Kodėl apaštalas Jokūbas vadinamas Viešpaties broliu?

„Jo broliai jam kalbėjo: „Keliauk iš čia į Judėją, kad tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus tu darai. Juk, norėdamas iškilti viešumon, niekas neveikia slapčiomis. Jei darai tokius darbus, pasirodyk pasauliui“. Mat netgi jo broliai juo netikėjo. Jėzus jiems atsakė: „Mano metas dar neatėjo, o jums metas visada tinkamas. Pasaulis negali jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai pikti. Taigi jūs eikite sau į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu, nes mano metas dar neatėjo“. Tai pasakęs, jis pasiliko Galilėjoje. Kai jo broliai iškeliavo į šventę, tuomet ir jis išėjo, bet ne viešai, o tarsi slapčiomis.“ (Jn 7,3-10)
„Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti.“ (Mk 3,31)
„Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti.“ (Lk 8,20)
„Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą.“ (Gal 1,19)
Evangelijoje ir Apaštalų raštuose sutinkame minint Kristaus brolius, iš jų kaip apaštalas įvardijamas Viešpaties brolis Jokūbas. Ką tai reiškia? Ar Kristus turėjo brolių?

Graikiškame Naujojo Testamento tekste broliai vadinami žodžiu adelphos (dgs. adelphoi). Semitiniame I a. kontekste šis žodis galėjo reikšti tiek brolį, tiek pusbrolį, tik įbrolį. Galime palyginti su rusų kalba: rodnoj brat - brolis, dvojurodnyj brat - pusbrolis, svodnyj brat - įbrolis. Visi vienodai vadinami „broliais“. Na, o I a. palestinoje šnekamojoje kalboje būtų normalu nepridėti giminystės ryšio nurodančių būdvardžių, o tiesiog sakyti adelphos - brolis.

Egzistuoja trys labiausiai paplitusios giminystės ryšio versijos: katalikai tiki, kad apaštalas Jokūbas buvo Marijos sesers sūnus (taigi, Kristaus pusbrolis); protestantai tiki, kad Jokūbas buvo Jėzaus jaunesnysis brolis, pagimdytas Marijos (tėvas - arba Juozapas, arba kitas vyras). Na, o ortodoksų tradicijoje įsitvirtinęs šv. Epifanijaus Kipriečio IV a. aprašytas įsitikinimas, kad apaštalas Jokūbas buvo našlio Juozapo sūnus iš pirmosios santuokos, t.y. Kristaus įbrolis. 

Apaštalas Jokūbas buvo labai svarbus ankstyvojoje Bažnyčioje. Jis buvo pirmasis Jeruzalės vyskupas. Kai Jeruzalėje vyko pirmasis visos Bažnyčios susirinkimas, jam pirmininkavo būtent apaštalas Jokūbas (nesutariama, ar pirmininkavo vienas, ar kartu su Petru). Bet kokiu atveju, išklausius Petro nuomonės, būtent Jokūbas pareiškia: dio egō krinō („šitaip aš nusprendžiu“) (Apd 15,19) ir taria galutinį žodį, kuris ir siunčiamas pagonims kaip Visuotinės Bažnyčios sprendimas. Prisiminkime ir apaštalo Pauliaus žodžius, kurie gali būti nesuprantami be šio konteksto: „Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą“ (Gal 1,19). 

Pastebėtina, kad krikščioniškuose Rytuose, iki pat šv. Bazilijaus reformos, labiausiai paplitusi liturgijos forma buvo šv. apaštalo Jokūbo Viešpaties Brolio Dieviškoji Liturgija, kurios pagrindu ir sudaryti vėlesni (šv. Bazilijaus, šv. Jono Auksaburnio, šv. Grigaliaus Didžiojo) liturgijų variantai. Ši informacija neneigia šv. Petro primato, o tik rodo, kad Jeruzalė turėjo ypatingą reikšmę ir galią.

Mokslininkas Robertas Eisenmanas rašo tiesiai: „[Išnagrinėjus įrodymus], akivaizdu, kad Jokūbas buvo savo garsaus brolio Jėzaus [pradėto] sąjūdžio įpėdinis ir tęsėjas, bei judėjimo, kurį mes šiandien vadiname „krikščionybe“, lyderis.“ Šiai nuomonei pritaria Johnas Painteras, tačiau, pavyzdžiui, Pierre-Antoine‘as Bernheimas laikosi nuomonės, kad tiek Petras, tiek Jokūbas buvo pirmosios Bažnyčios lyderiai. Šiais ir kitais akademikais remdamiesi, užtikrintai galime teigti, kad mokslininkų bendruomenė sutaria, jog pirmasis ankstyvosios krikščionybės galios centras buvo Jeruzalė.

Savo turėtos ypatingos galios Jeruzalės vyskupas neteko ateinančiais amžiais. Jeruzalė buvo sugriauta po žydų-romėnų karo ir Bar Kochbos sukilimo, žydų kilmės žmonės – ištremti. Nuo to laiko, iki pat miesto atstatymo šv. Konstantino Didžiojo valdymo metais, Jeruzalės Bažnyčia buvo labai negausi. Dalis tikinčiųjų žydų pasitraukė į Rytus, kur be kontakto su Visuotine Bažnyčia mutavo į judaistines erezijas (ebonitai, nazirai ir kt.).

Apaštalui Jokūbui priskiriamas vienas iš laiškų Naujajame Testamente. Šv. Jokūbo teologija savo akcentais ženkliai skiriasi nuo apaštalo Paulius teologijos: Jokūbas pabrėžė doro gyvenimo, Viešpaties įsakų laikymosi, rūpinimosi vargšais ir beturčiais svarbą (judaistiniai motyvai - mesianistinis amžius kaip Dievo Įstatymo ir socialinio teisingumo triumfas). Jokūbas rašo: „Žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu. (ex ergon dikaioutai anthropos, kai ouk ek pisteos monon)“ (Jok 2,24). Kartu su apaštalo Pauliaus teiginiu, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu (pistei dikaiousthai anthropon -  žmogus nuteisinimas tikėjimu, Rom 3,28), šis teiginys padėjo pagrindą ortodoksų ir katalikų mokymui apie Dievo ir žmogaus sąveiką išganymo procese (synergeia, cooperatio).

Įdomu, kad šv. Jokūbo teologija sukėlė daug problemų Martino Lutherio bandymams sukurti vien Biblija remtą tikėjimą. Pabrėždamas nuteisinimą vien tikėjimu, Lutheris prie Rom 3,28 pridėjo žodį „tik“ (allein durch den Glauben - „tik per tikėjimą“), todėl ši Šventojo Rašto vieta tiesiogiai pradėjo prieštarauti Jok 2,24 (der Mensch durch die Werke gerecht wird, nicht durch den Glauben allein). Lutheris siūlė pašalinti Jokūbo laišką iš Šventojo Rašto kanoną, tačiau nesutiko šalinti savo įterpto allein Rom 3,28. Laiškas liuteronų kanone liko, o teologija buvo suderinta teigiant, kad darbai liudija tikėjimą esant gyvą.

Jūsų dėmesiui taip pat pateikiu ištrauką iš Euzebijaus Cezariečio veikalo „Bažnyčios istorija“, kuriame jis pasakoja apie Viešpaties brolį Jokūbą:


EUZEBIJUS CEZARIETIS

- APIE VIEŠPATIES BROLIU VADINAMO JOKŪBO KANKINYSTĘ

Kai Paulius apeliavo į cezarį, o Festas jį pasiuntė Romon, žydai, kurie buvo suorganizavę sąmokslą, nusivylė. Tada jie sukilo prieš Jokūbą, Viešpaties brolį, kuriam apaštalai buvo patikėję vyskupo sostą Jeruzalėje, štai, ką jie prieš jį sumanė.

Jie pasistatė jį savo akivaizdoje ir pareikalavo, kad jis prieš visą liaudį išsigintų tikėjimo Kristumi. Tačiau šis, kitaip nei jie manė, visiškai laisvai ir dar drąsiau nei jie galvojo, prabilo į minią ir išpažino, kad Jėzus, mūsų Išganytojas ir Viešpats, yra Dievo Sūnus. Jie negalėjo pakęsti šito liudijimo ir atėmė žmogui gyvybę. Jis buvo teisingo žmogaus pavyzdys ir dėl tobulos išminties bei pamaldaus gyvenimo buvo visų gerbiamas. Jo priešams pagelbėjo laikinos anarchijos momentas. Tada Judėjoje pasimirė Festas, ir provincija liko be galvos ir valdžios.

Jokūbo mirties aplinkybes žinome iš jau aukščiau minėto Klemenso pasakojimo, kur bylojama, kad Jokūbas buvęs numestas nuo šventyklos stogo, o po to pribaigtas baslio smūgiais. Jo gyvenimą tiksliai atpasakojo Hegezipas, kuris priklausė pirmajai poapaštalinei kartai. Savo "Dienoraščių" penktoje knygoje jis taip rašo:

"Bažnyčioje valdžią kartu su apaštalais perėmė Viešpaties brolis Jokūbas, tas pats, kurį nuo Kristaus laikų iki mūsų dienų visi vadino Teisinguoju, nes daugelis kitų taip pat turėjo Jokūbo vardą.

Iš pat motinos įsčių jis buvo šventas; negėrė nei vyno, nei svaigalų. Jis nevalgė nė mėsos; skustuvas nepalietė jo galvos, jis nepasitepdavo alyva ir nesinaudojo maudykle.

Jam buvo leista įžengti į šventą vietą, nes jis nenešiojo vilnos drabužių, o tik lino audeklą. Jis vienas įžengdavo į šventovę ir jį atrasdavo klūpantį, besimeldžiantį už žmones. Jo keliai buvo sustorėję tarsi kupranugario, nes jis visuomet klūpėdavo prieš Dievą, melsdamas žmonėms atleidimo.

Dėl nepaprasto jo teisumo jam buvo duota pravardė: Teisingasis ir Oblijas, - tai reiškia graikiškai: tautos apsauginis teisingumo mūras, kaip apie jį skelbė pranašai.

Keli nariai iš liaudyje gyvenančių partijų (apie kurias jau anksčiau rašiau savo "Dienoraščiuose") klausė jį: "Kokie vartai veda į Jėzų?" Jis atsakė, kad Jėzus yra Išganytojas.

Kai kurie iš jų įtikėjo, kad Jėzus yra Kristus. Bet anų partijų nariai nepatikėjo nei jo prisikėlimu, nei tuo, kad ateis atmokėti kiekvienam pagal jo darbus. Bet visi, kurie priėmė tikėjimą, gavo jį per Jokūbą.

O tuomet daugelis įtikėjo, net ir kai kurie vadovai, tada pakilo žydų riksmas; rašeivos ir fariziejai šaukė: "Visai liaudžiai gresia pavojus! Žmonės ims laukti Jėzaus, kaip Kristaus". Tuomet nuėjo pas Jokūbą ir sakė: "Prašome tave: sutramdyk liaudį! Žmonės apsirinka, manydami, kad Jėzus esąs Kristus. Prašome tave, įkvėpk teisingą mintį apie Jėzų visiems, kurie atvyko Velykų švęsti. Tavimi mes pasitikime, tau liudijame kartu su visa liaudimi, jog esi teisingas ir nepaisai asmens.

Todėl prabilk ir įtikink žmones, kad neapsigautų Jėzumi. Visa liaudis ir mes pasitikime tavimi. Tad atsistok ant šventyklos šelmens, kad ten iš aukšto tave galėtų matyti žmonės, kad išgirstų tavo žodžius". Mat Velykų proga buvo susirinkusios visos kartos, atkeliavo netgi pagonys.

Tada anie raštininkai ir fariziejai pastatydino Jokūbą ant šventovės šelmens ir šaukė jam tais žodžiais: "Teisingasis! Kurio visi privalo klausyti! Kai liaudis apsigauna Jėzumi Nukryžiuotoju, pasakyk mums, kokie vartai veda prie Jėzaus?”’

Ir jis atsiliepė didžiu balsu: "Kam mane klausiate apie Žmogaus Sūnų? Jis iš tiesų sėdi danguje Didžiosios Galybės dešinėje, jis ateis dangaus debesyse!"

Daugelis tvirtai įtikėjo ir, priėmę Jokūbo liudijimą, kalbėjo: "Osana Dovydo Sūnui!" Tada vėl tie patys raštininkai ir fariziejai kalbėjo sau: "Blogai padarėme, kad patys paruošėme tokį liudijimą Jėzaus garbei. Lipkime aukštyn ir nutrenkime jį žemėn, kad juos pagautų baimė ir jie nebetikėtų juo".

Jie ėmė šaukti: "O, o, teisingasis, o paklydai!" Ir išsipildė pranašystė, užrašyta pas Izaiją: "Nužudykime teisingąjį, nes jis - mums kliūtis; tada jie valgys savo darbų vaisius". Ir jie užlipo ant viršaus ir nutrenkė teisųjį žemėn.

Ir tarė sau: "Užmuškime Jokūbą teisųjį akmenimis!" Ir pradėjo akmenis laidyti, - mat jis nukrito, bet tebebuvo gyvas. Jis pakilo ant kelių ir meldė: "Prašau tave, Viešpatie, Dieve, Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro".

Jiems taip bemušant akmenimis, vienas iš kunigų, Rechabo

sūnų, sūnaus Rechabino, apie kuriuos liudija pranašas Jeremijas, ėmė šaukti: "Liaukitės! Ką darote! Teisingasis meldžiasi už jus!"

Ir vienas jų, kažkoks mazgotojas, paėmė audeklams lyginti volelį ir užgavo juo teisingojo galvą. Tas mirė kankinio mirtimi ir buvo palaidotas toje vietoje prieš šventyklą. Ir prieš šventyklą dar tebestovi akmeninis antkapis. Jis tapo patikimas liudytojas žydams ir graikams, kad Jėzus yra Kristus. O po to netrukus Vespa- sianas pradėjo jų apsupimą".

šis platus Hegezipo pasakojimas sutinka su Klemensu. Jokūbas pažadino tokį nusistebėjimą ir taip plačiai išgarsėjo dėl savojo teisingumo, kad net protingesni žydai galvojo, jog jo kankinystė tapo Jeruzalės apgulimo priežastimi. Tas apgulimas prasidėjo netrukus ir jis ištiko žydus kaip tik dėl šio kruvino nusikaltimo.

Juozapas tuo neabejojo, rašydamas: "Tos nelaimės ištiko žydus, kaip kerštas už Jokūbą teisųjį, kuris buvo Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolis, nes žydai jį užmušė, nors jis buvo teisaus žmogaus pavyzdys".

Juozapas pasakoja apie Jokūbo mirtį taip pat savo "Žydų senovės" dvidešimtoje knygoje tokiu būdu: "Kai cezaris sužinojo apie Festo mirtį, pasiuntė Albiną į Judėją, kaip eparchą. Ananas Jaunesnysis, kuris, kaip jau sakyta, gavo vyriausiojo kunigo vietą, buvo linkęs į prievartą ir rizikavimą, be to, jis priklausė sadukiejų partijai. Kaip minėjau, sadukiejai iš visų žydų, vykdančių teismus, pasižymi didžiausiu žiaurumu.

Kai Festas pasimirė, o Albinas tebebuvo kelionėje, Ananas pagal savo charakterį manė, kad atėjusi tinkama valanda. Jis sušaukė teismą, pastatė jo akivaizdon Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolį, vardu Jokūbą, bei kelis kitus, sakydamas, kad jie nusikaltę Įstatymui, ir pasmerkė juos užmušti akmenimis.

Ramius gyventojus, kurie rimtai laikėsi teisėtų įstatymų, toks poelgis labai papiktino. Jie slapčia išsiuntė pas karalių pasiuntinius ir paprašė, kad jis Ananui paskelbtų, jog nevalia taip elgtis, juoba kad jis iki to laiko dar nepadaręs nieko gera. Kai kurie jų net iškeliavo pasitikti Albiną, kuris buvo pakeliui iš Aleksandrijos, šie atkreipė jo dėmesįį tai, kad Ananas be valdytojo sutikimo neturėjo teisės sušaukti sinedriono.

Albinas, pamatęs, jog pranešimas su pagrindu, labai užsirūstino ir laišku prigrasino Ananui jį nubausiąs. Karalius Agripa dėl

šitos priežasties atėmė iš jo vyriausiojo kunigo pareigas, kurias jis vykdė tris mėnesius ir atidavė jas Jėzui, Damėjo sūnui".

Tiek žinių apie Jokūbą, kuriam priskiriamas pirmasis iš vadinamųjų "Visuotinių laiškų".

Reikia žinoti, jog šis laiškas laikomas padirbtas. Iš senųjų rašytojų nedaugelis apie jį kalba, panašiai kaip ir apie laišką priskiriamą Judui, - taip pat vienam iš septynių "visuotinių". Vis dėlto mes žinome, kad vienas ir kitas laiškas viešai skaitomi daugumoje Bažnyčių.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai