2015 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Apie Kalėdų prasmę

„…nėra nė vienui vieno šventojo, kuris savo gimimo dieną švęstų kaip iškilmę ar didžią šventę…“ (Origenas, Pamokslai apie Kunigų knygą, VIII)

Origenas, krikščionių senovės autorius, liudija, kad krikščionys nešvęsdavo savo gimtadienių. Neturėjo jie papročio ir švęsti Kristaus gimimo dienos. Tačiau šiandien Kalėdos yra viena didžiausių švenčių Vakarų kultūroje, kurią švenčia net ir netikintys.

Kaip atsirado ši šventė? Ne per seniausiai internete ėmė plisti sąmokslo teorijos apie tai, kaip piktieji Konstantino Didžiojo laikų krikščionys ėmė neva krikščioniška forma pridengę švęsti pagonišką Sol Invictus, Nenugalimosios Saulės gimimo iškilmę. Iš tiesų Kalėdų istorija daug senesnė ir daug paprastesnė.

Istorikai nesutaria, kas įvyko anksčiau – ar atsirado Kalėdų šventė, ar išėjo 274 m. imperatoriaus Aurelijano ediktas, įsteigęs visuotinę Nenugalimosios Saulės gimimo iškilmę. Tradiciškai manoma, kad seniausioji krikščionių švęsta šventė buvo epifanija (teofanija), kurioje buvo minimas Dievo tapimas žmogumi, pasirodymas pasaulyje. Dėl to, kad gretimas kalendorines dienas vykę pagonių festivaliai pritraukdavo daugybę krikščionių, šventė buvo išskaidyta į tris naujas: Kristaus gimimo, apipjaustymo ir krikšto. Jų datos išdėstytos taip, kad krikščionys turėtų rinktis, kas jiems brangiau – bažnyčia ar pagonių šventės.

Tačiau Kristaus gimimo datos pasirinkimas gruodžio 25 d. – per daug akivaizdžiai bibliškas, kad būtų galima manyti, kad jį lėmė Sol Invictus. Juk, kaip tvirtinama Šventajame Rašte, Kristus buvo nukryžiuotas Nisano mėnesio 14 dieną (kovo 25). Pagal Senojo Testamento tikėjimą, pranašai mirdavo savo pradėjimo dieną. Vadinasi, jei Kristus buvo pradėtas kovo 25 d., tai gimė lygiai po devynių mėnesių – gruodžio 25 d. Be abejonės, krikščionys žinojo šią Kristaus gimtadienio datą ir apie tai liudija Bažnyčios Tėvai.

Galbūt tradicinį pasakojimą apie epifanijos išskaidymą galima būtų suprasti kitaip, kad Bažnyčia iš nesvarbios šventės (juk Origenas sakė, kad šventieji nešvenčia gimtadienių) padarė didžiulę iškilmę, sureikšmindama dieną, kad krikščionys niekur kitur neitų. Juk, kaip žinia, gimtadienius krikščionys visgi švenčia. Tai labai žmogiška šventė, kurios sunku išsižadėti. Todėl menkai Bažnyčioje įsitvirtinusiems žmonėms galėjo būti pasiūlyta žmogiška, su Kristaus žmogyste susijusi švente.

Taip ši šventė dažnai ir suprantama Vakaruose. Viduramžiais lotyniškoje krikščionybėje išplito Kristaus žmogystės kontempliacija, iš kurios ir išaugo jo kančios kultas, krucifiksų gamyba, o kartu – ir gimimo šventė. Kad būtų galima dar aiškiau įsivaizduoti Kristaus žemiškąjį gyvenimą, Pranciškus Asyžietis sukūrė prakartėles. Vakariečiai žavėjosi „kūdikėliu Jėzumi“, todėl vis labiau stiprėjo ir žmogiškos Jo Gimdytojos kultas. Kaskart išgirdę apie įsikūnijimą („ir Žodis tapo kūnu“; „priėmė kūną iš Mergelės Marijos“ ir t.t.), jie klaupdavosi, pakirsti slėpinio ir susižavėję.

Rytuose Kalėdos visada buvo Velykų šešėlyje. Jei vakariečius žavėjo Dievo žmogiškumas, tai graikus žavėjo Kristaus dieviškumas, galutinai apreikštas Kristaus atsimainymo (metamorphosis) ir prisikėlimo (anastasis) slėpiniuose. Velykos Rytuose švenčiamos keturiasdešimt dienų, o per pirmąsias septynias, kurios vadinamos „Šviesos savaite“, Rusijoje yra paprotys leisti visiems norintiems pamušti bažnyčios varpus.

Velykos prisimenamos ir kiekvieną sekmadienį: sekmadieniai vadinami „Mažosiomis Velykomis“ ir jų išvakarėse giedamas Velykų kondakas („Kristaus Prisikėlimą regėję, pagarbinkime Šventąjį Viešpatį Jėzų…“). Vakarų mistikai buvo įtraukiami į Kristaus kančią (Pranciškaus stigmos, Teresės Avilietės perverta širdis), o Rytų mistikai savo patirtį daugiausia aprašinėjo kaip Prisikėlusio Kristaus regėjimą (Nesukurtosios Šviesos kontempliaciją, kurią turėjo Mozė Horebo kalne, Šv. Paulius – pakeliui į Damaską) ir savo kūno atsimainymą (tapimą šviesa), sudievėjimą (theosis). Be to, Vakarų dvasingumas kalba apie „sekimą Kristumi“ (imitatio Christi), o rytiečiai kalba apie gyvenimą Kristuje (en Christo zoe). Vakariečių pagunda buvo arijonizmas (tikėjimas, kad Kristus nebuvo Dievas), rytiečių – monofizitizmas (tikėjimas, kad Kristaus žmogystė ištirpo Jo dievystėje kaip lašas jūroje).

Šiandien Vakarų krikščionys aktyviai bando atrasti rytietiško dvasingumo perspektyvą, todėl ribos kaip niekada blankios. Vakariečiai mėgdžioja rytietišką giedojimą, maldas, naudoja ikonas, žavisi rytietiška žmogaus dievėjimo (theosis) teologija. Tai susiję ir su bendru Vakarų atsigręžimu į Rytus. Be šių aplinkybių, prisideda dar viena – sekuliarizuotų Kalėdų įtaka (Kalėdų eglutė, apsikeitimas dovanomis darbovietėje, Kalėdų vakarėlis). Ir visgi viso pasaulio krikščionių Kalėdų supratimas gali būti sutrauktas į tris žodžius: Logos sarx egenneto (Žodis tapo kūnu). Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu (šv. Atanazo Didžiojo žodžiais). Tai yra didysis Kalėdų slėpinys, kurį apgiedojo angelai žodžiais: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“. Kaip sakoma viename rytiečių himne, pats Arkangelas Gabrielius nustėro pamatęs, kad Marija „visą priėmė Tą, Kurs likdamas toks pat nužengimu palenkė dangų“. Tai yra krikščionių skelbiamos Gerosios Naujienos (Euangelion) esmė: mirtis nugalėta, „visiems, kurie Kristų priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais.“

DOXA.LT

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą