenės sutarties teorija pasirodė tokia sėkminga, kad ją vystė ne vienas tolesnis filosofas, o šiandien ji yra europietiškosios ir amerikietiškosios liberalosios demokratijos pagrindas. Nors atsisakyta Thomaso Hobbeso idėjų apie sutarties turinį (Hobbesas manė, kad geriausia visiems galias perduoti monarchui), pats sumanymas liko. Šiandien Europoje demokratiniai institutai turi galią todėl, kad ją jiems deleguoja pilietinė visuomenė, tam, kad jie įgyvendintų teisingumą. Jei valdžios institutai nesilaiko visuomenės sutarties, piliečiai verčia valdžią jos laikytis eidami į gatves (pabandykite Italijoje pakelti kavos kainą...).

Akivaizdu, kad jokių panašių mechanizmų Rusijoje nėra. Piliečiai yra gąsdinami jokiu būdu nemitinguoti, nemaištauti prieš valdžią, nes reikia pasimokyti iš baisiojo „maidano“ Ukrainoje. Piliečiai yra gąsdinami, kad bet koks jų protestas tik pablogins padėtį, tikinama, kad viskas ir taip yra gerai. Kitaip tariant, piliečiai yra įtikinėjami nereikalauti, kad valdžia laikytųsi visuomenės sutarties (vykdytų teisingumą).

Kadangi neveikia visuomenės sutartis, tai reiškia, kad neveikia visų karo su visais“ nutraukimo mechanizmas. Kadangi neveikia mechanizmas, tai Rusijos provincijos taip ir iki galo nepalieka 90-ųjų dvasia (verslų, nekilnojamo turto grobimas, organizuotas nusikalstamumas ir kt.).

Į klausimą Ar filmas „Leviatanas“ apie Rusiją?“ rusų apžvalgininkas Dmitrijus Ivanovas atsako: „Taip, bet apie provinciją“. Tuos, kurie tai neigia, jis kviečia pasivažinėti po provinciją (pats jis daręs ne vieną video reportažą apie provincijos valdininkų ir Bažnyčios tarnautojų savivalę). 

BIBLINIS LEVIATANAS
Argi gali pagauti meškere Leviatanąar surišti jo nasrus virve?Argi gali įverti virvę jam į šnerves,kabliu nasrus perdurti?Argi jis maldaus tavęs, kad paleistum,gerinsis tau švelniais žodžiais?Argi jis sudarys sandorą su tavimi,ar priimsi jį kaip amžiną vergą?
(Job 40,25-28)

Biblijoje Leviatanas iškyla, visų pirma, Jobo knygoje. Jobas - Kristaus provaizdis. Nekaltai kenčiantis žmogus, kuris beveik tobulai iškenčia visas negandas ir pabaigoje gauna atlygį (visgi, netobulai; tobulai kančią pakels tik Kristus).

Jobo knygos pabaigoje apsireiškia Dievas, visą laiką tylėjęs, ir demonstruoja abejojusiam Juo Jobui savo didybę. Griaudint žaibams Dievas pasakoja apie savo didingus kūrinius - pabaisas Begemotą ir Leviataną (tai - blogio ir chaoso personifikacijos, šėtonas). Jei žmogui jos yra siaubingos ir neįveikiamos, tai Dievui Leviatanas yra kaip žaisliukas: 
Čia plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei. Visi jie laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia. (Ps 104,26-27)
(kur laivai, kur jūra... ir filmo veiksmas vyksta kur laivai, kur jūra ir kur yra kažkokios senovinės pabaisos griaučiai pakrantėje)

Prieš Dievą Leviatanas, kurio bijo žmonės, tėra naminis šuniukas, kurį Dievas sutriuškins už jo neklusnumą:
Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną, kuris yra jūroje. (Iz 27,1)
Izaijas pranašavo apie Kristų, Jo pergalę apgieda pranašas Dovydas:
Tu sutraiškei Leviataną, pašėrei jo kūnu tyrų žvėris. (Ps 74,14)
Nors filme vyskupas kartoja apaštalo Pauliaus mintį „visa valdžia iš Dievo“, Biblija žino ir kitokius valdžios apibūdinimus:
„Štai tu pasenai, o tavo sūnūs neina tavo keliais. Todėl paskirk mums karalių, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose“. Samueliui nepatiko, kad jie sakė: „Duok mums karalių, kad mus valdytų“. Užtat Samuelis kreipėsi malda į VIEŠPATĮ, ir VIEŠPATS Samueliui atsakė: „Paklausyk žmonių balso ir visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius. Lygiai kaip jie yra darę man nuo tos dienos, kurią išvedžiau juos iš Egipto, iki šios dienos, palikdami mane ir tarnaudami kitiems dievams. Taip jie ir tau daro. (1 Sam 8,5-8)
Dievo valdžia yra aukštesnė, nei žmonių valdžia. Leviatanas yra pabaisa, įsigalinti tada, kai atmetę Dievą žmonės imasi tvarkytis pagal savo aistras. Nors krikščionys yra raginami paklusti valdžiai, jie žino, kad paklusimas valdžiai gali  vesti „iki mirties, iki kryžiaus mirties“, nes kai susikirs Leviatano ir Dievo valdžių interesai, krikščionis seks Dievo valdžia.

LEVIATANAS IR BAŽNYČIA

Taip, filmas Ortodoksų Bažnyčią vaizduoja baisiai. Ciniškas, turtingas vyskupas konsultuoja nusikaltėlį valdininką ir nugriauto namo vietoje (o su namu kartu nugriautas savininko gyvenimas, jis neteisingai nuteisiamas už savo žmonos nužudymą, kurio neįvykdė 15 metų kalėjimo) statoma ištaiginga cerkvė, į kurią tas pats meras eina. Bet ar tai kažkas naujo? Apie tą patį kalbėjau jau Fiodoras Dostojevskis.

Režisierius Andrejus Zviagincevas viename savo interviu labai sąmoningai cituoja antinihilistinį Dostojevsko romaną „Demonai“. Apie ką yra „Demonai“? Carinė XIX a. Rusija, oficialiai ortodoksiška valstybė, kurioje cerkvės žiba auksu ir visi gubernatoriai bei caras yra nepaprastai religingi, yra visiškai supuvusi iš vidaus. Kristaus tiesos yra taip iškraipytos, kad pateisinamas bet koks nuodėmingas galingųjų gyvenimo būdas, o Evangelijos skelbimas nuo ambonų atrodo tiesiog akiplėšiškai. Buriasi nihilistinės revoliucionierių grupės, kurios ruošiasi sunaikinti supuvusį, patį nihilistinį režimą. Fiodoras Dostojevskis tiesiog pranašiškai nuspėja:
„Jeigu Rusijoje prasidės maištas, jis prasidės nuo ateizmo“ - F. Dostojevskis, „Demonai“
Dostojevskis savo tamsų romaną, kurio visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje nusižudo, parašė ne todėl, kad nekentė krikščionių, o todėl, kad tiesiog sąžiningai reflektavo savo socialinę tikrovę. Tipinį jo laiko politiką, tikintį galimu „dvasingumo renesansu“, puikiai įkūnija Ivanas Šatovas:
I. Šatovas: Aš tikiu į Rusiją, aš tikiu į jos stačiatikybę... Aš tikiu į Kristaus Kūną... Aš tikiu, kad Antrasis Atėjimas įvyks Rusijoje... Aš tikiu...
N. Stavroginas: O į Dievą? Į Dievą?
I. Šatovas: Aš... aš tikėsiu į Dievą.
Dostojevskio romane atvaizduota viskas: Ortodoksų Bažnyčios degradacija carinėje Rusijoje, moralinis nuosmukis (tame tarpe, paleistuvystė, kuri yra ir Zviagincevo filme), nepamirškime ir valdžios savivalės:
- Administracinė ekstazė (административный восторг)? Nežinau, kas tai.
- Tai yra... Vous savez, chez nous (pranc. pas mus sužinosite)... En un mot, (pranc. vienu žodžiu) paskirkite kokią nors pačią niekingiausią būtybę pardavinėti kokių nors nusususių geležinkelio bilietų ir ta niekinga būtybė tuoj pat ims manyti, kad turi teisę jums perkant bilietą į jūs stebeilytis tarsi Jupiteris...  pour vous montrer son pouvoir - „leisk, aš tau parodysiu savo valdžią“... Tos būtybės pasiekia administracinę ekstazę... En un mot (pranc. vienu žodžiu), aš skaičiau, kad kažkoks diakoniūkštis, kažkokioj iš užsienio cerkvių - mais s'est très curieux (pranc. tačiau visai įdomu) - išvarė, tiesiogine to žodžio prasme, išvarė iš cerkvės puikią anglų šeimą, les dames charmantes (pranc. nuostabias damas)! Prieš pat Gavėnios Mišias. Vous savez ceschants et le livre de Job (pranc. jūs nežinote šių psalmių ir Jobo knygos) - vien tik dėl to, kad „nėr ko užsieniečiams trintis po rusų bažnyčias - tai betvarkė, reikia ateiti tam skirtu laiku“. Damos nuo įvykio nualpo. Diakonas buvo administracinėje ekstazėje et il a montré son pouvoir (pranc. ir parodė savo valdžią)...
Turbūt aišku kur link vedu: „Leviatano“ režisierius Zviagincevas viso labo tik perkėlė į mokyklos programas įtraukto rusų klasiko Dostojevskio romano veiksmą į šiandienos Rusiją ir rezultatas pasirodė kartus. Perkėlimas buvo itin produktyvus, kadangi, panašu, po sovietmečio tiek valdžia, tiek Bažnyčia nutarė antrą kartą pakartoti daugelį carinės Rusijos klaidų ir ėmė kurti labai panašią kultūrinę atmosferą (su visomis administracinėmis ekstazėmis, kurią bet kas, keliavęs per Rusiją, galėjo tikrai pamatyti traukinių bilietų pardavimo vietoje - Maskvoje ir šiandien pardavėjos į klientus žiūri kaip į baudžiauninkus). Panašus ir Zviagincevo antinihilistinis sprendimas.

Dostojevskio romano antinihilistinį pobūdį lemia būtent tai, kad tiksliai atvaizduodamas socialinę tikrovę jis parodo jos tamsą ir tuštumą, ir per tai iškyla galimybė sužibėti naujai vilčiai (Dostojevskio „net jei man matematiškai įrodytų, kad tiesa nėra Kristuje, tai vis tiek geriau likčiau su Kristumi, nei su tiesa“). Tačiau tam skaitytojas pats turi kartu su autoriumi priimti ir apmąstyti karčią tikrovę. Tą patį siūlo ir Zviagincevas.

Kaip pastebi Arkadijus Zastyrecas, pakanka padaryti paprastą mintinį eksperimentą, kad pamatyti visiškai nihilistinį „Leviatano“ socialinės tikrovės horizontą. Jei pašalintume visus veikėjus, kurie trukdo pagrindiniam herojui, pamatytume, kad nuo to pagrindiniam herojui vis tiek nebūtų geriau - vis tiek viskas būtų beprasmiška, vis tiek jis būtų nelaimingas. Tiek turtuolis, tiek pagrindinis herojus, - abu yra tokio paties tuštybės mąstymo atstovai.

Čia nuskamba daugialypis kunigo atsakymas į pagrindinio herojaus klausimą:
Pagr. herojus: Kur tavo gailestingasis Dievas?
Kunigas: Manasis tai su manimi, o kur tavasis? Kokiam dievui tu meldiesi?

Komentarai

  1. Jau kertant pasienius buvusių post-sovietinių valstybių iš karto pasimato su su kuo turėsi reikalų vykstant gilyn.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai